Napoleono pėdsakais keliaujame į Vilkaviškio kraštą

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Vilkaviškio kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti! 

Rajono kraštovaizdis įvairesnis nei kaimynų. Šiaurinė dalis plyti lygioje Šešupės žemumoje, pietinė – kalvotoje Sūduvos aukštumoje. Žemiausia vieta – šiaurės vakariniame kampe (Keturkaimio apylinkėse), kur vos 24 metrai virš jūros lygio, o Sūduvos aukštumoje Dunojaus kalnas iškilęs net 282,9 metro. Pietinėje rajono dalyje yra ir daugiau aukštų kalvų. Visai netoli Dunojaus kalno – 282 m aukščio Pavištyčio ir vos žemesni Janaukos, Staugūno ir Stankūnų kalnai.

Keliaudami lygumų pakraščiu galėsite gėrėtis puikiais kalvų vaizdais, o keliaudami kalvomis žvelgsite į apačioje iki pat Šešupės plytinčias lygumas. Aukščių skirtumas tarp lygumų ir kalvotosios rajono dalies didesnis nei 200 metrų.

Vandens telkinių rajone nėra daug, jie teužima 1,9 proc. teritorijos. Upės daugiausia nedidelės. Šiauriniu pakraščiu teka Šešupė, per rajoną bėga jos intakai Širvinta ir Rausvė.

Rajono ežerai beveik visi, išskyrus Vištytį, nedideli, jų yra 62. Šalia Vilkviškio miesto telkšo 398,4 ha ploto Paežerių ežeras. Jis tinkamas plaukioti burinėmis ir motorinėmis valtimis, jachtomis, jį mėgsta vandens slidžių ir vandens motociklų aistruoliai. Kiekvienais metais čia vyksta mažų burinių valčių ir jachtų regata. Ežere vilkaviškiečiai ypač mėgsta žvejoti karšius.

Tai ketvirtas pagal plotą (1 tūkst. 660 ha) Lietuvos ežeras, bet Lietuvai priklauso tik jo pakraštys – 40 hektarų, didžioji dalis – Rusijos teritorijoje. Ežeras ištįsęs iš šiaurės vakarų į pietvakarius, jo ilgis – 8 km, didžiausias plotis – 4,2 km, vidutinis – 2,1 kilometro. Vidutinis ežero gylis 15,5 metro, giliausia vieta vakarinėje dalyje – 54 metrai. Šis ežeras yra aukščiausiai Lietuvoje – jo vandens lygis yra net 172,4 m virš jūros lygio.


Tai ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos ežeras, bet ir pats švariausias, tad ne veltui dažnai vadinamas Europos Baikalu.

Rajono miškingumas vos 9 proc. – tai vienas mažiausiai miškų turinčių Lietuvos rajonų. Didžiausi – Vištytgiris, Drausgiris, Pavištyčio miškai. Juose didelius plotus užima 300 metų senumo ąžuolynai, 200 metų pušynai ir eglynai. Šie miškai kartu su Vištyčio ežeru, aukščiausiomis rajono kalvomis ir kitais vertingais paveldo objektais nuo 1992 metų saugomi Vištyčio regioniniame parke (plotas 10,1 tūkst. ha). Parke pasirūpinta pažintiniu turizmu, įrengta kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės.

Jis dar vadinamas Pėduotuoju arba Stebuklinguoju ir dunkso apie 1,5 km į šiaurę nuo Vištyčio miestelio. Tai vienas didžiausių Lietuvos riedulių. Akmens aukštis 4 m, plotis 5 m, ilgis 7 metrai. Akmuo neįprastos formos: riedulio viršuje yra apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimas, kuris vadinamas pėda, jame kaupiasi kritulių vanduo.

1991 metais Vilkaviškyje atstatytas Nepriklausomybės paminklas, 1996 metais atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui, 1998-aisiais – Vinco Kudirkos paminklinis biustas (abiejų autorius – skulpt. Antanas Žukauskas).

Mūrinė dvibokštė neoromaniško stiliaus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (Vytauto g. 14) statyta 1870–81 metais, įsteigus Vilkaviškio vyskupiją 1926 metais ji tapo katedra.

Šv. Kryžiaus bažnyčia (Vyskupo A. Karoso g. 2) 1894 metais statyta kaip cerkvė, tarpukariu perduota katalikams.

Vilkaviškio dvaras dar vadinamas Napoleono dvaru (Vyskupo A. Karoso g. 11). Jis įkurtas XVIII a. antroje pusėje, o išgarsėjo po 1812 metų, kai jame kelias dienas buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Jis leido prie Vilkaviškio savo Didžiajai armijai (apie 250 tūkst. žmonių) 4 dienas pailsėti, o prieš pat žygį į Rusiją surengė paradą. Miesto aikštė turėtų būti viena žymiausių aikščių Europoje, mat joje Napoleonas faktiškai paskelbė karo prieš Rusiją pradžią. Iš Vilkaviškio Didžioji armija į Rusiją patraukė trimis kryptimis.

