Jis išmaišė nemažai pasaulio vardan savo gyvenimo aistros – banglenčių. Tad kas jau kas, o šis vilnietis iš tiesų žino, kaip saugiai elgtis vandenyje. „Neturiu statistikos, bet esu tikras, kad didžioji dalis skendimų nutinka dėl to, kad žmonės ieško dugno. O kaip sakoma, kas ieško – tas randa“,– apie einančius pasibraidyti kalba vyras.
– Esate vienas pirmųjų banglentininkų Lietuvoje. Kodėl užsiimate šiuo sportu?
– Jis yra ekstremalaus sporto šakų piramidės viršūnėje. Būtent iš banglenčių kilo riedlentės, snieglentės, burlentės, jėgos aitvarai ir daugybė kitų. Manau, kad man asmeniškai banglentėse patinka paprastumas. Tik lenta, banga ir tu – jokių dirbtinių kliūčių, rampų ir technikos. Ne veltui dažnai banglenčių literatūroje sutinkamas palyginimas su skraidančiu kilimu. Jausmas kai pagauni bangą ir čiuoži jos paviršiumi yra būtent toks.
– Kada pirmą kartą užlipote ant lentos?
– Pirmi bandymai plaukti banglente buvo dar prieš dvidešimt metų Baltijos jūroje. Tėvas plaukiojo burlente, bet aš buvau per mažas, kad išsikelčiau burę iš vandens. Taigi, pasiimdavau tik lentą ir eidavau į jūrą gaudyti bangų. Rimčiau banglenčių sportu užsiimu paskutinius penkerius metus, iki tol visą laiką plaukiojau burlente, tad nuo bangų labai nenutolau.
- Kartą paragavęs, negalite sustoti..?
– Nors manau, kad nesivaikau adrenalino, pažiūrėjus iš šalies, veiklos kuriomis užsiimu atrodo pakankamai ekstremalios. Bet kokiu atveju kai kalba pasisuka apie bangas – tikrai negaliu sustot!
– Kokiose šalyse teko pabuvoti bangas besivaikant?
– Teko apkeliauti beveik visą Europą, taip pat esu buvęs Egipte, Turkijoje, Maroke, Žaliojo Kyšulio salose. Šiek tiek daugiau keliavau po Čilę, Ekvadorą, pusę metų gyvenau Brazilijoje. Beveik dvejus metus esu praleidęs Meksikoje, taip pat kelis kartus pervažiavau visą Amerikos vakarų pakrantę – nuo Kanados iki pat Meksikos.
– Ko gero ekstremalus sportas neatsiejamas nuo traumų?
– Prieš septynerius metus plaukiodamas burlente Šventojoje buvau išsinarinęs petį. Tuo metu gydytojai patarė nesioperuoti, bet per porą metų petys visai nebesilaikė savo vietoje. Labai džiaugiausi galiausiai patekęs pas gydytoją Rimtautą Gudą kuris iškart suprato kam man tas petys reikalingas ir po operacijos bei gana ilgos reabilitacijos grįžau į sportą puikios formos. Esu jam labai dėkingas už puikiai atliktą darbą. Tuo tarpu užsienyje problemų iki šiol pavyko išvengti ir su gydytojais reikalų neturėjau.
– O skęsti teko? Gi lietuviai statistiškai tai daro labai dažnai...
– Esu vieną kartą skendęs dar būdamas vaikas. Mane mokė plaukti ir turėjau nuplaukti vos metrą palei lieptelį, tačiau nėriau stačiai gilyn. Pagal tai kaip sunkiai išmokau plaukti, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tiek savo gyvenimo praleisiu vandenyje. Kiek vėliau, kaip ir kiekvienas buriuotojas plaukiantis bangose buvau atsidūręs vienoje ar kitoje ribinėje situacijoje, kai pradeda trūkti oro. Skirtumas tas, kad sąmoningai plaukdamas bangose tu tikiesi, jog taip gali atsitikti ir išlauki kol bangos tave paleis ir galėsi įkvėpti oro. Būtent dėl to ir nevadinčiau to skendimu.
