Devyniolikmetis Juozapas Žygas vienas autostopu keliauja jau pustrečio mėnesio. Per tą laiką jis aplankė Ukrainą, Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Graikiją, Albaniją, po kurios į eilę stoja Makedonija, Kosovas, Serbija, Bosnija, Juodkalnija, Kroatija. Pasiekęs paskutinį kelionės tašką – Slovėniją – vaikinas trauks namo. Kaip Juozapui sekasi keliauti ir kur yra dabar, galima sužinoti jo asmeniniame tinklaraštyje juozapas.lt.
„Keliauti vienam tenka dažnai. Kartais tai - trumpos savaitgalinės kelionės, o kartais - ilgos. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą tris savaites vienas autostopu keliavau per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Kroatiją ir namo grįžau su draugės tėvais jau iš Zagrebo“, - dalinosi patirtimi vaikinas.
Pasiteiravus, ar Juozapas save riboja laiko atžvilgiu, vaikinas teigia, kad jei kelionei reikia savaitės laiko – gerai, jeigu mėnesio ar daugiau – taip pat gerai. Mat baigęs mokyklą jis niekur nesiėmė jokių studijų, todėl ir kalbėdamas apie išvyką, į kurią yra iškeliavęs šiuo metu, tepasakė, kad pabaigos dar nesimato.
Individualizmas svarbiau už draugiją
Kodėl priimtina keliauti vienam? Juozapas mano, kad jį pastūmėjo individualizmas, noras pabūti su savimi ir būti atviram pasauliui, sutinkamiems žmonėms, būti nuo nieko nepriklausomam.
„Keliaujant keliese nuomonės dažnai išsiskiria – vienas nori keliauti į vieną vietą, kitas - į kitą, vienam miegoti tinka vienur, o kitam ta vieta netinka. Kai keliauji vienas, tokių problemų nekyla, darai taip, kaip nori tu ir niekas netrukdo priimti sprendimų. Taip pat lengviau susipažįsti su naujais žmonėmis, susirasti naujų draugų, vertų pavadinti tikrais draugais“, - vardija tokios kelionės pliusus Juozapas.
Išvykdamas devyniolikmetis sako per daug nesiruošiantis: susikrauna kuprinę ir traukia į kelią. Iš anksto vaikinas susiranda tik nakvynę per „Couchsurfing.com“ puslapį. Bet jei neranda – miega palapinėje.
Ką Juozapas dedasi į kuprinę? Palapinę, miegmaišį, kilimėlį, keletą vienetų įvairių drabužių, bent vieną įrenginį, kuriuo būtų galima naudotis belaidžiu internetu, GPS imtuvą, kartais telefoną (bet galima išgyventi ir be jo). O visa kita, kaip sako vaikinas, kelionės metu galima nusipirkti ar gauti kitu būdu.
„Mano kelionėse viskas vyksta ekspromtu. Dažniausiai žinau labai nedaug apie tai, kas nutiks, taip pat nelabai ko tikiuosi iš dienos. Tada ir nutinka kas nors įdomaus“, - kalbėjo Juozapas.
Vaikinas iš patirties pasakojo, kad iš anksto neįmanoma numatyti gamtos išdaigų, oro, žmonių, kuriuos sutiksi kelyje, todėl dažniausiai tiesiog belieka tikėtis, jog viskas bus gerai.
Vyko viena, nes nepavyko suderinti datos
33-ejų Oksana Monkevič, šiuo metu Madride studijuojanti naturopatiją (alternatyviąją mediciną), pirmą kartą viena išvyko į Austriją. Vėliau taip keliavo po šiaurės Italiją – iš viso kelis kartus iki šiol.
Oksanos kelionės truko apie savaitę. Mergina sakė, kad jos maksimumas būtų pusmetis.
„Kelionė nebeteiktų džiaugsmo, prailgtų ir vargintų fiziškai. Tačiau leistų suprasti, ką turi ten, namuose“, - dalinosi pamąstymais ji ir pridūrė, kad laikas, visgi, labai reliatyvus, nes kai atsiriboji nuo rutinos, mėnuo gali pasirodyti kaip vieneri metai, savaitė – kaip mėnuo.
Oksana ryžosi keliauti viena dėl paprastos priežasties – nepavyko suderinti datos su draugais.
