Irano moterų išvaizda nustebino lietuvių grožio meistrę

Ji Irane sugebėjo net į grožio saloną patekti – o jų juk net nematyti, į gatvę žvelgia nebent vyrams skirtų gražinimosi vietų langai.

Tačiau nuogąstauti dėl mitais ir legendomis apipintos šalies, kad ją pasiglemžė vakarietiškas grožio supratimas, neverta. Nora patikino, kad „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos pojūtį Irane tikrai galima patirti.

Kelionė į Iraną prasidėjo Norai su draugais ruošiantis...į Pietų Ameriką. Mat perskaitė O.Pamuko knygą „Mano vardas raudona“ apie XIII amžiaus Persijos kaligrafus, jų gyvenseną ir būdą. Nusiteikimą sustiprino E.Shafak „40 meilės taisyklių“, taip pat – persų poeto bei dvasininko Rumio biografija.

„Įkvėpta skaitinių ir įspūdžių draugams pasakiau, kad varysim į Iraną ir bus puiku. Visi sušuko „valio!“ – juokdamasi prisiminė Nora.

Draugai internetu susirado gidą su automobiliu ir susidėliojo norų sąrašą. Maršrutą pasirinko lengvesnį – atskridę į Teheraną, darė lanką jo link į Pietus. Sunkesnis maršrutas – palei Irako ar Afganistano sieną – ten ypač skurdu ir, sako, pavojinga.

„Kadangi ir taip visi aplinkiniai bijojo mūsų iššūkio, informacijos apie tą šalį nėra labai daug, o apie terorizmą – pilna, tad ekstremalios egzotikos tikrai nenorėjom“, – sakė Nora.

Lietuvių maršrutas: Teheranas-Kašanas – Jazdas-Širazas – Isfahanas.

Širazas – pasipuošęs nuostabiais parkais vadinamas vyno ir poetų miestu. Keliautojams pasirodė, kad žmonės šiame mieste daugiausia šypsosi ir yra labai atviri.

Traukos vieta – XIV amžiaus persų poeto Hafizo kapas, prie kurio kas vakarą dainuojama poezija.

Besibūriuojantys jauni žmonės, jausmų pagauta verkianti mergaitė, prisilietimai prie paties antkapio tikint, kad išsipildys norai – vakaras šioje vietoje gali tapti vienu iš nuostabiausių kelionės įspūdžių. Isfahanas – Irano pasididžiavimas, yra senovinis ir gražus. Jame išlikęs, ko gero, seniausias pasaulyje kelis kilometrus besitęsiantis turgus.

Jei ne Noros atkaklumas – Čak čako dykumos gidas lietuviams nebūtų parodęs. Keistai išsisukinėjo sakydamas, kad joje nieko įdomaus. Greičiausiai tai susiję su aktyvia musulmoniška propaganda, kuriai ne prie širdies, kad šalyje puoselėjama zoroastrizmo sekėjų Meka. Juk musulmonai, užkariavę Iraną – tuometę Persiją, tautą palenkė savo tikėjimui.

Taigi, Čak čako dykumoje stovi šventykla, kaip ir VII amžiuje. Sako, kad net ugnis dega nuo to laiko vis palaikoma vietos sergėtojų.

Legenda byloja, kad persų karaliui Darijui bėgant su šeima nuo musulmonų, viena dukrų pasislėpė oloje. O dykuma gavo Čak čako pavadinimą, taip primenantį ašarų kapsėjimą.

„Ten neįtikėtina energija, ten labai norisi būti, keista, kad mūsų akiai, taip pripratusiai prie žalumos, gali būti gražu ir tik dykumos bei mėlyno dangaus vaizdas. Šią vietą Irane būtina aplankyti“, – įsitikinusi Nora.

Musulmoniška save pristatančioje valstybėje daugybė suvaržymų, kuriuos, kai pasigilini, pamatai, kad žmonės visaip stengiasi apeiti. Tačiau tai leistina jiems, o svečiai, kaip ir visur, turėtų gerbti šeimininkus.

Tad ir Nora su bendrakeleivėmis paisė aprangos taisyklių. Džinsus mūvėjo, tačiau dėvėjo skaras, po kuriomis slėpė kaklą ir plaukus.

Iš pradžių ji baiminosi dorovės policijos, mat buvo girdėjusi kalbų, kad jei tik nepatiks tavo apranga, gali būti nuvesdintas į nuovadą. Kartą iš tiesų Norai širdis sustingo, kai pamatė nuožmiai artėjant dorovės policijos pareigūnus, mat sėdint lietėsi lietuvės ir jos mylimojo kojos, į ką jokiame pasaulio krašte nebūtų atkreiptas dėmesys. Tačiau išvydę, kad tai užsieniečiai, pareigūnai pasuko savais keliais.

„Žinoma, Irane nereikia vaikščioti pusnuogiam, bet gali įsikibti savo vyrui į parankę, už rankų susiimti – svarbu tik elgtis padoriai kaip ir visur“, – įsitikinusi Nora.

Taip keliautojos elgėsi ir važiuodamos metro – moterims skirtame vagone ir juokėsi, kad jei taip tektų keliauti Lietuvoje, greičiausiai dailioji lytis irztų, o rytietės įpratusios būti moteriškoje kompanijoje, tad keliautojos mėgavosi jaukiu plepesiu.

Apie Irano moterų grožį ne veltui kuriamos pasakos. Jos iš tiesų labai gražios. Tai patvirtina gal ir abejotinos reputacijos, bet vis dėlto faktas: Senovės Romoje geidžiamiausios laisvo elgesio moterys buvo iranietės.