Tačiau įvairių kritinių situacijų vandenyje yra buvusi ir ne viena. Kartą plaukiant su jėgos aitvaru nurimo vėjas, tad turėjau parsiirti į krantą daugiau nei pusantro kilometro. Nors jau temo, buvau gana ramus, kad pasieksiu jį. Tik šiek tiek nervino vis išnyrantis petys, o irtis reikėjo daug!
Kitą kartą plaukiant bangose įkritau ir vandens masė prispaudė mane prie dugno. Kol išnėriau į vandens paviršių virš manęs buvo praėjusios jau dvi bangos, tad po vandeniu prabuvau daugiau nei pusę minutės. Nors tai nebuvo labai pavojinga situacija, jaučiausi šiek tiek nejaukiai, nes pirmą kartą pamačiau kaip vandens srovė gali visiškai tave sulaikyti prispaustą prie dugno.
Tačiau įsimintiniausia iš visų situacijų nutiko lygiai prieš metus: plaukdamas gana didelėse bangose sulaužiau per pusę savo banglentę. Nors tai nieko pavojingo – į krantą grįžti gali ir su puse ar išvis be lentos – prieš pat pagaudamas lemtingą bangą pastebėjau kūjagalvį ryklį plaukiojanti aplink rifą. Buvo tikrai keista plūduriuoti žinant, jog kažkur šalia ratus suka grobuonis!
– Tai gal, tiek laiko praleidžiant vandenyje, yra tekę pačiam gelbėti skęstančiuosius?
– Vienaip ar kitaip esu prisidėjęs prie trijų žmonių gelbėjimo keliaudamas, taip pat keletą kartų teko gelbėti juos Lietuvoje. Vienas sunkiausių kartų buvo Maroke. Su draugu Mariumi išsiyrę į Atlanto vandenyną pamatėme srovės gilyn išneštą žmogų. Jis su savimi turėjo puslentę, tačiau neturėjo lastų, visiškai nesiorientavo ir bandė irtis prieš srovę. Supratę, jog jis pats į krantą neišlips, beveik valandą ji tempėme besilaikantį mums už kojų, kol galiausiai pavyko pasiekti krantą. Per tą laiką ir patiems teko gerokai pakovoti su srovėmis, o gelbėjamasis buvo visiškame šoke.
Kita sudėtinga situacija nutiko Meksikoje, kur dirbau vandens sporto instruktoriumi. Vienas iš viešbučio svečių griežtai atsisakė bet kokios pagalbos, tačiau, bandydamas išplaukti savarankiškai, jėgos aitvaro buvo užvilktas ant rifo. Teko tiek jį, tiek ir ant rifo užsipainiojusį aitvarą iš ten ištraukti. Galiausiai, jau tvarstant gana gilias žaizdas, nuo skausmo jis neteko ir sąmonės. Buvo puiki proga įvertinti pirmosios pagalbos įgūdžių svarbą.
– Kokias esmines klaidas daro žmonės, kad pradeda skęsti?
– Manau, jog yra dvi klaidos dėl ko žmonės atsiduria pavojingose situacijose vandenyje. Pirma – tai pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Čia dažniau problemos kyla jau su vandeniu pažįstamiems žmonėms, kurie, pavyzdžiui, plaukioja burlente ar jėgos aitvarais. Nerašyta taisyklė yra visada pasiklausti vietinių sportininkų apie „spoto“ specifiką, vėjo ypatybes, sroves, pavojus. Deja, dažnai pamatę jūrą ir vėją daugelis neria stačia galva, neįvertinę, kad gali būti nematomų pavojų: povandeninių rifų, tam tikrą valandą ar priklausomai nuo potvynio kylančių srovių, greitai nusilpstantis vėjas ar panašiai. Sportuojantiems taip pat yra svarbu suprasti, kad gyvybė svarbiau už įrangą, nes ją galima nusipirkti.