„Į Italiją keliavau viena, nes tuo metu dirbau Montessori mokykloje, vadinasi, atostogavau tuo pat metu kaip ir vaikai. Tuo tarpu mano draugai dirbo. Ilgai negalvodama nusprendžiau vykti viena“, - sakė mergina.
Kas būna Oksanos kuprinėje? Praktiški ir lengvai suderinami drabužiai, dvi poros patogių batų, užrašų knygelė su visais reikalingais telefono numeriais (tarp jų, ir banko pagalbos telefonas, jei pamestum ar pavogtų kortelę ir ją tektų užblokuoti) ir adresais (ypač tų žmonių, pas kuriuos apsistojama, mat Oksana pirmiausiai nakvynės taip pat ieškosi „Couchsurfing.com“ puslapyje), tam tikra suma grynaisiais ir banko kortelė, vaistinėlė ir, žinoma, fotoaparatas, kad ir kiek daug jis svertų.
Ji taip pat pataria su savimi turėti atspausdintus žemėlapius.
„Informaciją, kur planuoju vykti, renkuosi iš anksto. Užsirašau vietas, kurias planuoju būtinai aplankyti, pasižymiu jas žemėlapyje ir atsispausdinu juos, nes kartais atvyksti į svetimą miestą vidury nakties, kai viskas uždaryta, ir negali kreiptis į jokį informacijos biurą“, - patarė Oksana.
Patarimai keliaujančioms moterims
Remdamasi savo kelionių patirtimi, Oksana ir kitoms moterims pataria iš anksto susirinkti kuo daugiau informacijos apie šalį, į kurią vykstama.
„Tikrai nepatariu vykti į, tarkime, Iraną vien su šortais ir trumpais sijonais, o pagalvoti apie adekvatų drabužį, gerbti vietos kultūrą“, - sakė ji ir pridūrė, kad reikia pasitikėti savimi, kad ir kiek bijotum vykdama pirmą kartą viena, nes kitaip nepavyks patirti jokių nuotykių.
Kelionės minusus, kuomet vyksta vienui viena, mergina paminėjo kelis. Pirmiausiai, akimirkos žavesį turi išgyventi vienas, negali pasidalinti su kitu žmogumi, o vėliau prisiminti su nostalgija, pasijuokti. Taip pat patiriamas stresas, kai turi pasikliauti tik savimi keblioje situacijoje.
Tačiau minėtus minusus atperka pliusai.
„Sutinki žmonių, kurie taip pat keliauja pavieniui ir jeigu nori, gali tęsti kelionę kartu. Keliaudama viena turėjau daugiau laiko pamąstymams, buvimui su savimi, nes tai ne tik kelionė į kitą šalį, tai taip pat kelionė į save“, - teigė Oksana, per tokias keliones geriau pažinusi savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
Žygis po Lietuvą, kad viską apmąstytų
Humoristas bei dabar jau keliautojas, 23-ejų Mantas Bartuševičius per 46 dienas pėsčiomis apkeliavo Lietuvą. Vaikinas sakė leidęsis į tokį žygį, mat atėjo metas pabūti su pačiu savimi.
„Visą gyvenimą praleidau su šeima Vilkijoje. Pastaruosius ketverius metus gyvenau studentų bendrabutyje. Norėjosi apmąstyti darbus, naujus projektus, kūrinius muzikinei ir humoro scenai“, - sakė rugsėjo 1-ąją į Vilnių grįžęs Mantas.
Vaikinas sakė pasirinkęs keliauti vienas, nes nenorėjo jokios demokratijos priimant sprendimus, kur pasukti, kada ilsėtis, ką valgyti ir kur keliauti.
„Pirmomis dienomis buvo labai smagu pabūti vienam. Eini sau, kalbiesi su savimi, niekas netrukdo, neklauso, nesijuokia. Tik einant nuo Klaipėdos pabodo būti vienam ir tada norėjau kuo daugiau bendrauti su kitais žmonėmis“, - sakė jis.
Mantas sakė, kad tvirtai nusprendęs keliauti, patarimų pirmiausiai ieškojo savo Facebook draugų rate.
„Kreipiausi į artimiausius draugus, sekėjus, kas galėtų patarti apskritai, kaip keliauti. Taip atsirado keletas profesionalių žygeivių, kurie davė labai daug naudingų patarimų“, - teigė Mantas.
