Tūkstančius metų skaičiuojanti Kalėdų Senelio istorija
Kalėdų Senelio istorija prasideda prieš daugiau nei tūkstantį metų. IV a. Turkijoje gyveno vyskupas Šv. Mikalojus, angliakalbėse šalyse žinomas kaip St. Nicholas. Paveldėjęs didelę sumą pinigų iš anksti mirusių tėvų, pats Mikalojus gyveno labai asketiškai, dosniai aukodamas vargingiesiems. Šventuoju jis buvo paskelbtas IX a., o iki XIII a. vienuoliai Prancūzijoje gruodžio 6-ąją jo garbei padėdavo neturtingiesiems maisto.
Ši graži tradicija paplito, ir Olandijoje bei Vokietijoje tapo įprasta minėti Šv. Mikalojaus dieną ir dalinti vaikams dovanas.
Įvairiose tautose iki šiol gyvuoja skirtingi papročiai, susiję su Šv. Mikalojaus diena, o vėliau – ir Kalėdomis. Pasakojama, kad Šv. Mikalojus, norėdamas padėti sunkiai besiverčiančiai šeimai, į mergaičių batus slapčia padėjo auksinių monetų. Dėl šios priežasties Vokietijoje vaikai per Šv. Mikalojaus dieną savo batuose randa dovanėles. Kita istorija pasakoja apie tai, kad Šv. Mikalojus pinigus įkišo į ant židinio atbrailos padžiautas kojines. Taip Anglijoje gimė tradicija kalėdines kojines kabinti ant židinio.
Šv. Mikalojaus virsmas Kalėdų Seneliu
Legendos apie Šv. Mikalojų atgimė Naujajame Pasaulyje – Amerikoje, kartu su ten atkeliavusiais olandų imigrantais. Būtent čia, 1773 m. laikraščiuose pasirodė mums pažįstamas Kalėdų Senelio angliškas pavadinimas – Santa Klausas, kilęs iš Šv. Mikalojaus (olandiškai Šv. Mikalojus vadinamas „Sinter Klass“). Be to, olandai pirmieji pradėjo tvirtinti, kad Kalėdų Senelis gyvena Šiaurės Ašigalyje.
Vis dėlto viena pagrindinių istorijų, padėjusių atsirasti šiuolaikiniam Kalėdų Senelio įvaizdžiui, – 1823 m. C. C. Moore parašyta poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“. Joje pasakojama apie tai, kad Kalėdų Senelis (Šv. Mikalojus) atskrenda rogėmis, pakinkytomis aštuoniais elniais, ir nusileidęs pro kaminą palieka geriems vaikams dovanų.
Panašiai gimė ir kitas puikiai pažįstamas personažas – Kalėdų Senelio pagalbininkas elnias Rudolfas. 1939 m. siekdamas pritraukti daugiau lankytojų į parduotuvę, kurioje dirbo, Robertas L. May sukūrė poemą apie Rudolfą. Rudolfas buvo Kalėdų Senelio elnias, iš kurio kiti elniai šaipėsi, nes šis turėjo didelę žibančią raudoną nosį. Tačiau būtent jo šviečianti nosis padėjo Kalėdų seneliui rasti kelią vieną labai miglotą naktį ir sėkmingai nunešti dovanas visiems vaikams.
Pamokanti istorija sulaukė neįtikėtino populiarumo – vos jai pasirodžius, buvo parduota 2,5 milijonai knygelių su šia poema, o elnias Rudolfas tapo vienu garsiausių kalėdinių personažų.
Kalėdų Senelio išvaizdos pokyčiai
Nors istorijos apie Kalėdų Senelį vijo viena kitą, niekaip neįsivyravo vieningas paties Senelio vaizdavimas. Bėgant laikui, jo išvaizda keitėsi daugybę kartų – vieni jį vaizduodavo kaip aukštą vyrą laibu liemeniu, kiti – kaip mažą elfą. Viskas iš esmės pasikeitė, kai 1931 m. „Coca-Cola“ paprašė aktoriaus Haddono Sundblomo sukurti patrauklaus ir mielo senelio personažą savo reklamai. Taip gimė mums gerai pažįstamas besišypsantis, raudonu kostiumu pasipuošęs ir apvalus baltabarzdis senelis.
Kalėdų Senelio paveikslai dažniausiai būdavo paties Sundblomo autoportretai – jis piešdavo veidrodyje matomą savo atvaizdą. Greičiausiai todėl didelė Kalėdų Senelio dėvima juosta yra nutapyta atvirkščiai. „Coca-Cola“ Kalėdų Senelio atvaizdas tapo toks populiarus, kad net menkiausią skirtumą tarp vaizduojamų personažų pastebėję žmonės skubėdavo apie tai pranešti kompanijai „Coca-Cola“.
Taigi, paprasto atsakymo, kaip atsirado Kalėdų Senelis, nėra. Aišku tik tai, kad jo istorija supinta iš daugybės įvairiais amžiais gyvenusių žmonių, laukiančių Kalėdų stebuklo, istorijų. Ir matyt kiekvienas, pasakodamas apie Kalėdų Senelį, dovanodamas artimiesiems dovanas ar tiesiog gerą žodį, Kalėdų Senelio legendą kuria iš naujo.
