Knyga su neregėtais paveikslėliais apie Etiopiją į A.Lengvenio rankas pateko, kai jam buvo dešimt metų.
„Nugyvenau ilgą gyvenimą, vis pagalvodavau, kad būtinai turiu savo akimis pamatyti tą Etiopiją, bet vis nepavykdavo – tai nesibaigiantys darbai, tai augantys vaikai, tai trūko laiko, tai pinigų.
Jau seniai esu pensininkas, be reikalo neišlaidauju, susitaupiau pinigų, o laiko – marios. Pamaniau, kodėl gi ne?
Vis bijojau, kad mirsiu, o kartu su manimi numirs ir mano svajonė. Ačiū Dievui, taip nenutiko. Sveikata jau nebe ta, bet didžiuojuosi, kad atlaikiau kelionę“, – džiaugėsi Mažeikių rajono Viekšnių miestelio gyventojas A.Lengvenis.
Koks skirtumas, kur mirti?
Atkakliam žemaičiui ne iš karto pavyko rasti kelionių agentūrą, kuri ryžtųsi į tolimą ir nelengvą kelionę paimti tokio solidaus amžiaus žmogų.
Vyresnių negu 80 metų keliautojų nebelaukia ir draudimo bendrovės, bet vis dėlto pavyko rasti vieną, kuri apdraudė pensininką.
„Jie visi bijojo, kad nenumirčiau kur nors pakeliui ar Afrikoje. Daugelis mano kartos žmonių jau seniai atgulė amžinojo poilsio. Tad man niekas nebaisu – koks skirtumas, kur numirti. Svarbu pasiekti tikslą“, – gyvenimiškąja išmintimi dalijosi A.Lengvenis.
Kelionei kruopščiai ruošėsi
Penkiolikos žmonių grupėje iš Lietuvos buvo ir dar vienas pensinio amžiaus teisininkas iš Šiaulių, o visi kiti, anot A.Lengvenio, – jauni, stiprūs kaip arkliai, sunkiai pavejami.
„Prieš kelionę prisirinkau visokių lankstinukų apie Etiopiją, viską perskaičiau, atidžiai išstudijavau kelionės maršrutą.
Visą gyvenimą per radiją ar televiziją klausydavausi žinių apie šią Afrikos šalį, ką tik rasdavau laikraščiuose ar žurnaluose, viską perskaitydavau. Taigi jau šį tą žinojau, – pasakojo A.Lengvenis. – Kai kitą kartą važiuosiu, mokėsiu pasisveikinti, padėkoti, vietine kalba pasakyti vieną kitą mandagumo frazę.“
Svetur pasijuto žmogumi
Dviejų savaičių kelionė kainavo daugiau kaip dešimt tūkstančių litų.
Ar grįžusiam namo nepasidarė gaila tokių pinigų?
„Negaila, visai negaila. Tokių grožybių, tokių stebuklų pamačiau. Svarbiausia, ten jaučiausi žmogumi. O savo tėvynėje esu nurašytas, išmestas už borto, nereikalingas.
Net tautodailininkai mane pašalino iš klubo, užkirto kelią rengti parodas, – sakė keliautojas. – Mūsų žmonės paniurę, nesidžiaugia gyvenimu, o ten visi linksmi, visi šypsosi.
O tie dešimt tūkstančių... Nuolat skaitau spaudoje, kaip kiti pensininkai daug didesnes sumas telefoniniams sukčiams atiduoda, o paskui plaukus raunasi.“
Pirks batus be raištelių
Per ilgą gyvenimą išbandęs įvairias transporto priemones, važinėjęs arklių traukiamais vežimais, mašinomis, traukiniais, plaukiojęs laivais tautodailininkas pirmą kartą skrido lėktuvu ir džiaugėsi patyręs nuostabų jausmą, kai atsidūrė virš debesų.
Tačiau tikrinimai oro uostuose žemaitį išvargino, labiausiai jam nepatiko, kad reikėdavo nusiauti batus.
Važiuodamas kitą kartą būtinai nusipirks įspiriamus, kad nereikėtų gaišti laiko varstant raištelius. Ir dar priekaištavo dukteriai, kad ji kraudama lagaminą pridėjo per daug drabužių.
Įspūdžiai – nepamirštami
Keliautojai susipažino su Etiopijos sostine Adis Abeba, po šalį skraidė vietiniais lėktuvais, vaikštinėjo Lalibelos (Etiopijos krikščionių ortodoksų centras ir piligrimystės vieta) gatvėmis, apžiūrinėjo pirmąją Etiopijos imperijos sostinę Gonderį, grožėjosi Simeno kalnais ir UNESCO saugomu nacionaliniu parku, Tanos ežeru – vienu didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje, lankė bažnyčias.
„Viskas buvo gerai organizuota – mus skraidino lėktuvais, vežiojo autobusais ir visureigiais, plukdė laivais, gyvenome puikiuose viešbučiuose, skaniai valgėme, grožėjomės įspūdingais vaizdais, aplinkui lakstė beždžionės, plaukiojo krokodilai, riaumojo begemotai – galėčiau apie tai pasakoti ir pasakoti“, – kelionės įspūdžiais tebegyveno A.Lengvenis.
Lietuvį sužavėjo etiopės
Tačiau labiausiai jam įsiminė vietos žmonės, ypač vaikai, – visi šypsojosi, sveikinosi. Daugiausia įspūdžių paliko kelionės visureigiais, kuriais važiuodami lietuviai aplankė vietines gentis.
