Atsidavusi nežinomybei šviesiaplaukė Ilona Indijoje patyrė nemažai nuotykių. Labiausiai lietuvei įstrigo viešnagė senajame mirties mieste Varanasyje.
Įvertindamas Ilonos nutrūktgalvišką charakterį, sutuoktinis Kastytis, likęs Vilniuje labai nerimavo. Vyras dažnai skambindavo savo žmonai, prašė neieškoti nuotykių ir ragino nusipirkti plačias kelnes.
„Tik atsidūrusi Indijoje sužinojau, kad moterims nepatartina vaikščioti su aptemptais džinsais. Jos gali tapti prievartos aukomis. Ten manoma, jog figūrą išryškinantys drabužiai rodo moters lengvabūdiškumą ir laisvą elgesį.
Mano vyras lengviau atsiduso, kai savaitę praleidusi Indijoje jam pranešiau, kad nusipirkau indiško stiliaus aprangą – pūstas, beformes smėlio spalvos kelnes, rausvą tuniką, skraistę ir lengvas, siuvinėtas šlepetes“, – pasakojo Ilona.
Indišką aprangą turistė pirko parduotuvėje. Vyrai pardavėjai buvo labai paslaugūs ir rekomendavo šiuo metu Indijoje madingų spalvų ir siluetų drabužius.
O kad pajaustų dar sodresnę Indijos dvasią ir įsilietų į vietinių moterų kompaniją, I.Klimaitienė ant rankos pasidarė laikiną tatuiruotę su gėlių motyvais. Vietiniai gyventojai matydami, jog šviesiaplaukė europietė rodo pagarbą jų kultūrai, negailėjo komplimentų.
Išsisukusi nuo rekomenduojamų skiepų nuo difterijos, stabligės, vidurių šiltinės, poliamelito, hepatito A+B bei meningokokinės infekcijos, Ilona per dvidešimt dienų nė karto nesunegalavo, nors nebuvo išranki vietiniam maistui.
„Neturėjau jokių virškinimo problemų. Neretai valgydavau net gatvėje gamintą maistą – pigu ir gardu. Ypač skanios tešloje keptos daržovės. Iš gatvės prekeivių pirkau vaisius. Tik valydamasi dantis, naudojau vandenį iš parduotuvės“, – pasakojo Ilona.
Viešėdama Indijoje Ilona įsitikino, kad negalioja daugybė mitų, kuriais yra bauginami turistai.
Nors nerekomenduojama moterims vienoms vaikščioti gatvėmis vakare, I.Klimaitienė šio įspėjimo nesilaikė.
„Kai neapšviestose gatvėse tapdavo nejauku, prisišliedavau prie kokios nors indų porelės. Smalsu buvo pamatyti Indijos vaizdus įvairiu paros metu“, – sakė Ilona.
Kadangi atstumai miestuose yra nemaži, I.Klimaitienė dažnai pasisamdydavo dviračiu traukiamą vežimėlį.
O kaip ji susikalbėdavo svetimame krašte, nemokėdama anglų kalbos?
„Ai, užteko padrikų angliškų žodžių ar gestų“, – šyptelėjo drąsi moteris.
Labiausiai I.Klimaitienė troško pamatyti Varanasį – VII amžiuje įkurtą miestą, kuriame siaura riba skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Nenusakomas jausmas Iloną apnikdavo, kai ji viena vaikščiojo ar vežimėliu dardėdama siauromis Varanasio gatvelėmis, Gango upės krantinėje stebėjo laidojimo ritualus – laužuose deginamus numirėlius, šventyklose vykstančias piligrimų meditacijas.
„Mirusieji, susukti į spalvotus šilkinius audinius, liepsnose dega apie tris valandas. Tikima, jog po šio ritualo siela iškeliauja į nirvanos būseną. Po deginimo ceremonijos, pelenai supilami pakrantėje. Kai sukaupiamos kelių mirusiųjų pelenų krūvos. Sutemus kūnų degintojai pelenus suverčia į upę. Tik vienuoliai, kūdikiai, nėščios moterys, sergantys odos ligomis ar mirę nuo gyvatės įkandimo nedeginti sumetami į Gangą, nes manoma, kad jie yra šventi ir jiems nebūtinas ugnies ritualas“, – pasakojo Ilona.
Laidojimo ceremonija – nepigus malonumas. Ritualinis numirėlio sudeginimas kainuoja apie 500 litų. Gango pakrantėje įkurta daug ritualinių paslaugų centrų. Ten galima įsigyti malkų, gėlių girliandų, laidotuvių drabužių, smilkalų, žvakių, kvepiančių miltelių.
Įspūdingai Varanasis atrodo ankstyvą rytą, prieš patekant saulei. Vieną tokį rytą Ilona Gango upėje sumanė pasiirstyti valtele. Kol valties vairininkas irklais skrodė sidabriškai žalsvą upės vandenį, Ilona turėjo progos stebėti vietinius, kurie su drabužiais maudėsi upėje, valėsi dantis, bėrė pelenus ar plukdė gėlių girliandas.
