Ekonominės klasės viešbutis „Isinda“, kuriame apsistoju, vienai savaitei kainuoja 580 eurų, nors jame gauni labai skurdžius pusryčius ir vos vos geresnę vakarienę. Pusryčiams – kietai virtas kiaušinis, šiek tiek papjaustytų agurkų su pomidorų griežinėliais, dirbtinis medus, reto bjaurumo tirpioji kava ir – visa laimė – minkštas turkiškas varškės sūris.
„Pasistenkite valgyti ateiti laiku, nes maisto nebūna daug, todėl protingiau ateiti anksčiau už kitus“, – draugiškai pataria „Teztour“ darbuotoja Jolita.
Vadybininkė sako, kad Antalijoje miesto tipo viešbučių lietuviai beveik nesirenka, nes nenori gyventi ant asfalto. Be to, paplūdimys visai prie judrios gatvės. Antalijoje šie viešbučiai brangesni nei tokios pat klasės kambariai Kemere arba Alanijoje.
Per pusryčius išvydusi kažką panašaus į tešloje apkeptas krevetes labai apsidžiaugiu ir lieku išsižiojėlės vietoje – viduje morkų tyrė. Na, nemirsiu: tikros kavos yra gretimoje kavinukėje. O krevečių ir namie pusryčiams nevalgau.
Pasak Jolitos, Antalijoje pavalgyti kavinėje reikia apie 20 eurų, nes kainos per kelerius metus yra gerokai padidėjusios.
„Dabar Turkija jau nėra pigi šalis, kaip iki šiol tebemano daugelis lietuvių. Viskas keičiasi“, – sako Jolita.
Poilsiautojai – tik rusai
Užtat linksminuosi stebėdama, kokiais kiekiais kietus kiaušinius kerta rusai. Įsideda po šešis, dar prisikrauna po keliolika gabalų baltos pjaustytos duonos, tepasi margarino. Savininkai turkai atidžiai stebi, kad niekas nieko neišsineštų pro duris.
Šalia tirpiosios kavos rusiškai parašyta: už maisto išsinešimą bauda – 20 eurų. Valgytojų veidai – nelabai intelektualūs. Moteriškės į valgyklą ateina apsirengusios tarsi į paplūdimį ir apdribusios jų kūno vietos apetito nedidina.
Baisiai apsidžiaugiu pamačiusi šviesesnius veidus dviejų jaunų žmonių, kurie valgydami naudojasi peiliu ir šakute, nečiaumoja pilna burna ir nededa į kavą septynių gabaliukų cukraus. Pasirodo, minskiečiai. Į Antaliją skrido per Vilnių, nes jiems taip pigiau negu skristi iš Minsko.
„Kodėl rinkotės šį viešbutį?“ – klausiu.
„Mums reikia tik pernakvoti, nes kasdien važiuojame į ekskursijas. Svarbu, kad yra pigus stogas virš galvos“, – aiškina Lena su Vitia.
„Tai kad stogas ne toks ir pigus“, – bandau įsiterpti.
Juodu labai nustemba – pirkę kelialapį žiemą ir už kambarį dviem savaitėms vasaros viduryje mokėję vos 530 dolerių dviem žmonėms. Kaina tikrai ne mano naudai: mano kelialapis pirktas prieš išvažiuojant ir 580 eurų mokėta už vieną savaitę! Būtų tikrai pikta, bet esu darbo komandiruotėje.
Šiauliečiai pirko protingai
Išėjusi pasivaikščioti po gretimas gatves, sutinku šeimą iš Šiaulių, kurią mačiau lėktuve. Siūlau eiti kartu į ledainę, bet jie trina pilvus ir sako esą persivalgę taip, kad net šaukštelio į burną įkišti nepajėgtų.
Grigalių šeima į Antaliją atvyko keturiese – motina Dijana, tėvas Saulius, jų sūnus gimnazistas Arnas ir močiutė Ona. Jie apsistojo viešbutyje „Sealife“ ir rinkosi, kad viskas būtų įskaičiuota – maistas, gėrimai, pyragėliai ir kava tarp valgymų.
„Kiek mokėjote?“ – atsargiai klausiu.
„Kapeikas, – juokiasi šiauliečiai. – Pirkome kelialapį žiemą, kai dar nebuvo įvestas euras, ir už keturių žmonių poilsį sumokėjome vos 5800 litų.“
Še tau kad nori: aukštos klasės viešbutyje viena savaitė žmogui jiems kainavo mažiau negu manajame itin kukliame (švelniai pasakyta) – maždaug apie 430 eurų, už kuriuos šeima gauna ir puikų maistą.
„Ilgai galvojome, ar verta rinktis Turkiją. Tikrai nemėgstame vietų, į kurias masiškai veržiasi lietuviai. Bet dabar visai nesigailime: paslaugų kokybė ir maistas tikrai pranoko lūkesčius“, – sako Virginija.
Moteris aiškina, jog kelialapis, pirktas žiemą, yra šeimyninis ir tokį įsigyti labai naudinga, jeigu perki iš anksto.
„Visą gyvenimą dirbau valgyklos vedėja. Galiu patikinti, kad patiekalų kokybė mūsų viešbučio restorane yra labai gera. O pasirinkimas – tiesiog milžiniškas“, – sako Ona, dabar jau pensininkė.
Šeimos vyrams labiausiai patiko, kad, be maisto, kuris jau paruoštas, dar gali per pietus ir vakarienę čia pat užsisakyti prašmatniausių kepsnių, kurie paruošiami lankytojo akivaizdoje.
Grigaliai iš Šiaulių sakė, jog rinkosi kurortą, kuris būtų netoli oro uosto.
„Norėjome nuomotis automobilį, bet benzino kainos pašiurpino: vienas litras kainuoja tris eurus, o dar ir pati nuoma prasideda nuo 60 eurų. Važiuosime į ekskursijas autobusu, nes norime, kad gidas pasakotų apie Turkiją lietuviškai“, – aiškina Saulius.
Pasiklausę, kokie kuklūs pusryčiai už didesnę kainą siūlomi „Isinda“ viešbutyje, šiauliečiai dar labiau apsidžiaugia, kad taip pigiai pirko kelialapį atostogoms.
