„...praėjus 4373 metams nuo didžiojo tvano, 175 metams nuo pirmojo įkopimo ir 154 metams nuo Chodzkos ekspedicijos, lietuviams, paskutiniesiems Europos pagonims, pagaliau buvo suteikta dievo malonė rugsėjo 8 dieną, 8 valandą 40 minučių ryte iškelti trispalvę vėjuotoje Ararato viršūnėje“.
Šiai metais norėjosi pažymėti tą jubiliejų. Tačiau reikia savaitės, kad nuvykęs į Rytų Turkiją galėtum tikėtis įkopti į Araratą.....Deja, turėjau tik savaitgalius ir vieną „ilgąjį“ Žolinių savaitgalį. Norėjosi arčiau, Europoje surasti „egzotišką“ kalnų šalį ir Ararato vertą kalną.
Pirmiausia žemėlapyje suradau savo svajonės šalį - miniatiūrinę valstybę, neretai vadinamą vienu ramiausių Europos kampelių. Senos iš akmens ir medžio suręstos trobelės, siauros gatvės, čiurlenančios kalnų upės, gražūs peizažai. Šalį, kurią galima pervažiuoti per gerą pusvalandį. Žemėlapyje tai mažas kalnuose pasiklydęs taškelis su aukščiausiai Europoje esančia sostine (1055 m).
Mažiau žinantiems geografija šalies pavadinimas labiau asocijuojasi su „juodojo kontinento“ valstybe, nei su Europos. Tai Andora – Pirėnų kalnų širdis. Kalnų, kurių vardą kadaise pagarsino legendinis karvedys Hanibalas, perėjęs šiuos kalnus su drambliais mėgindamas nugalėti Romos imperiją.
Šiais laikais, Andoros kalnai daugiau žinomi kalnų slidinėjimo entuziastams. Legenda sako, kad pirmasis slidininkas Andoroje buvo laiškanešys 1924 metais nuvykęs į Prancūziją nusipirko medines slides, kad kalnuotoje vietovėje būtų lengviau pristatyti paštą. Kad ten trasos ir infrastruktūra be priekaištų, liudija ir faktas, kad ši vos 3 Vilniaus miesto ploto šalis buvo pateikusi paraišką rengti 2010 metų žiemos olimpines žaidynes.
Iš baskų kalbos Andoros šalies pavadinimas reiškia „dykvietė“ („andurria“). Ir tai yra savotiška tiesa – pramonės čia nėra, išskyrus nedideliais kiekiai gaminamas garsusis Andoros tabakas. Visur galima matyti jų laukelius, nes dideliems laukams tarp labai siaurų Andoros slėnių nėra vietos.
Šalis išsilaiko iš pajamų, gaunamų iš turizmo. Nors Andoroje beveik nėra itin garsių lankytinų istorinių ar kultūros vietų, tačiau viską kompensuoja nuostabūs kalnų ir pakalnių peizažai, romėnų statyti tiltai, jungiantys kalnus, juos vagojantys upeliukai ir kriokliai, viduramžių bažnytėlės ir varpinės, arabų tvirtovių ir senųjų pilių griuvėsiai.
Šalis yra savotiškas muziejus po atviru dangumi, o siauros, jaukios gatvelės, apstatytos akmeniniais ir mediniais namais, atrodo kaip iš pasakos.
Ir ne tik šiuo aspektu Andora – it pasaka. Ji - apsipirkimo sostinė. Būdama ne ES šalis, ji taiko labai mažus mokesčius įvairioms prekėms. Net kuras čia pigiausias visoje Vakaru Europoje (pvz.: dyzelis - 3.93 lito).
Kažkokiu stebuklingu būdu tarp didžiųjų valstybių - Ispanijos ir Prancūzijos - įsiterpusi nykštukinė valstybė Andora sugebėjo būti daugiau mažiau nepriklausoma nuo XIII amžiaus. Nei pirmas, nei antras pasauliniai karai jos nepalietė.
Andoros įkūrėju laikomas frankų karalius Karolis Didysis (VIII a.). Pasakojama, kad net 5 tūkst. andoriečių padėjo jo armijai kautynėse su arabais. Atsidėkodamas karalius paskelbė, kad andoriečiai - nepriklausoma tauta, nors ir su jo globa.
Andora šiek tiek panaši į Vilnių. Kaip mūsų miestą Neries upė Andorą pusiau dalija Valyra. Tačiau ne tik šis panašumas. Kai Lietuvoje švenčiamos Joninės, Andora - liepos 24-ąją mini šv. Jono –Andoros globėjo dieną.