Kuo svarbu apsirūpinti, keliaujant pėsčiomis? Prieš išvykdamas vaikinas manė, kad jam pakaks sportbačių, tačiau profesionalai jam įkrėtė proto ir vaikinas įsigijo kelioninius batus. Po pirmosios dienos sportbačius jis pakabino ant kuprinės ir nebenaudojo. Dar – žygeivio kojinės, kurias iš pradžių Mantas vertino skeptiškai, nes jos atrodė storos. Tačiau paaiškėjo, kad su jomis nei šilta, nei šalta – labai patogu. Prieš išvykdamas jis taip pat nusipirko specialių pleistrų, gydančių pūsles. Pastarieji buvo itin reikalingi, nes, ypač kelionės pradžioje, pėdos buvo nusėtos pūslėmis.
Lietuviai – svetingi
Apėjęs visą Lietuvos pasienį, Mantas padarė išvadą, kad lietuviai – labai svetingi.
„Mane net apima pyktis, kai kas nors pasako, kad žmonės nesvetingi. Per 46 dienas tokių praktiškai nesutikau. Dauguma noriai pakviesdavo arbatos, padarydavo valgyti ar netgi pasiūlydavo pernakvoti“, - sakė vaikinas, pridurdamas, kad žmonės jį įsileido nesunkiai ir po kelių frazių jau aprodydavo savo ūkį.
Apie kelionės tikslą Mantui išsamiai pasakoti teko tik vyresnio amžiaus žmonėms. Jie į vaikiną žiūrėjo atsargiai. Tačiau jis tai visiškai pateisina.
„Pensininkai prisižiūri kriminalų – kas ką nužudė, pagrobė, išprievartavo. O kad aš apėjau Lietuvą ir tvarkingai pernakvojau pas žmones, šito per žinias neparodo“, - sakė vaikinas, turėdamas omenyje teigiamo turinio stoką. Kita vertus, jis rado bendrą kalbą ir su senjorais, kurie palaipsniui atsivėrė ir išpasakojo, kaip gyvena jų sūnūs, dukros ir anūkai.
Koks buvo blogiausias kelionės scenarijus, sukęsis Manto galvoje? Vaikinas sakė ir pats negalintis paaiškinti, bet nuolat galvojo, kad luš kojos. Mat pirmosiomis dienomis kuprinė atrodė labai sunki, o pūslėtos kojos ją vos panešė.
Per kelionę Mantas atsikratė 11 kg nereikalingo svorio. Tik jau kelionės pabaigoje jis aplaižiau žiūrėjo į mitybą, valgė naktimis, todėl 3 kg sugrįžo.
Padėjo viešumas
Kiek prie Manto kelionės sėkmės prisidėjo viešumas? Vaikinas neslepia, kad nemažai.
„Turbūt buvau kelionei labiausiai netinkamas žmogus ir niekas nebūtų lažinęsis, kad pereisiu visą Lietuvą, nes labai trūko patirties, žinių. Dėl to ir žiniasklaida labiau sureagavo, kai kelionę jau buvau įpusėjęs. Kai nuėjau iki Klaipėdos, kai kurie dienraščiai ir portalai labai intensyviai manęs ieškojo. Šitai padėjo susirasti dar daugiau pažinčių ir vietų nakvynei“, - dalinosi kelionės patirtimi Mantas ir papildė, kad vistik pirminės paramos sulaukė pasiskelbęs apie žygį „Facebook“ tinklalapyje.
Mantas savęs nedrįsta vadinti Lietuvos ekspertu. Na, nebent Lietuvos pasienio ekspertu. Jis sako, kad norint žinoti visus aplinkkelius ir miškus, reikia sustoti ir paviešėti ilgiau.
Pasiteiravau Manto, kaip jis reaguotų, jeigu idėją apeiti Lietuvą kas nors imtųsi pakartoti.
„Nežinau, ar tokių bus, bet būtų smagu išgirsti, ką kitas patyrė per tokią kelionę. Noriu pabrėžti, kad tokia kelionė reikalauja fizinio pasirengimo, ryžto, o labiausiai – laiko. Ne kiekvienas gali sau leisti išeiti tokių ilgų atostogų. Jei, visgi, atsirastų, tai labai norėčiau paspausti ranką tam žmogui ir pabendrauti“, - teigė vaikinas, kuris mielai pasidalintų su keliautoju asmenine patirtimi ir nuramintų, jog tik po skausmų ateina kelionės euforija.
