Pasak jo, sportinio rezultato siekimas – tai tik vienas iš dviračių sporto tikslų. Galima sportuoti tik dėl savęs arba tiesiog linksmai praleisti laiką gamtoje. Smagiau minti dviračiu, o ne prakaituoti uždarame sporto klube. Šiame sporte aplinka neleidžia nuobodžiauti.
Lietuvoje sparčiai populiarėja ilgų nuotolių važiavimai. Minant dviratį – atstumas ne riba: „Mano didžiausias numintas atstumas per dieną – 220 km. Su grupe važiavome pro Molėtus, Labanorą, Nemenčinę ir grįžome į Vilnių. Praėjusiais metais draugai vyko su dviračiais nuo Vilniaus iki Palangos. Per dieną jie nulėkė daugiau nei 300 km. Žinoma, jie važiavo ne autostrada, nes tai būtų neįdomu“, – prisiminimais dalinosi dviračių sporto mėgėjų klubo „Focus Vilnius“ atstovas Marius Ratkevičius.
Dauguma pradeda nuo kalnų dviračių
Prieš penkerius metus plento varžybų dar nebuvo skirta mėgėjams, buvo tik kalnų dviračių varžybos, tad visi ir pradėdavo nuo kalnų dviračių. Pastaruoju metu atsirado plento dviračių varžybų orientuotų į paprastą žmogų, kuris tiesiog nori pasportuoti, o ne į sporto mokyklų auklėtinius.
„Kalnų dviračiai – demokratiškesnis sportas. Jis reikalauja mažiau sugebėjimų. Kai kuriems baisu važiuoti plentu ar gatve, tad geriau vienam važiuoti miškeliu. Vilnius tam tikrai palankus miestas. Čia dauguma pradeda nuo kalnų dviračių“, – teigė M.Ratkevičius.
Vienas stipriausių motyvų pradedantiems sportuoti – tai noras gyventi sveikiau ir užsiimti kažkuo, kas subalansuotų gyvenimą. Lyginant Lietuvą su aplinkinėmis šalimis tiek dviračių sportas, tiek kitos sporto šakos yra mažiau populiarios. Pašnekovas džiaugiasi, kad pastaraisiais metais dviračių sporto dalyvių sparčiai daugėja. Tai matosi ir pagal dviračių pardavimus.
Siūlo pasiskolinti iš draugo
Renkantis dviratį, pirmiausia reikia apsibrėžti, ką norima su juo daryti. Dviračio pasirinkimą lemia planuojamas naudojimas. Tai gali būti gana sunku padaryti žmonėms, kurie nėra bandę važinėti.
„Galbūt patiktų važinėti miške, tačiau nesu ten važiavęs. Tokiu atveju nusipirksi kalnų dviratį ir gali pamatyti, kad tau nepatinka kratytis per kalnus, o geriau norisi važiuoti ramiai asfaltu. Kiekvienas pardavėjas pirmiausia turėtų paklausti, ką pirkėjas ketina daryti su nusipirktu dviračiu“, – patirtimi dalinosi dviračių fanas.
Galimi ir universalūs dviračių variantai. Tai tarpinis kalnų dviračio ir miesto dviračio hibridas. Kaip ir visi universalūs dalykai, dažniausiai jie nėra labai tinkami vienai konkrečiai sričiai. Tačiau kai kuriems jie patinka.
„Jei žmogus visai nežino, ko nori, tai geriausia būtų pasiskolinti dviratį iš draugo ir pabandyti, ar jis „limpa“. Sunku nusipirkti dviratį pagal įsivaizdavimą. Galima netgi išsinuomoti dviratį ir pasibandyti“, – tikino jaunas vyras.
Pirmam dviračiui reikėtų bent 580 eurų
Dviračiai nėra pigus dalykas ir pastaruoju metu jie vis brangsta. Prieš dešimt metų normalų dviratį buvo galima įsigyti už 290 eurų.
„Dabar jau nesu tikras, kad už 435 eurus būtų galima įsigyti tinkamą dviratį, kuris tarnautų savininkui. Išvažiavus penkis kartus per metus toks dviratis tikrai atlaikytų, tačiau pigus dviratis teikia mažiau džiaugsmo. Kaina priklauso nuo jo naudojimo. Apie 580 eurų reikėtų skirti pradiniam dviračiui. Jei keliamas tikslas rimčiau užsiimti sportu, tai reikėtų pirkti geresnį dviratį, kurio kaina nuo 1,2 tūkst. eurų ir daugiau“, – kalbėjo M.Ratkevičius.
Svarbu pasirinkti tinkamą dviračio dydį
Dviračių entuziasto teigimu, labai smagu pradėti sportuoti. Pačioje pradžioje progresas labai greitas. Jei kiekvieną savaitę važinėsi tris kartus po valandą, tai jau jausi rezultatą. Didinat laiką ir važiavimo skaičių, labai greitai pasijaučia tobulėjimas ir fizinis sustiprėjimas. Keičiasi dviračio valdymo technika. Tiems, kurie galvoja apie rezultatų siekimą, svarbu pirmus dvejus metus ramiai ir kuo daugiau važinėti.
Labai svarbu teisingai susireguliuoti sėdėseną. Jaunuolį stebina žmonės, kurie nesupranta, kad dviračiai kaip ir batai turi skirtingus dydžius. Paprastai jis parenkamas pagal žmogaus ūgį, tačiau žmonių proporcijos gali būti skirtingos ir į tai reikėtų atsižvelgti.