Yra ir dar viena paslaptinga sąsaja su Lietuva – dėl savo dabartinio klestėjimo šis kraštas iš dalies dėkingas Vilniuje gimusiam Borisui Skossyreffui. Jis buvo net išrinktas Andoros karaliumi. Pasiūlė atšaukti mokesčius, skatinti užsienio investicijas. Būtent jam valdant ši Pirėnų kalnuose įsiterpusi kunigaikštystė sėkmingai pasuko kitų nykštukinių europietiškų valstybių - Liuksemburgo, Lichtenšteino, San Marino - keliu, virsdama klestinčiu civilizuoto pasaulio kampeliu.
Jeigu mūsų žemietį domino aukščiausias šalies postas, tai mane domino aukščiausias šios šalies kalnas - Coma Pedrosa 2946 m. Gražus kalnas Andoros-Ispanijos pasienyje, nuo kurio matyti ir Prancūzijos kalnai. Vaizdas į kalną atsiverią nuo Arinsal miestelio iš kurio ir prasideda gražus „trekingas” jo viršūnės link.
Kopimas nėra sudėtingas, bet klaida galvoti, kad galima įlipti bet kada. Net pavasario pabaigoje čia gali būti daug sniego ir didelis lavinų pavojus. Gegužę žvilgsnį džiugina kvapnūs žydinčių narcizų laukai, bet mums pavyko pasiekti tik kiek daugiau nei 2 km aukštį, nes sniego buvo iki kelių ir vis dar snigo. Reikėjo prašokti kelis lavinų liežuvius, o aukščiau be „kačių”, sniegbridžių ar slidžių nebuvo ką veikti. Vasarą kas kita. Narcizus keičia mėlynieji irisai, o kopimas yra malomus, nors 8 valandas vis tiek kalne reikia atidirbti.
Dienos kelionės programa įvairi ir įdomi ir tuo pačiu labai paprasta.
Ankstyva rytinė kava lėktuve Vilniaus-Barselona. Pusryčiams ir priešpiečiams galima skirti 3 valandas išsinuomotame automobilyje, riedančiame link Andorra La Vella (senoji Andora). Trumpi sustojimai mokant už kelius.
Lengvi pietūs Arinsal prieš kopimą. Aštuonios valandos kalne atsigeriant vandens iš krištolinių kalnų upelių.
Vėlyvai vakarienei - andorietiška virtuvė, kurioje man labiausiai patiko vietinis ožkų sūris (sako jų yra 200 rūšių) su kaimyninių šalių vynu.
Tostas už trispalvę aukščiausiame Andoros kalne ir už sėkmę. Jos mums dar prireiks, nes po dienos laukia tikras kalnas, aukščiausia Pirėnų viršūnė - Pico d’Aneto 3404 m.
Aneto kalnas arba 25 metrai „akmeninio kardo“ ašmenimis
Paliekame kompaktiškają Andorą, bet iki pietų dar pasivažinėjame siaurais jos slėniais ir apžiūrime kelias vietas, kurių nepavyko pasiekti pavasarį dėl apledėjusių ir dėl to uždarytų kelių. Norėjosi surasti 13 metrų skersmens Denniso Oppenheimo skulptūrą „Audra puodelyje“.
Ji sumontuota 1991m., bet kai kurios puodelio metalinio porceliano siūlės gerokai parūdiję ir vargu ar jame esanti arbata neišbėgs po 10 metų.
Turėjome galimybę pasivažinėti Dakaro kelionėms pritaikytu sunkvežimiu siaurais Andoros keliais ir tai iššūkis, ypač posūkiai. Grąžiname šį kelių monstrą ir vėl persėdę į kompaktišką išsinuomotą “Hyundai” kertame Andoros – Ispanijos sieną.
Iki Benasque kalnų miestelio, kur stiebiasi aukščiausi Pirėnų kalnai, - 200 kilometrų. Navigacija rodo, kad kelyje užtruksime apie 3 valandas. Mes važiavome net penkias. Visiems rekomenduočiau pravažiuoti 260-ju keliu. Labai vaizdingas kelias Pirėnų šlaitais. Kartais net suabejodavome, ar mes vis dar kelyje, turinčiame bent kokį numerį, toks siauras jis būdavo.
Benasque miestelis įsikūręs labai vaizdingame erdviame slėnyje. Upė, kriokliai, kalnų viršūnės, parasparniai danguje. Pilnas veiksmo kalnų kurortas. Daugybė žmonių su kuprinėmis. Apsistojome kalnų mokyklai priklausančiame viešbutėlyje. Anglų kalba ispanams ir katalonams nėra ta, kurią jie gerai žinotų, bet kadangi viskas čia orientuota į keliones, išsiaiškiname, kad pusryčiai 4 valandą ryto čia įprastas dalykas.