Tačiau globali grožio samprata prasiskverbusi ir į Iraną. Moterys šviesinasi plaukus ir visais įmanomais būdais – tiesa, ne visuomet sėkmingai, – gražina veidą.

Irano moterų akys labai didelės ir jos jas dar labai pabrėžia.

„Jų dieninis makiažas – kaip ryškiausias europiečių vakarinis. Ryškiai raudonai padažytos lūpos iš ryto – norma, – pasakojo Nora. – Mes vis dar klaidingai manome, kad Irano moterys prispaustos. Lygiai tiek pat, kiek, tarkim, Lietuvos kaime. Man regis, ten moterys tikrai laisvos. Jų pilnos gatvės ir parkai. Tarp kitko, atkreipiau dėmesį, kad ten žmonės labai mėgsta piknikus. Kepsnių dūmai ir kvapai sklinda daug kur, atrodo, kad jie išnaudoja kiekvieną, kad ir mažytį parko kampelį, žolės plotelį.

Gidas mus buvo pakvietęs pavakaroti į savo namus. Du sūnūs jau vedę, jo žmona – labai miela moteris, atidžiai klausanti, ką sako vyras, bet kažkodėl neapleido pojūtis, kad namuose viskam vadovauja ji, o paklusnumas vyrui demonstruojamas tik laikantis tradicijos“, – svarstė Nora.

Nors išvažiuojant keliautojoms buvo patariama nežiūrėti kitiems į akis, savąsias nuleisti, tačiau Irano moterys, pasak Noros, netgi nekukliai stebeilijosi į lietuviškos kompanijos vyrus.

Madingosios Irano gyventojos taisyklę kuo labiau gaubti kūną koketiškai apeina. Taip, skarelę jos rišasi, bet ši plaukus dengia vos vos.

Kad grožio industrija puikiai klesti, įspūdis sustiprėjo apsilankius grožio salone. Patekti į jį nėra paprasta. Bet Nora taip prašė gido, kad šis pakalbėjo su viena dailia barmene ir ši per draugę suorganizavo ekskursiją.

Grožio salonas įrengtas daugiabutyje, iš gatvės nėra jokios iškabos. Didžioji dalis kosmetikos produktų – vietinės gamybos, nes dėl embargo į Iraną patenka labai mažai užsienio produkcijos.

Salone įranga – kaip ir Vakarų valstybėse, tiesa, interjeras – akiplėšiškai prabangus.

„Toks jausmas, kad Irane visi savo namuose nori susikurti mini rūmus, tad puošnumo, balansuojančio ant kičo ribos – apstu“, – pasakojo Nora.

Grožio salono šeimininkė parodė nuotraukų albumą, kaip į šventes išsiruošia damos, kaip atrodo vestuvės. Tuomet keliautojai dar kartą atsiskleidė, kad moterys viešumoje stengiasi slėpti savo išvaizdą, o privačiose šventėse atsiskleidžia visu gražumu.

„Rūbai, makiažas, šukuosenos – viskas kaip pas mus, tik visko penkis kartus daugiau – iškirpčių, blizgučių, spalvų ir visokio dekoro“, – sakė Nora.

Tad ši viešnagė tik sustiprino įspūdį, kad Irane ypatingai justi dvigubas gyvenimas, kai trokštamas kuklumas – tik iš viršaus nuleista direktyva šaliai, iki 1979-ųjų gyvenusiai laisvai, šokusiai ir siautusiai baruose, kol vieną rytą buvo liepta užsirišti skaras ir pridengti kūnus.

Kur Irane rasti rytietišką pasaką?

Rūmuose ir muziejuose, nes ten, tame tviskančiame ir blizgančiame pasaulyje, tarsi įkūnyta tikra moteriškumo esencija. Puošyboje – mažai aštrios geometrijos, visa aptaku, apvalu, primena moters formas.

„Užeini į menę – ir užima kvapą: veidrodžių gabaliukais išpuoštos sienos ir skliautai grožiu ir švytėjimu rungtyniauja su saule, žėri auksu. Tokiais momentais iš tiesų pasijusdavau lyg pasakoje, – prisiminė Nora. – Ypač sužavėjo viena mečetė Ispahane: tam tikrą valandą pro ažūrinius pastato langelius šviesa krenta taip, kad ant aukštų šventyklos lubų pasirodo auksu žėrinčios povo uodegos vaizdas“.

Būtent muziejuose lietuviai atkreipė dėmesį į fontanus ir baseinėlius: mums, turintiems apsčiai vandens, tai įprasta. Persai – viena seniausių tautų pasaulyje, sumaniusi, kaip iš kalnų atsivesti vandenį, tad vandens telkinys rūmuose – viena didžiausių puošmenų ir prabangos ženklas.

Vieta, kur lietuviai dar kartą norėtų sugrįžti – tai beveik 3 kilometrų aukštyje virš jūros lygio kalnuose įsikūręs Abyaneho miestelis su 300 gyventojų. Raudona dirvožemio spalva, skardį papuošęs miestelis, neįtikėtina ramybė – lietuviai, užuot ten paviešėję kelias valandas, apsistojo kelioms dienoms.

Lapkričio mėnesį turistų nebuvo, tad viešbutyje patys šeimininkai pasiūlė kambarį, pro kurio langus atsiveria gražiausia panorama. Ir pora kaimelio vyrų pasistengė, kad svečiai labai gardžiai valgytų.