Yra tekę gelbėti jėgos aitvaru plaukusį gana patyrusį sportininką – nurimus vėjui srovės jį pradėjo nešti tolyn nuo kranto ir įrangą jis paleido per vėlai. Laimei žvejai spėjo iki saulei nusileidžiant į vandenį nuleisti valtį ir ištraukti tiek jį, tiek ir sužvejoti jo aitvarą.
Tuo tarpu paprastiems poilsiautojams turiu vieną patarimą – į vandenį eikite plaukti, o ne braidyti. Neturiu statistikos, bet esu tikras, kad didžioji dalis skendimų nutinka dėl to, kad žmonės ieško dugno. O kaip sakoma, kas ieško – tas randa. Žmogus gali plūduriuoti vandens paviršiuje be jokių pastangų, todėl atsidūrus bet kokioje kritinėje situacijoje – visada būtina plaukti vandens paviršiuje iki būsite tikri, kad esate prie pat kranto ir dugnas pasiekiamas.
Jeigu srovė panešė į šoną ar gilyn ir žmogus atsidūrė virš duobės, dažnai siekdamas kojomis dugno jis išsigąsta, siurbteli vandens ir pradeda panikuoti. Tačiau jeigu jis iškart pradėtų plaukti – viso to pavyktų išvengti! Išimtiniais atvejais srovės gali nešti tolyn nuo kranto, tačiau tai tik laiko klausimas kada bangos (esant jūroje ar vandenyne) parneš jus atgal. Jeigu stebėsite vandenį, pavyzdžiui, mūsų pajūryje, pamatysite, jog vandens paviršiuje vyksta judėjimas link kranto. Tuo tarpu, įsibridus jaučiasi, kad grįžtančio vandens srovė palei dugną traukia gilyn.
Mūsų pajūryje yra gana mažai stiprių srovių, todėl žmonės nežino kaip jose elgtis, nėra pratę prie jų. Jeigu pajaučiate, kad nekontroliuojate situacijos patarčiau sekundei sustoti ir tiesiog suprasti kas vyksta. Pagal aplinkui esančius objektus – medžius, pastatus, žmones krante – galima susiorientuoti į kur jus neša srovė, tik tada galima imtis veiksmų.
Paprasčiausia ištrūkti iš srovės – irtis statmenai jos judėjimo krypčiai. Taigi, jeigu jus neša tolyn nuo kranto, geriausia irtis išilgai jo. Labai svarbu plaukti ilgą laiką, tolyn nuo srovės, kad priartėjus prie kranto ji vėl jūsų nepagautų. O atitolus ir pamačius, kad srovė gilyn nebeneša – pasukite į krantą ir saugiai išlipsite.
– O paties šalies skendimų statistika negąsdina?
– Iš dalies sutinku, kad švietimo trūksta ir lietuviai tikrai nežino kaip elgtis vandenyje. Todėl rugopjūtį Preiloje, jau aštuntą kartą organizuojamoje banglenčių stovykloje „Surf Camp“ visi norintys galės ne tik nemokamai išbandyti banglenčių sportą, bet ir išmokti saugaus elgesio vandenyje.
Manau, blogiausia yra tai, kad apie saugų elgesį vandenyje kartais net vengiama įgyti žinių. Ką jau kalbėti, kad dažnai yra ignoruojami, pavyzdžiui, gelbėtojų nurodymai. Deja, bet visuomenė tik po truputį įsisąmonina, kad tokie dalykai, kaip saugumas ar pirmoji pagalba neturi būti tik formalumas. Kiekvienas galime atsidurti pavojingoje situacijoje arba priešingai – atsidurti pozicijoje, kur galime padėti kitam.
Manau, kad jeigu žmonės eidami maudytis bus pasiruošę plaukti, o jau pažįstami su vandeniu objektyviai įvertins savo jėgas ir neatsidurs toliau, negu galėtų grįžti savarankiškai – nelaimių vandenyje bus kur kas mažiau.