Mums reikia iškeliauti bent 5 valandą ryto, kad turėtume pakankamai laiko dienos šviesoje įkopti ir nusileisti nuo aukščiausios viršūnės Pirėnų kalnuose - Pico d’Aneto 3404 m.
Anetas, nors ir nėra labai aukštas kalnas yra gerai žinomas alpinistiniame pasaulyje. Norint į jį įkopti reikia turėti visą pagrindinę alpinistinę įrangą: virves, apraišus, ledkirtį ir drąsos, kas ypač praverčia įveikiant paskutinius 25 metrus.
Kopsime penkiese, aš su pusbroliu ir trys katalonai. Jie priėmė mus į savo kompaniją, nes buvo dideli krepšinio fanai ir todėl gerai žinojo Lietuvą. Krepšinis mus sujungė, nors mano pastebėjimu katalonai nėra labai linkę į dideles draugystes iš pirmo žvilgsnio. Jie stebėjosi, kaip žmonės iš lygumų krašto mėgsta lipti į kalnus.
Pirmą valandą takas buvo lengvas ir ėjo beveik lyguma. Dar tamsoje priėjome prieglaudą, kurioje nakvoja daugelis norinčių kitą dieną kopti į Anetą. Čia prasideda stambių akmenų šlaitas, kuriuo 900 metrų aukštyn pakankamai stačiai reikia ropštis apie 3 valandas. Tai šen tai ten tarp riedulių blyksėjo prožektorių ugnelės. Kartai mus aplenkdavo jauni, sportiško sudėjimo kopėjai.
Artėjant prie perėjos, kai kurie akmenys buvo ganėtinai slidūs. Buvo griedras oras, bet neigiama temperatūra kai kurias uolienas aptraukė plonu leduku. Pradžioje buvo sunku atskirti kur stotis saugu, o kur ne, bet greitai susivokėme, kad tamsūs akmenys pavojingi.
Nuo perėjos Portillión Inferior atsiveria stulbinantis vaizdas į didžiausią Pirėnuose Corona ledyną ir jo tolumoje Aneto viršūnę. Ledynas žemai apačioje ir reikia leistis nuo beveik vertikalios sienos. Bet yra plyšių, kuriais kai nėra slidu galima ir be virvės pasiekti ledyną.
Trumpa pertraukėlė prieš ledinį etapą. Dedamės apraišus,
užsidedame kates ir susirišame virve. Vasarą, ledyną rekomenduotina praeiti kuo ankščiau ryte, kol jo paviršius kietas. Po to jis nuo saulės šilumos patyžta ir ant to muilo katės blogai laiko. Ledynas vietomis status ir praslystantys žingsniai vargina, o jeigu kartais paslystum, tai nesusirišus būtų sunku tikėtis laimingos pabaigos.
Perėjus ledyną ir kažkiek palipus į viršų uolomis matyti kryžius kalno viršūnėje. Atrodo, kad dar truputi ir tikslas pasiektas. Bet čia laukia staigmena dėl kurios šis kalnas yra legenda alpinistiniame pasaulyje.
Pirmojoje ekspedicijoje dalyvavęs botanikas Albert de Franqueville matomai buvo apsiskaitęs žmogus ir turėjo gerą fantaziją. Jis šią vietą pavadino El Paso de Mahoma ( Mahomedo perėjimu).Tai iš Korano. Norint patekti į Rojų reikia pereiti briauna aštria kaip kardo ašmenys.
Ir dabar, praėjus 170 metų po pirmojo įkopimo niekas nepasikeitė. Tie kas nori patekti į rojų, viršūnėje turi praeiti 25 metrus akmeninio kardo briauna ir vėl ja sugrįžti. Nenusakomas jausmas, kai prieš save matai iki metro pločio labai sukapotą akmeninį kardą, labiau primenantį akmeninę gaidžio skiauterę , o iš abiejų pusių žemyn krenta 200 m aukščio skardžiai.
Ne visi ryžtasi tęsti, kai slidu ir vėjas, bet kurie ryžtasi dauguma pereina. Tačiau žinoma ir tragiškų atvejų. Mums likimas skyrė gerą orą ir mes ryžomės… “… praėjus 1362 metams nuo Korano parašymo, 197 metams nuo Friedricho Parroto ekspedicijos atrandant viršūnę, 172 metams nuo pirmojo įkopimo, lietuviams pagaliau buvo suteikta dievo malonė rugpjūčio 16 dieną, 11 valandą 30 minučių ryte pereiti „El Paso de Mahoma“ ir iškelti trispalvę aukščiausioje Pirėnų viršūnėje, Aneto.
