Nišiniai kvepalai – gaminami mažomis partijomis iš aukštos kokybės, natūralių ar retų ingredientų – tampa dideliu verslu, net ir išlaikydami savo išskirtinį pobūdį.
„Mūsų augimas buvo neįtikėtinas“, – sakė Prancūzijoje įsikūrusios nišinių kvepalų gamintojos „Parfums de Marly“ direktorius Julienas Sausset.
Bendrovės pardavimai 2023 m. išaugo daugiau nei 50 proc., o šiemet tikisi daugiau nei 40 proc. augimo – iki 600 mln. dolerių.
„Žmonės nebenori kvepėti taip pat kaip kiti. Jie nori išsilaisvinti, išreikšti savo tapatybę“, – AFP sakė J. Sausset.
Gamintojai naudoja didelės koncentracijos netradicinius ingredientus, kad suteiktų kvepalams unikalių ir sudėtingų kvapų, pavyzdžiui, gintaro, bergamotės, kedro, rausvųjų pipirų ar rabarbarų.
Pasak J. Sausset, nišiniai kvepalai sudaro 10–12 proc. visos rinkos. Tikėtina, kad ji ir toliau plėsis, nes auga 13 proc. per metus, o masinės rinkos kvepalų augimas siekia 3–5 proc.
Kažkas kitokio
„Parfums de Marly“, prekiaujanti kvepalais daugiau nei 80-yje šalių, daugiausia parduoda JAV, kur už nedidelį buteliuką teks pakloti mažiausiai 250 dolerių.
Įmonė planuoja atidaryti butiką Paryžiuje netoli Eliziejaus laukų, rajone, kuris dėl didelės prabangių parduotuvių koncentracijos vadinamas auksiniu trikampiu.
„Svarbu turėti vietą, kur jūsų pardavėjai galėtų pasakoti istorijas ir pristatyti produktus“, – sakė J. Sausset.
Prekės ženklą 2009 m. sukūrė Julienas Sprecheris, labai besidomintis 18 amžiumi, kai atsirado šiuolaikinė parfumerija.
Pavadinimas kilo nuo šalia Versalio esančios Marly pilies, kur Liudvikas XV rengdavo prabangius vakarėlius.
Nišiniai kvepalai išnaudoja tą prabangos pojūtį.
Knygą apie prabangos pramonę parašiusi Julie El Ghouzzi teigė, kad šis sektorius susiformavo kaip reakcija į kvepalų išpopuliarėjimą 20 amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai daugelis prekių ženklų atrodė panašūs vienas į kitą.
Kai kurie parfumeriai norėjo padaryti kažką kitokio, „susprogdinti vyriškumo ir moteriškumo sąvokas ir kūrė kvepalus, paremtus aukštos klasės ingredientais, naudodami šių ingredientų, o ne prekės ženklų pavadinimus“, – sakė ji.
„Buteliuko kodas“
Šie nepriklausomi parfumeriai „neturėjo pinigų užsakyti nestandartiniams buteliukams, todėl visiems savo kvepalams naudojo stačiakampius. Ir tai pasiteisino“, – sakė J. El Ghouzzi.
Jų sėkmė paskatino prabangos namus, tokius kaip „Dior“ ir „Cartier“, imituoti juos ir naudoti paprastus buteliukus, siekiant pabrėžti, kad produktas yra nišinis, pridūrė ji.
Šis „buteliuko kodas“ šiek tiek pasikeitė, kai kurie parfumeriai dabar naudoja įdomesnių formų buteliukus, tačiau grožio produktų milžinė „L‘Oreal“ vis dar naudoja jį savo nišiniams kvepalams.
Tačiau nors buteliukas vartotojams signalizuoja apie kitoniškumą, juos labiausiai išskiria tai, kas yra jo viduje.
„Kai vartotojas moka 400 eurų už buteliuką apelsinų žiedų kvepalų, esame suinteresuoti naudoti aukščiausios kokybės apelsinų žiedus ir didelę koncentraciją“, – sakė „L‘Oreal“ pasaulinė viceprezidentė, atsakinga už kvapų mokslą ir kvepalų kūrimą, Karine Lebret.
„Šiandien nėra nė vieno garsiausio prekės ženklo, kuris neturėtų savo nišinių kvepalų“, – sakė Ericas Brionesas, parašęs knygą apie prabangą ir Z kartą (žmones, gimusius nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos iki antrojo šio amžiaus dešimtmečio pradžios.
Jis teigė, kad Kinijos rinkai ir Z kartai ypač patinka nišiniai kvepalai, priešingai nei kitos prabangos prekės.
Dar yra itin nišiniai kvepalai, gaminami pagal užsakymą.
Sylvaine Delacourte, anksčiau kūrusi kvepalus „Guerlain“, dabar turi savo kvepalų liniją, bet taip pat siūlosi sukurti kvepalus pagal užsakymą.
Su klientais rengiamas dviejų valandų susitikimas, per kurį leidžiamasi į „kelionę jų kvapų atmintimi“.
Po to per kelis mėnesius sukuriami unikalūs kvepalai. Jų kaina – 20 000 eurų (21 000 JAV dolerių) už du litrus.
