Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo muzikos prodiuseris, atlikėjas Deivydas Zvonkus (47 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Kavos puodelio. Geriu juodą kavą be nieko, ji padeda geriau išsibudinti ir sušildo. Nepadeda dantų spalvai, todėl ją kartais tenka pakoreguoti stebuklingais odontologų metodais.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Stano.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Bet kokioje veikloje ieškau kūrybos, net jeigu tai paprasto vaikų chorelio įrašymas ar TV laidos garso karpymas ir montavimas.
Stengiuosi laikyti santykį į darbą tokiu kampu, koks man būtų įdomus. Įkvėpimas – labai skambus žodis. Visa mano pramogų verslo karjera labiau paremta ilgomis darbo valandomis. Momentiniai „sąmonės atsivėrimai“ man nėra būdingi. O idėjas diktuoja gyvenimas.
Kadaise nemažą vaidmenį atliko linksmybės ir puotavimai, dabar prioritetai jau senokai pasikeitę. Man patinka kaita. Stebiu besikeičiantį pasaulį ir suprantu, kad gyventi nėra nuobodu.
– Kas labiausiai pykdo?
– Pyktis man nėra būdingas. Retais atvejais galiu trumpai plykstelėti, kai kas nors viena šneka, o kita daro, bet greitai atsileidžiu.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Viena švenčių organizatorė, kartais užsakanti pas mane įmonių dainas-himnus, yra pasakiusi, kad esu „korporatyvinio bullshit’o Maironis“...
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Veikla, meilė, sveikata.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Atleisk man, Viešpatie.
– Geriausios atostogos buvo...
– Vaikystėje. Nes anuomet jos atrodė labai labai ilgos. O dabar – viens, du, ir vasaros nebėr...
– Kur slypi laimė?
– Pusiausvyroje. Visuose gyvenimo aspektuose reikalinga protinga pusiausvyra. Visų, net pačių geriausių, dalykų turi būti ribotas kiekis. Reikia gauti ir išbandymų, ir liūdnų akimirkų, ir praradimų, ir pralaimėjimų, kad adekvačiau gaudytumeisi vykstančiuose dalykuose ir nebūtum „ežiukas rūke“.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Kadangi esu šiek tiek beprotis, matyt, ir visose mano gyvenimo istorijose tai atsispindi...
Tiesą sakant, beprotiškus poelgius labiau provokuodavo alkoholis, o ne meilė. Meilė kaip tik grąžina mane į protą. Dažniausiai.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Visa vaikystė graži. Augau savaitiniame darželyje Giruliuose, pajūryje, apsuptas pušų ir užliūliuotas jūros ošimo. Ar gali būti nuostabiau?
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Pirmus pinigus uždirbau būdamas 11–12 metų, su saviveikliniu orkestrėliu grodamas šokiuose „Kam virš trisdešimt“. Todėl galiu teigti, kad pramogų versle esu dar nuo sovietmečio.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Nepatinka balta spalva, visos kitos labai priklauso nuo konteksto. Gamtoje patinka žalia spalva, bet pomidoras labiau patinka raudonas negu žalias. Bananas irgi labiau patinka geltonas negu žalias. Patinka juoda rūbų spalva, bet nuo purvo pajuodusios kojos ar panagės nepatinka...
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Nacionalinis stadionas Vilniuje. Jeigu pastatys. Ups...
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Auginant vaikus darbotvarkėje atsiranda daug privalomos rutinos. Ir nuo jos, deja, negelbėja niekas. (Juokiasi.)
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Neklausyti jokių patarimų. Šio patarimo – taip pat.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Vienintelė aplinka, kurioje man suspaudžia gerklę, yra laidotuvės.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Labai rimtas klausimas. Kai kuriose situacijose nemėgstu savo neryžtingumo, tūpčiojimo vietoje.
Taip pat gana kritiškai vertinu savo emocinį intelektą ir empatijos lygį.
Patinka mano paties autoironija ir humoro jausmas buityje.
Tai labai padeda daugybėje situacijų.
