Apsistoti menininkų-fashionistų-kosmopolitų kvartale Marais ir jokiu būdu ne viešbutyje, o nuomotame bute.
Jau pirmą viešnagės dieną įsigyti madingą skrybėlę ar kepurę.
Pusryčiaujant apsiriboti mažu kavos puodeliu ir prancūzišku rageliu - kruasanu. Pusryčiais mėgautis labai ilgą laiką – blogiausia atveju bent valandą. Būtinai - nenuvalgant raudonai dažytų lūpų.
Vakarienė negali baigtis pagrindiniu patiekalu, nes desertas yra tarsi kulminacija, po kurio vynas jau nebegeriamas.
Aperityvui prašydama „Coup de champagne“ visada gausi tikrą šampaną, nebūtina sakyti „Moet & Chandon“, „Laurent Perrier“ ar „Mercier“.
Pusryčiauti, pietauti, gerti aperityvą, vakarieniauti, „klubinėti" - tik paryžiečių mėgstamu laiku ir, svarbiausia, ne turistinėse vietose.
Nė viena paryžietė restorane, bare nelaiko telefono nei rankose, nei ant stalo. Jos sako, kad baisu pasimatyti su draugais ir nuolat pliurpti telefonu, googl'inti, facebook'inti.
Dauguma paryžiečių važinėja geriau mažu automobiliuku nei metro. Jos nepatiria streso grūstyse ar chaotiškame Triumfo arkos žiede. Pro paryžietės automobilio pravertą langą sklinda „Hotel Costes“ muzika, rūksta cigaretė (arba nebūtinai), o nuo gražaus lygios odos veido nedingsta šypsena.
Užsiklijavau ir aš tokią vos pastebimą šypseną vietoj tos neutralios veido išraiškos, būdingos vienai būnant tarp svetimų. (Tą šypseną laikau ir grįžusi į Vilnių.)
Naujai atidarytas „Picasso National Museum“ muziejus - tinkama vieta sekmadienį sutikti stilingų porų norint pajusti, kokie jie – paryžiečiai.
Kvartalas St.Germaine des Pres - ideali vieta pamatyti senų gerų grynakraujų prancūzių, manieringai švytruojančių aukso ir perlų vėriniais, raudonais nagučiais įsikibusių į „Chanel“ ar „Dior“ rankines, bekulnėmis „balerinomis“ ar klasikiniais laiveliais, įraudusiais skruostais jau nuo vienuoliktos valandos ryto, nes tai valanda, kai jau galima pradėti vyną gurkšnoti.
Tiesiog būtina Paryžiuje sėdėti brasserie lauke ir dėtis bent kiek mokančia prancūziškai ir kaip įmanoma ramiau, nemikčiojant užsisakyti tai, kas tuo metu vartojama aplink, kitaip padavėjas nebus toks malonus, kaip toms damoms... Tarp kitko, restorane nedera klausinėti, iš ko susideda patiekalas, nes ir taip aišku, kad, pavyzdžiui, Cezario salotos bus tiksliai pagamintos pagal pirminį jų receptą.
Tikros paryžietes neįlipa į šuns merde ant šaligatvio, nes jos nespokso į viršų, neskuba, žengia užtikrintai ir tikslingai. Taigi, nereikia skubėti, geriau pamatyti mažiau, bet tikro Paryžiaus.
Miesto žemėlapis nebūtinas jau po pirmos dienos, o kiekvienos dienos tikslai ar lankomi taškai gali sugulti galvoje pagal tai, kur norima pietauti ar vakarieniauti.
Nieko nėra geriau už vietinių rekomendacijas. Jei tokių pažinčių nėra, geriau užeiti ten, kur daugiausia žmonių ir visi tarpusavyje kalbasi prancūziškai.
Dar mažytis atradimas: keliauti į Paryžių šaltuoju metų laiku, tuomet mažiausia turistų. Jei jums neišeina pažaisti tikros paryžietės ir dar pasiklydote – pagalbos tikrai sulauksite: į akis krito ypatingas paslaugumas – visuomet kiek išgali vietiniai angliškai padeda klausiančiajam kelio.