Varanasis originalus ryškiomis spalvomis, kvapais, kultūra, maistu, kontrastais.
Mieste nemažai vargšų, prašančių išmaldos. Daugelis jų luoši, be rankų ar kojų. I.Klimaitienei susidarė įspūdis, kad kur kas geriau nei žmonės, Indijoje gyvena karvės. Joms leidžiama klajoti visur. Net jei karvės sugalvoja užsukti į šventyklą, restoraną ar prabangią parduotuvę, niekas nepuola jų išvarinėti.
„Buvau apstulbusi, kai į vieną drabužių parduotuvę pro duris įlingavo karvė ir sustojo atrajodama tarp ryškiaspalvių sarių lentynų. Pardavėja nulėkė į šalimais esantį restoraną ir atnešė gyvuliui salotų vienkartinėse lėkštutėse“, – pasakojo Ilona.
Varanasis nelengvai atskleidžia savo veidą. Iš pradžių į akis krinta purvas, šiukšlės, gatvėmis lakstančias karvės, ožkos, šunys, plaukai šiaušiasi bandant pereiti į kitą gatvės pusę, nes transportas juda chaotiškai.
Ilona sakė, kad iš ryto ją labai pykindavo nuo intensyvus karvių išmatų dvoko. Tik prie upės nemalonūs kvapai šiek tiek prasisklaidydavo.
Vakarais prie upės vyksta dvasiniai ritualai ir karvių išmatų dvoką dar labiau paslepia smilkalų, gėlių aromatai.
„Paradoksalu, bet nešvara mieste yra gaubiama dvasingumo aura. Taip pat man pasisekė sutikti draugiškus žmonės. Tik tuomet, kai su vienu rikšos vežimėliu ilgokai klaidžiojome, ieškodami viešbučio, jau buvau suabejojusi ar grįšiu gyva. Varanasis yra klaidus miestas, net vietiniai nelabai žino gatvių. Paprasčiausiai ten nėra įprastų gatvių pavadinimų ir namų numerių“, – kalbėjo Ilona.
Ji norėtų dar kartą apsilankyti Varanasyje ir pasivaikščiojo siauromis mistinėmis gatvelėmis. Ten lietuvė jautėsi, lyg žiūrėtų paslaptingiausią filmą“.
„Iki šiol ryškiai prisimenu akimirkas, kai laviravau tarp lėtai daugybės karvių išmatų, važinėjančių motorolerių ir rikšų vežimėlių, valgį gatvėje pardavinėjančių vietinių, nuolat kramtančių ir spjaudančių kramtomąjį mišinį iš pipirinio betelio lapų, kuris dantis ir seiles nudažo raudonai.
Iš pradžių tokie nemalonūs vaizdai Iloną gąsdino, ji manė, kad daugybei indų iš burnų bėga kraujas, kad gal jiems visiems tuberkuliozės paskutinė stadija.
Nors galima pamanyti, kad Varanasis gedintis miestas, nieko panašaus. Jis yra gyvas ir linksmas.
„Nors miestas yra nuolatinėje laidotuvių auroje, tačiau liūdesio žmonių veiduose nepastebėjau. Ten kitaip suprantama mirtis. Net ir neturtingi indai daugiau šypsosi, nei materialiomis gėrybėmis aptekę civilizuoto pasaulio atstovai. Tikriausiai, saulė jiems teikia daug energijos“, – kalbėjo I.Klimaitienė.
Varanasis garsėja kaip stambus šilko gamybos centras. Manufaktūros, įvairios krautuvėlės išdėstytos ant kiekvieno kampo. Pardavėjai – dažniausiai vyrai noriai dalina patarimus grožio ir mados klausimais.
Iš Varanasio lietuvė parsivežė ne tik indiškus drabužius, bet ir šilkinių šalių. Taip pat nusipirko auksinį žiedą su granato akmeniu.
„Tai bus mano talismanas, priminsiantis, kad Varanasio aura mane apsaugojo nuo pavojų ir ligų“, – džiaugėsi verslininkė.
Ilona buvo sugalvojusi nusipirkti sarį, tačiau dabar džiaugiasi to nepadarius. Dailus, rankomis siuvinėtas saris ten kainuoja nemenkus pinigus, tačiau Lietuvoje su specifiniu drabužiu nebūtų progų pasipuošti.
Ką jai suteikė avantiūristiška kelionė?
„Patyriau daug emocijų. Noriu sugrįžti, kad dar kartą tai patirčiau. Atsirado drąsos, užsimaniau veiklos, Indijos tempas mane išjudino. Varanasyje jaučiausi kaip jauna mergina, kuriai dar visas gyvenimas prieš akis. Atskleidžiau savyje vidinę laisvę. Leidau sau būti savimi, rizikuoti, patiri nuotykių“, – kelionės įspūdžiais dalinosi I.Klimaitienė.
