Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo atlikėjas, dainų autorius Linas Vaitkevičius (30 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Pirma mintis – be kiaušinių. Esu jų maniakas, dabar rytais jau suvalgau septynis. Pabundu labai alkanas, bėgu į virtuvę ir kuo greičiau pusryčiauju. Antra vieta tenka kavai.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Vienišumas, baimė likti vienam, nemylimam, susivokti, kad darei ką nors negerai ar per vėlai. Taip pat mirtis. Dažnai apie ją galvoju, vis dar nerandu atsakymų.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Visas mano įkvėpimas – iš šeimos. Netrukus penkerių metų sulauksiantis sūnus kuo toliau, tuo įdomesnis, jis – mano kasdienė šviesa ir prasmė.
– Kas labiausiai pykdo?
– Neteisybė, veidmainystė. Viskas kasdienybėje sukurta taip šabloniškai, kad nukrypęs į šoną lieki nesuprastas, gali likti ir nepopuliarus. Tad kartais tą nuoširdumą ir tikrumą sunku išlaikyti, nes būdamas tikras tarsi nežaidi pagal tam tikras taisykles. Jei jų nesilaikai, gali tapti neįdomus ir nereikalingas.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Pirmas, kuris šauna į galvą, – jau kelintą kartą žmonos ištartas, kad mano gražios akys. Nežinau, kas yra gražios akys, bet šis komplimentas man patinka.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be tikslų ir svajonių, be dalykų, kurie turi išliekamąją vertę, – dainų kūrimo, laiko su šeima, be maisto – man labai patinka valgyti! (Juokiasi.)
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Esu žemaitis, Avinas, gimęs Gaidžio metais, – tai puikiai mane atspindi.
– Geriausios atostogos buvo...
– Pirma mintis – tolimiausios kelionės, Indonezija, Balis... Tačiau sustabdęs šias mintis prisimenu priverstines atostogas per karantiną, kai ilgą laiką buvome namuose. Iš šio etapo man kyla geriausi prisiminimai – tiek daug lėto laiko, neskubėjimo...
– Kur slypi laimė?
– Vidinėje ramybėje. Jei jautiesi ramus, gali viskuo mėgautis, džiaugtis, nepadarai klaidų, kaip kad stresuodamas.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Tai buvo, kai Rūta dar nebuvo mano žmona, tik draugė. Žinojau, kokiame bare Plungėje ji yra su draugėmis, o aš susiradau dainuojančio muzikanto telefono numerį, jam paskambinau ir sutariau, kad tame bare padainuotų „Mažyte mano“ ir perduotų linkėjimus nuo Lino. Šiandien tai vertinu kaip visišką nesąmonę, bet vis tiek smagu prisiminti! (Juokiasi.)
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Šventės, jaukumas būnant su šeima. Vaikystėje per Kūčias rinkdavomės pas babą, prisivalgydavome ir eidavome į kitą kambarį – butas buvo dviejų kambarių – pagulėti ir tiesiog nieko neveikti. Ir taip – metai iš metų. Be proto pasiilgau šio ramybės ir jaukumo jausmo.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Būdamas penkiolikos metų įsidarbinau Palangos pučiamųjų orkestre. Tuo metu mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Labai ilgai to siekiau, įrodinėjau, koks kietas būgnininkas esu, kol vieną dieną mane pamatė ir oficialiai pakvietė. Vasarą žygiuodavau per J.Basanavičiaus gatvę ir grodavau parko rotondoje.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Įdomus faktas – neskiriu spalvų, matau tik pagrindines ryškiausias. Atspalvių nematau. Tačiau kažkodėl man patinka, kaip man sako, elektrinė spalva.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Iš pradžių tai buvo Klaipėda, vėliau – Palanga, tada atradau Neringą, Nidą. Dabar geriausia vieta man – pamario kraštas: Dreverna, Svencelė, Ventės ragas. Visada tai sukosi aplink vandenį, bet dabar man gražiausia aplink Kuršių marias. Tikiu, kad čia savo gyvenimėlyje ir pabūsiu.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Nuo rutinos manęs nereikia gelbėti, ji man labai patinka, nes ištinka itin retai. Filmavimai, koncertai, išvykos, kelionės, kita veikla, tad režimas ir rutina labai pasiilgti.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Jie du. Pirmas mamos – nesigailėk dėl nieko, ko negali pakeisti. Kitas tėčio – viskuo mėgaukis, pasilinksmink gyvenime. Jais ir vadovaujuosi, turiu abiejų tatuiruotes.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Verkiu dažnai, bet visos mano ašaros – iš laimės, žiūrint pasirodymus, filmus. Ta laimės ašara labai palengvina gyvenimą, visada jos laukiu. Iš liūdesio verkti nebeišeina, o gal ir nebėra dėl ko.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Esu ligų maišas, sergu viskuo, kas įmanoma. Matau, kaip sveiki gyvena draugai, ir stebiuosi savo ligomis. Jei ne apendicitas, tai kojų venos, jei ne jos, tai nosis, akys, ausys, dantys... Galėtų ligos jau ir sustoti. Nemėgstu ir to, kad dažnai nenulaikau liežuvio už dantų, prikalbu nesąmonių, norėdamas pajuokauti pasakau tai, dėl ko vėliau gailiuosi, – juk nenoriu nieko įžeisti.
Mėgstu savo tikrumą, nenoriu būti dirbtinis, kartais ir paliūdžiu, ir pasidžiaugiu, bet tikiu, kad viską išgyvenu nuoširdžiai.
