Tais pačiais 2009 metais įvyko pirmosios „Downhill“ (angl. – „nuokalnės“) varžybos Liepkalnyje – Baltijos šalių trečiasis etapas. Susirinko apie šimtas dalyvių iš visų Baltijos šalių. Praėjus šešiems metams iš tų penkių žmonių Lietuvoje jau pasidarė keli šimtai dviratininkų.
26 metų A.Ribikauskas jau gali pasigirti ne vienu laimėjimu savo „Hobby“ klasėje – tai neprofesionalūs sportininkai, viena klasė iki profesionalių sportininkų. 2012 metais jis tapo Lietuvos čempionu, pernai Lietuvos taurėje atiteko antroji vieta, o šiemet pirmajame Baltijos šalių etape – trečioji vieta.
Patraukliausia – kelionės
Jaunas dviratininkas su bendraminčiais keliauja po visą Europą. Kelionės – tai linksmiausias ir daugiausiai dėmesio patraukiantis ekstremalaus „Downhill“ sporto aspektas.
„Šis sportas – tai ne vien grynas sportinio rezultato siekimas. Tai prizmė, per kurią galima pažinti pasaulį. Su draugais galima važiuoti ir ieškoti kalnų bei dviračių parkų“, – su kibirkštėle akyse kalbėjo A.Ribikauskas.
Vasarą slidinėjimo trasos yra paverčiamos dviračių trasomis. Galima važiuoti per Europą nuo Lenkijos pietinės dalies, kur prasideda kalnai, iki pat Europos žemėlapio kraštų.
„Labai įspūdingos yra Austrijos Alpės. Praėjusią vasarą buvome Švedijoje ir Norvegijoje – šios šalys paliko neišdildomus įspūdžius dėl savo gamtos ir trasų. Kiekvienas kalnas turi skirtingą braižą. Kaip kiekvienas banglentininkas ieško savo tobulos bangos, taip mes ieškome savo kalno“, – šypsojosi dviratininkas.
Vieta, į kurią A.Ribikauskas sugrįžtų dar ir dar – tai Norvegijos dviračių parkas. Taip pat jie su draugais svajoja aplankyti ir sporto meką – Kanadą. Ten yra ekstremalaus sporto kultūros lopšys, kuris lietuviams yra finansiškai didelis uždavinys.
Pasak jo, geriausios istorijos taip pat nutinka kelionėse. Dviratininkas prisiminė išvyką į Austriją, kai likus savaitei iki kelionės, iš keturių draugų vienas patyrė čiurnos traumą, kitam lūžo du pirštai, o likę du turėjo techninių problemų su dviračiais. Tačiau tai jų neatbaidė nuo tikslo.
Sugrūdę savo mantą į lengvąją mašiną, jie išvyko neturėdami jokio konkretaus plano. Dviratininkai ne kartą pasiklydo miškuose, nakvojo prie kempingo tvorų, o užklupus liūtims „mėgavosi“ purvo voniomis. Tačiau viskas buvo labai smagu ir įsimintina.
Skurdūs Lietuvos dviračių parkai
Lietuvoje aukščiausia viršukalnė yra 294 metrai, todėl nuvykus į kitas šalis mūsų dviratininkai patiria rimtų iššūkių.
Lietuviai savo rezultatais nenusileidžia kitų Baltijos šalių dviratininkams. Per kelerius metus jie prisivijo latvius bei estus ir varžybose kovoja su jais lygiomis teisėmis.
„Savo trasos kaip ir neturime, todėl stengiamės kartas nuo karto išvažiuoti į užsienį. Šiuo metu laukiame, nes yra rekonstruojamas Liepkalnis. Kai kurie žmonės savo privačioje žemėje yra pasidarę trasas, tačiau neturime vienos rimtos vietos. Kiti dažnai atranda vietiniuose rajonuose pamėgtą kokį takelį“, – teigė A.Ribikauskas.
Pats dviratininkas važinėja prie namų šalia Belmonto, žirgų pramintais takeliais. Ten nėra nuokalnės, todėl tik lengvai pasimankština. Taip pat turi atradęs keletą takelių miškuose. Jį galima sutikti ir Antakalnio parke. Jis pabrėžia, kad stengiasi nevažinėti tose vietose, kur yra žmonių ar lakstančių šunų.
Traumos tampa kasdienybe
Ekstremalus dviračių sportas yra viena daugiausia traumų turinti sporto rūšis. Čia dažniausiai dviratininkai patiria kaulų lūžius ir išnirimus. Nubrozdinimų jie net neskaičiuoja. Traumos stipriai mažėja su patirtimi, nes jos dažniausiai būna iš nepatyrimo ir nemokėjimo kristi.
„Kuo labiau patyręs dviratininkas ir kuo greičiau važiuoja, tuo mažiau apsaugų naudoja. Pradedantieji užsideda kelių, blauzdų, alkūnių, krūtinės ir nugaros apsaugas. Žinoma, šalmai ir pirštinės eina be klausimų.
Greičiau važinėjantys dažniausiai naudoja tik kelių apsaugas, pirštines, šalmą ir akinius. Stengiasi turėti kuo mažiau svorio, kad nesuvaržytų savo judesių“, – teigė A.Ribikauskas.
Speciali dviračių įranga
Dviračiai ekstremaliam sportui dažniausiai būna kuriami specialiai, todėl jie yra brangūs ir priežiūra kainuoja nemažai. Jie turi didelės eigos amortizatorius, kurie yra gana sunkūs. Šiame sporte yra labai svarbūs ir geri stabdžiai.
Dviratį reikia pasirinkti pagal tai, kokio techniškumo trasomis važiuojama. Nuo to pačio kalno galima leistis ir miško takeliu su paprastesniu dviračiu. Jei riedama specialia varžyboms paruošta trasa, kurioje daug uolų, akmenų, išlindusių šakų, šuolių, tai jau reikia rimtos technikos.
A.Ribikausko teigimu, pradedantiesiems važiuoti pradžioje geriausia pirkti padėvėtą dviratį, nes čia skirtumo didelio nėra. Reikia daugiau laiko praleisti ant dviračio, kad būtų galima pajausti, kuo skiriasi vieni amortizatoriai nuo kitų ar bėgių sistemos. Pradžioje jis pataria pirkti padėvėtą dviratį nuo 600 iki 1 tūkst. eurų.
Kaip lietuviai dviračiais leidžiasi nuo stačių kalnų, galite pažiūrėti čia.