Devintą dešimtį įpusėjusiam vyrui į akį krito viena Adis Abebos viešbučio restorane dirbusi tamsiaodė moteris. Bendrakeleiviai pastebėjo, kad ateidamas čia vakarieniauti A.Lengvenis pasipuošdavo, pasitempdavo. Ir šiek tiek nuliūdo, kad ta moteris nedirbo paskutinę lietuvių viešnagės dieną.
„Tos negrikės – tiesiog pasaka. Tokios mielos, linksmos, akys tik žybsi“, – šelmiškai šypsojosi viekšniškis.
Jis apgailestavo, kad mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, o Afrikoje jos niekas nesupranta. Todėl nusipirko amharų-anglų kalbos žodynėlį.
Vyras tikėjosi, kad duktė anglų kalbos žodžius jam išvers į lietuvių kalbą, taip ir mokysis.
„Pabandėme, bet tikriausiai nieko neišeis. Sunki ir sudėtinga ta amharų kalba. Raidyne vien visokių kabliukų daugiau kaip 250. Gal geriau mokysiuosi anglų“, – svarstė A.Lengvenis.
Užaugino penkis vaikus
Viekšniuose gimęs A.Lengvenis anksti liko našlaitis. Jaunystėje gavo vairuotojo pažymėjimą, vairuodamas užsidirbo pinigų ir išvažiavo mokytis į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Čia įgijo laivų mechaniko specialybę.
„Labai norėjau plaukioti, maniau, pamatysiu pasaulio, bet gavęs diplomą išplaukiau tik į vieną gal poros mėnesių reisą žvejybos laivu. Baltijos jūroje gaudėme žuvis. O paskui sutikau jauną, labai gražią, už mane gerokai jaunesnę merginą Birutę ir ją vedžiau.
Tuo metu meilė buvo stipresnė už viską. Teko atsisakyti net jūros. Grįžome į Viekšnius, užauginome keturias dukras ir sūnų, turime 11 anūkų“, – pasakojo A.Lengvenis.
Buvo tapęs plėšikų taikiniu
Dabar Viekšniuose vyras vienas gyvena name, kurį pats pastatė. Su žmona prieš 20 metų išsiskyrė – A.Lengvenis nesigina, kad šeimai skyrė per mažai laiko.
Tačiau kitos šeimos jis nesukūrė, pripažinęs, kad tokios gražios kaip Birutė neberadęs, nebent Afrikoje dar sutiktų tinkamą į žmonas tamsiaodę.
Visame name pilna A.Lengvenio sukurtų meno kūrinių: jis tapo, drožinėja iš medžio, kuria medžio skulptūras, koplytstulpius.
Antrajame jo namų aukšte įrengta galerija, kur eksponuojama maždaug 200 geriausių tautodailininko darbų.
Viekšniškis apgailestauja, kad prieš kurį laiką kažkas įsibrovė į jo namus ir apiplėšė. Jam labiausiai gaila, kad iš galerijos dingo keletas vertingų kūrinių, kurių nebepavyktų atkartoti.
Prancūzija nesužavėjo
Dvi A.Lengvenio dukterys gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, ne kartą kvietė tėvą į svečius, bet ten jo netraukia.
Per savo ilgą gyvenimą jis iki šio rudens tik vieną kartą buvo išvykęs į kelionę. Prieš penkerius metus kartu su sūnumi Rolandu ir jo žmona Ramune daugiau kaip savaitę keliavo po Prancūziją.
Automobilį vairavo Rolandas. „Iš pradžių tėvui viskas buvo įdomu. Bet po penkių dienų pasakė – man jau gana, noriu namo“, – prisimena Rolandas.
Ketina išleisti albumą
O dviejų savaičių kelionė po Etiopiją A.Lengveniui buvo per trumpa.
Vyras tikisi į šią šalį dar sugrįžti. O dabar jis atidžiai peržiūri šimtus nuotraukų, kurias padarė šioje šalyje nuolat spragsėdamas fotoaparatu.
Prieš dešimtmetį buvo išleistas A.Lengvenio medžio raižinių ir skulptūrų albumas „Lietuva tautodailininko akimis“.
Dabar jis viliasi parengti dar vieną albumą. Į jį turėtų būti sudėtos nuotraukos iš svajonių šalies Etiopijos.
Kelionės draugus pakerėjo optimizmu
Sigita Samoškaitė
Kelionės vadovė
„A.Lengvenio optimizmas ir entuziazmas – pavydėtini. Tai įkvėpė ir kitus grupės iš Lietuvos keliautojus. Jis visą laiką buvo gerai nusiteikęs, su šypsena, niekada nedejavo, kad per karšta ar per sunku.
Kartais bandydavau perspėti, kad gal geriau prisėstų ir palauktų iš kokio objekto grįžtančios grupės, bet jis į tokias kalbas net nesileido.
Aloyzas sakydavo, kad pasas jam nieko nereiškia, metų jam tiek, kiek jaučia.
Nemokėdamas užsienio kalbos jis vis vien kažkaip susikalbėdavo su vietiniais, ilgai bendraudavo su vaikais.
Mus lydėjęs vietinis gidas tikino tokio garbaus amžiaus turisto dar neregėjęs.
Labiausiai Aloyzas mus pribloškė kelionės pabaigoje. Visi sugužėjome į parduotuvėlę pirkti kavos lauktuvėms. Kai susirinkome su pirkiniais, žiūrime, Aloyzo nėra.
Sunerimome. Tačiau netrukus pamatėme jį ateinantį iš kitos gatvės pusės. Sako, nusipirkau amharų (bendrinė Etiopijos kalba) ir anglų kalbų žodynėlį. Grįžęs mokysiuosi, kad kitąmet galėčiau susišnekėti su vietiniais.“
