Amerikoje medžiokle susidomėjęs karjerą baigęs garsus Lietuvos krepšininkas su šypsena sako pats mokąs ruošti žvėrieną ir paukštieną bei žinąs tokių maisto gamybos paslapčių, kurios medžiotojų šeimose perduodamos iš kartos į kartą.
Sostinės Katedros prieigose esančiame bičiulio restorane apsilankęs D. Songaila užsuko ir į virtuvę, kur kasdien ruošiami patiekalai iš elnienos – liežuvis, tartaras, karpačio, sriuba, salotos ar didkepsniai.
„Buvo įdomu išgirsti, kaip elnieną ruošia Aleksandras. Juolab, kai iš žvėrienos jis gamina tiek skirtingų patiekalų“, – sakė D.Songaila.
Jei gali rinktis, pirmenybę profesionalus sportininkas teikia iš plonai pjaustytos nugarinės pagamintam elnienos karpačio, pagardintam kapotomis mėtomis, druska, pipirais, balzamiko sirupu ir alyvuogių aliejumi. Jo mėgstamų valgių sąraše yra ir elnienos didkepsnis.
„Aleksandras mėgsta klasikinę virtuvę ir mėsą ruošia su kadagio uogomis bei rozmarinu. Aš elnieną gardinu kiek kitaip. Jam papasakojau tai, ką sužinojau gyvendamas Amerikoje iš draugo, kurio šeima turi gilias medžioklės tradicijas“, – pasakojo D.Songaila.
Anot jo, žvėriena, kaip ir daugelis mėsos rūšių, mėgsta „masažą“. Jos taip pat svarbu per ilgai nelaikyti ant liepsnos – gardžiausiai paruoštas yra vidutiniškai iškeptas didkepsnis.
D.Songailai įspūdį paliko „Barboros svetainės“ šefų komandos ruošiamas padažas prie elnienos. Tam, kad juo būtų galima mėgautis, prireikia maždaug keturių parų darbo – tiek laiko gardėsis yra ruošiamas be pertraukos. Pagrindinės padažo sudedamosios dalys – elnio kaulų nuoviras, daržovės ir tamsus alus.
„Lietuvoje auginama elniena – ekologiška mėsa. Ji – minkšta ir sultinga, tinkama daugelio šalių virtuvių patiekalams ruošti. Ji, kaip sudedamoji dalis, randama net kinų receptuose“, – žiniomis, gautomis iš pažįstamų medžiotojų bei A.Lukaševič, dalinosi D. Songaila.
Gyvendamas už Atlanto krepšinio profesionalas išgirdo, kas padeda kiek sušvelninti aštrų žvėrienos kvapą – tiems, kas nėra prie jo pratęs, bet nori pasimėgauti liesu gurmanišku maistu, patariama per naktį elnieną pamirkyti piene.
Žvejyba nuo vaikystės domėjęsis ir su tėčiu į ją dažnai išsiruošdavęs D. Songaila medžioti pradėjo 1998–aisiais išvykęs krepšinį žaisti į JAV. Ten jis išsilaikė visus tam reikiamus leidimus, kuriuos vėliau Lietuvoje teko gauti iš naujo.
D.Songaila pastebi, kad Amerikoje yra dideli valstybinės žemės plotai, todėl norint medžioti, tam tereikia turėti dokumentus – nei kur vyksti, nei kada niekam pranešti nereikia.
Sportininkas yra medžiojęs ir Europoje, ir Afrikoje. 2005–aisiais viešint pastarajame žemyne į namus jis parsiuntė didžiausią savo trofėją – antilopę Kudu. D.Songaila pasakoja dalyvavęs šernų, fazanų, elnių, zebrų, briedžių, putpelių, stirnų, antilopių ir net meškų medžioklėje.
„Jei tik proga pasitaiko, medžioklės nepraleidžiu. Namuose turiu įvairių trofėjų. Na, bet to dažnai daryti negaliu, nes pagrindinės, geriausios datos, kuomet galima medžioti, sutampa su krepšinio sezonu“, – pasakojo pašnekovas.