Dažniausiai gamintojai turi pasidarę grubias dydžių lenteles. Dviratininkas pateikia pavyzdį: „Mano ūgis yra 1,77 metro, tai man yra tinkamas M arba L dydžio dviratis. Kompetetingoje parduotuvėje pardavėjas turėtų rimtai į tai pažiūrėti. Būna ir atvejų, kai pardavėjai tiesiog siūlo, ką turi. Vėliau dviratis žmogui gali sukelti didelį diskomfortą“.
Turintiems jautrią sėdimąją – paminkštinti šortai
Galima važinėti su paprastais kasdieniniais rūbais. Tačiau važiuojant didesnius atstumus, ypač žmonėms, kurių sėdimoji jautresnė, derėtų pagalvoti apie specialius šortus su paminkštinimu. Tai priklauso nuo žmogaus anatomijos.
„Aš važinėju nuo mažens, tai nesu reiklus sėdynei. Kai kurie žmonės ieško sėdynių ir jas keičia, nes būna nepatogu, pritrina ir visokių kitokių atsitikimų. Jei jaučiasi diskomfortas, tai verta pagalvoti apie šortus su paminkštinimu. Žmonės dažnai nežino, kad jie yra apsivelkami ant nuogo kūno be apatinių drabužių, kad nesusidarytų raukšlių ir nenusitrintų“, – pastabų negaili M.Ratkevičius.
Klausant aplinkinių patarimų, verta gerai įvertinti kokių asmenų klausyti. Jei draugas važinėja dviračiu daug metų, tai jo išsakytos mintys gali būti tinkamos. Jis gali patarti net geriau už dviračių pardavėją, kuris dirba pirmuosius metus. Gali būti, kad porą metų pavažinėjęs žmogus ne viską žino ir teks kartoti jo klaidas. Gyvename interneto amžiuje ir pradedantiesiems patarimų galima rasti labai daug.
Pirmąsias keliones nukreipia į parką
Kalbant apie vietos pasirinkimą, toks Vilniaus Vingio parkas yra puiku vieta pradėti važinėti dviračiu. Jei žmogus dar netvirtai jaučiasi ant dviračio, tai čia jis gali pasirinkti ir asfalto takelį, ir miško keliuką. Parke nėra automobilių ir eismo, kurio reikėtų vengti.
Jeigu žmogus jau kiek pramokęs važiuoti dviračiu, tada Vingio parke darosi ankšta. Vilnius yra patogus dviračių sportui miestas – miškai ar užmiesčio plentai, tinkami rimtesnei treniruotei ir yra ranka pasiekiami. Kalnų dviračiu galima važiuoti į Antakalnio, Karoliniškių miškus, iki Žaliųjų ežerų. Saulėtekyje nuo troleibusų žiedo prasideda tradicinė Vilniaus kalnų dviračių maratono trasa. Plentiniu dviračiu patogu važiuoti į Minsko plentą, senąjį Ukmergės plentą, link Maišiagalos ar Dūkštų.
Pavažinėjus, žmonėms kyla minčių apie varžybas. Juose galima sudalyvauti net ir nesiruošus. Viskas priklauso nuo asmens tikslų. Galvojantiems apie rezultatą, reikėtų apie tris mėnesius reguliariai ir dažnai važinėtis.
„Siekiantys sportinio rezultato pasivažinėjimams turėtų skirti apie 10 ar 14 val. per savaitę. Tai nemažas laiko tarpas. Labai svarbus laiko suplanavimas. Gyvenama pagal discipliną: atsikeliama, pravažiuojama treniruotė, papusryčiaujama, vaikai vežami į darželius, važiuojama į darbą ir panašiai. Būna ganėtinai įtempta diena, kuri reikalauja susikaupimo“, – gyvenimo tempo pasikeitimus įvardijo dviračių sporto mėgėjas.
Dažniausiai lūžta raktikauliai
Rimčiau sportuojantiems yra būtina atsižvelgti į širdį ir jų sveikatą. Reikėtų reguliariai profilaktiškai pasitikrinti.
„Dviračių sportas yra palankus sveikatai. Jei žmogus turi antsvorį, tai dviratis jam labai tinkamas, nes neapkrauna kojų sąnarių. Nėra smūgių, nebent nukristum nuo dviračio. Jei važinėji miške kritimas ant žemės ar samanų dažniausiai atsiperka tik apsibrozdijimais“, – patikino M.Ratkevičius.
Paklausus ar miške nepasitaiko, kad kaip reikiant prisitrenktų, pašnekovas susimąstęs kalbėjo, jog visko būna: „Sportuojantiems su kalnų dviračiais pasitaiko daugiau kritimų. Tačiau per laiką išmokstama nukristi. Aš pats nesu turėjęs nei vieno lūžio, tačiau tipinė dviratininkų trauma – raktikaulio lūžiai. Tai silpnas kaulas. Dažnai dviratininkų viršutinės kūno dalies raumenys būna silpnesni“.
Ar galima važiuoti be šalmo? „Žinoma, kad galima, bet saugiau važiuoti su šalmu, nes yra rizika. Jei važiuojama rimtam pasivažinėjimui į mišką ar treniruotei į gatvę – tai šalmas yra tikrai reikalingas daiktas“, – įspėjo klubo „Focus Vilnius“ atstovas M.Ratkevičius.