Kelios mandagumo frazės gali išgelbėti visą dieną ir (ne)turistės reputaciją, tai reiškia, kad nuolat į dešinę ir kairę nuo ankstyvo ryto - reikia nereikia, girdi negirdi - visiems ir visur kartoti: bonjour, merci, desolee...
Bučiuotis – mažiausiai dukart į skruostus su pažįstamais ir ką tik sutiktais žmonėmis, nesistebėti, kai tai daro ir vyrai vienas su kitu.
Nesipiktinti kaimynų skleidžiamais garsais (senoviniuose pastatuose labai girdisi) - muzika, batelių kaukšėjimu, girgždesiais ir poškesiais bet kuriuo paros metu. Kviečiama policija tikrai neatvyks, o kviečiančiojo geras vardas gali būti galutinai sugadintas.
Pasivaikščiojimus po Champs Elysees ar Rue Rivoli geriau iškeisti į ilgas popietes su knyga arba naujausiu „Vogue“ Liuksemburgo soduose ar Vogėzų aikštėje kartu mėgaujantis ir šaltojo laiko saule.
Madingas popietinės kavos gėrimas „Mandarin Oriental Grand Hotel“ viešbutyje užtikrins, kad jau jau nesate tokia svetima tarp paryžiečių.
Pagyrimai vietinių stiliui, prancūzų kalbai, šaliai ir sostinei garantuoja ne tik asmeninę simpatiją, bet ir atvertą prancūzų širdį.
Patartina mokėti keletą juokelių, pavyzdžiui, kaip atsirado klausimas: Ca va? Derėtų žinoti, kad Panteonas yra ne tik Romoje, bet ir Paryžiuje, kairiajame Senos krante, Lotynų kvartale.
Les macaroons yra geriausi vietinėse bevardėse konditerijose, o foie gras neperkamas supakuotas prekybos centre.
Paryžietės nevalgo greito maisto restoranuose - mėsainius jos valgo prancūziškame restorane.
Tuo tarpu paryžietė gali po darbo neštis vidutinio dydžio rankinėje baguette ir ramiausiai kartas nuo karto atsignybti gabalėlį ir kramsnoti, nesukdama galvos, kaip ji atrodo iš šalies. Tai taip žavu!
Lengvas gūžtelėjimas pečiais ir frazė pas des problems – jokių problemų, visiškas atsipalaidavimas ir nesijaudinimas dėl niekų dar vienu žingsniu priartins prie tikros paryžietės manierų.
Vėlavimas į vakarienę, svečius valandą ar pusantros uždirbs tik pliusą viešniai.
Tiesa, dar nebūtina tobulai-tvarkingai-sulaižytai-išpudrintai-suderintai atrodyti, kad patrauktum kitos lyties atstovų dėmesį, net jei tokių tikslų ir neturi. Paradoksalu, bet tereikia keleto drabužių derinių penkioms dienoms, nes Paryžiuje ne į tai kreipiamas dėmesys. Niekas neprisimins, ką dėvėjai, nebent tavo nišinių kvepalų dvelksmą ar „Chanel“ rankinę, kurią nerūpestingai numetei neužsegtą ant kėdės...
Juodas golfas ir kelnes-cigaretės - nepamainomas ansamblis dienai ir vakarui.
„Plaza Athenee Hotel“ viešbučio bare surengtame privačiame vakarėlyje gali pasijusti paryžiete, jei ten patekai su bičiulio rekomendacija arba jei tavo tiesi ir užtikrinta laikysena, jei giliai slypi valiūkiškumas, atvirai atsiprašai ir persiprašai ir tuo pačiu „Givenchy“ raudonumo lūpos – lengvai papūstos. Na...beveik paryžiete. Nes dar gerokai daugiau dalykų lemia, kaip ja tapti. Pavyzdžiui, jokia paryžietė neleidžia savo atostogų Paryžiuje!