Tai vienas raiškiausių pereinamojo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvaro sodybos pavyzdžių Lietuvoje. Sodyba pradėjo kurtis XVI–XVII a., dvaro ansamblį XVIII a. pabaigoje suprojektavo klasicizmo architektūros pradininkas Lietuvoje Martynas Knakfusas. Rūmų portiką laiko 4 jonėninės kolonos, interjere daug skulptūrinio dekoro, plastinės puošybos, medžio drožinių. Priešais rūmų pagrindinį fasadą – elipsės formos parteris, kurio abiejose pusėse stovėjo oficinos. Išliko dešinioji oficina (statyta XIX a. viduryje) su prie jos prisišliejusiu neogotikinio stiliaus 6 tarpsnių Belvederio bokštu. Kairiosios oficinos išliko tik rūsys. Dar išliko ledainė, karvidė, kiaulidė, arklidė, sandėlis, spirito varykla ir magazinas, parkas (12 ha) su liepų alėjomis.

Dabar miestelyje yra aikštė su Kunigo sosto imitacija. Stovi 1935-aisiais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.


Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1842 metais, per karą apgriauta, atstatyta 1928-aisiais. Turi neoklasicizmo bruožų, į šventorių veda masyvūs akmeniniai laiptai.

1870-aisiais pastatyta bizantiškosios architektūros Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė ir popo namas. Pa- gal stačiatikių papročius, pargabenant į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus, visos apeigos turėjo būti atliekamos jau pirmoje pasienio cerkvėje. Tad Kybartų cerkvei teko „priimti“ daug aukštų carinės Rusijos asmenų.

1927–28 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.

Sename miesto parke 1977 metais atidengtas paminklas (skulpt. Bronius Vyšniauskas) žydų kilmės rusų tapytojui Isaakui Levitanui, gimusiam ir kelerius metus gyvenusiam Kybartuose.

Nuo 2008-ųjų kasmet visą birželio mėnesį viešosios įstaigos „Musicus ictus“ iniciatyva dvare vyksta muzikos šventė. Festivalyje skamba ir renesanso muzika, ir džiazo improvizacijos, duetai ir kameriniai orkestrai, vokalą keičia perkusijos, muzikologo pasakojimą – aktorių poetinės improvizacijos.

Prie Paežerių ežero nuo 2005 metų kasmet tuo pačiu laiku – pirmąjį birželio šeštadienį – rengiama Sūduvių amatų diena. Šios šventės iniciatorė – Vilkaviškio krašto muziejaus darbuotoja Aušra Mickevičienė. Muziejuje saugomais įrankiais senuosius amatus demonstruoja pačios muziejininkės: akmeninėmis girnomis mala grūdus, arpuoja javus, lygina drabužius, muša sviestą, audžia, verpia, žiedžia iš molio...

Prie Pajevonio piliakalnio gausu renginių, o vieni įdomiausių – lankininkų ir riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ pasirodymai. Stebėkite riterių dvikovas ir dalyvaukite nugalėtojo puotoje, kur skamba viduramžių muzika, o šokiai nukelia į tolimą praeitį. Patys išbandykite jėgas ieties metimo, šaudymo iš lanko į taikinį, akmens svaidymo rungtyse. O gal smalsu leistis į naktinį žygį ieškoti paslėpto Sūduvos sostinės lobio? Tam gausite kompasą, prožektorių, gertuvę ir pažymėtą maršrutą. Po žygio laukia poilsis prie laužo, malonus įspūdžių dalijimasis ir senovinės sūduvių dainos.

Mažojo tako ilgis 2,4 km, di- džiojo – 7 kilometrai. Mažasis takas prasideda Šilelio miške, pačioje Vištyčio ežero pakrantėje. Keliaudami praeisite „Raganos šluotą“ – medį su į kuokštą-šluotą suaugusiomis šakelėmis, pamatysite žaibo paženklintus medžius. Eidami Vištyčio ežero pakrante pamatysite 30 m aukščio eglę bei dvi kamienais suaugusias egles, Šventąjį šaltinėlį. Jeigu nuspręsite keliauti toliau – didžiuoju Šilelio pažintiniu taku – praeisite senąsias vokiečių kapines, nuo Pavištyčio piliakalnio galėsite grožėtis trijų ežerų – Vištyčio, Grabausko ir Pakalnių – vaizdu.

Tai geriausiai išsilaikiusi geležinkelio stoties komplekso dalis ir vienas didžiausių rūsių Lietuvoje. 2002-aisiais arkinį iš raudonų plytų sumūrytą tunelį ir rūsius atrado buvusį muitinės sandėlio pastatą remontavę statybininkai. Manoma, jog tvirtai suręstame pastate kadaise buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės.

Požemius galima apžiūrėti iš anksto susitarus su geležinkelio pasienio veterinarijos posto vadovybe.