Apie uolėtą Alkatrazo salą, kurioje prieš beveik pusšimtį metų (nuo 1934-ųjų sausio 1 dienos iki 1963-iųjų kovo 21-osios) veikė kalėjimas, yra girdėjęs kone kiekvienas. Tačiau kažin ar daug žinančių, kad ilgiausiai Alkatraze sėdėjęs kalinys – lietuvis.
Mažytė 1200 kvadratinių metrų uolėta sala San Francisko įlankoje. Būtent čia įkurtas kalėjimas daugybę metų buvo laikomas saugiausiu kalėjimu pasaulyje. 29 metus jis buvo namai didžiausiems ir garsiausiems Amerikos nusikaltėliams.
Kelionė į ne tik saugiausiu, bet ir mistiškiausiu kalėjimu laikytą Alkatrazą (išvertus iš ispanų kalbos reiškia pelikanų sala) -- pati populiariausia ekskursija viename gražiausių pasaulio miestų.
Garsiausias kalinys - lietuvis
Mažytę Alkatrazo salą išgarsino čia kalėjusios „įžymybės”. Pavyzdžiui JAV mafijos tėvas, italų mafijos krikštatėvis gangsteris Alas Capone ir „Paukštininkas" Robertas Stroudas.
„Jei nusižengi taisyklėms, patenki į kalėjimą. Jei nusižengi kalėjimo taisyklėms, patenki į Alkatrazą", - šie žodžiai pasitinka vos įėjus į pagrindinį salos pastatą, kuriame kalėjo didžiausi šalies nusikaltėliai.
Į Alkatrazą patekdavo tik tie, kurie daugybę kartų bandė pabėgti iš kitų kalėjimų arba tie, kuriems kituose kalėjimuose buvo suteikiamos nepelnytos privilegijos.
Apžiūrinėdami garsiausių Alkatrazo gyventojų nuotraukas, nustebsite šalia Al Caponės nuotraukos išvydę lietuvišką Karpio pavardę. Iš tikrųjų, šis ilgiausiai, net 26 metus, Alkatraze sėdėjęs kalinys – lietuvis.
Apie Alviną Karpį, pramintą „Old Creepy” (Senas keistuolis) sklando ne mažiau legendų nei apie patį Alkatrazą. Apie lietuvių imigrantų Jono ir Onos sūnų parašyta keletas knygų, susuktas kino filmas.
Kanados mieste Monrealyje gimęs A.Karpis savo nusikaltėlio „karjerą” pradėjo būdamas vos dešimties. Paauglys įsilaužė į parduotuvę ir pavogė savo pirmąjį ginklą gyvenime.
Vėliau jis apiplėšinėjo bankus, dalyvavo susišaudymuose su policija, už išpirką grobė turtuolius ir žudė. Su broliais Barkeriais Alvinas sukūrė liūdnai pagarsėjusią Karpis-Barker gaują. Nusikaltimų istorijoje ji žinoma kaip „Ma Barker gang”.
Vienu metu A.Karpis už žmogžudystes Federalinių tyrimų biuro (FBI) buvo ieškomas net keturiolikoje skirtingų Amerikos valstijų. Sugautas A.Karpis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Į Alkatrazą lietuvių kilmės nusikaltėlis pateko praėjus vos porai mėnesio nuo federalinio kalėjimo atidarymo ir jį paliko likus vos keliems mėnesiams iki kalėjimo uždarymo.
Laiką, kuomet nesipyko su kitais kaliniais, neorganizavo riaušių su sargybiniais, A.Karpis leido skaitydamas arba kalėjimo kepykloje.
Teigiama, kad ketvirtajame dešimtmetyje visuomenės priešu numeris vienas paskelbtas A.Karpis buvo puikus kepėjas.
Savo gyvenimą garsiąjame Alkatraze A.Karpis aprašė knygoje “Uola”. 1980 metais išleistos knygos lietuvių kilmės nusikaltėlis nebepamatė.
10 metų pagyvenęs laisvėje, jis mirė perdozavęs migdomųjų tablečių 1979-ųjų rugpjūtį. Manoma, kad tai buvo savižudybė.
Kalėjimą pastatė ganksteriams
Pilietinio karo metu pastatytus pastatus, tarnavusius kaip uosto tvirtovę ir karinį kalėjimą, panaudoti federalinio kalėjimo reikmėms sugalvota tada, kai JAV pradėjo klestėti gangsterių gaujos.
Jos šiurpino ir į neviltį varė amerikiečius. Siekiant užtikrinti, kad didžiausi visuomenės priešai būtų toli nuo visuomenės, sumanyta juos įkalinti Alkatrazo saloje. Ši bausmė turėjo būti perspėjimas visiems gatvėse besišlaistantiems nuskaltėliams.
Jau daugiau nei pusšimtį metų Alkatrazo tvirtovėje nekalėjo nė vienas piktadarys. 1963 metais Teisingumo ministro Roberto Kenedžio įsakymu kalėjimas uždarytas.
Priežastys? Svarbiausia ta, kad išlaikyti kalėjimą saloje buvo per brangu. Alkatrazo kalinio diena valstybei atsieidavo 10 dolerių. Kitų kalėjimų kalinių išlaikymas buvo trigubai mažesnis.
Prie kalėjimo uždarymo prisidėjo ir tai, kad įlanką stipriai užteršė nutekamieji vandenys. Jau reikėjo remontuoti susidėvėjusius pastatus. Be to, pasikeitė kalėjimų sistemos politika. Nuspręsta, kad kalinius reikia ne bausti, bet reabilituoti.
Uždarymo dieną kalėjime kalėjo dvidešimt septyni kaliniai. Jie visi išvežioti į kitus Amerikos kalėjimus.
Norėjo įrengti kazino
Praėjus keliems metams po Alkarazo uždarymo, Jungtinių Valstijų Vyriausybė istorinę vietą panoro paversti pramogų vieta. Čia planuota įrengti kazino, viešbutį, kitus pramogoms skirtus kompkleksus.
Įsikišus visuomenei bei karinėms tarnyboms, kurioms sala ir priklausė nuo pat XIX amžiaus antrosios pusės, autentiška sala buvo išsaugota. Po dešimties metų čia apsilankė pirmieji turistai.
Jų nemažėja iki šiol. Įsitikinti, kad turai į šį saloje esantį kalėjimą yra labai populiarūs labia paprasta. Pakanka pabandyti nusipirkti bilietą. Nors turai vasaromis organizuojami beveik kas pusvalandį, tą pačią dieną jų gauti neįmanoma.
Tiesa, paieškoję bilietų perpardavinėtojų, aplankyti legendinį kalėjimą galėsite ir tą pačią dieną.
Aplankyti Alkatrazą galima ištisus metus. Tik per Kalėdas ir Naujuosius metus ekskursijos į salą neorganizuojamos. Bilieto kaina skiriasi nuo pasirenkamo turo – rytinio, dieninio, naktinio.
Jei trokštate adrenalino, rinkitės naktinį turą. Jo metu siūloma speciali programa, padedanti įsijausti į bandančių pabėgti kalinių būseną. Vis dėlto, šis turas skirtas tik tikrai drąsiems. Net ir dieną pakankamai kraupiai atrodanti sala, naktį gali gerokai įbauginti.
Kelionė keltu nuo San Francisko iki Alkatrazo salos -- maždaug 15 minučių. Per tiek laiko vos galima spėti nusifotografuoti laivugalyje tolstančio įspūdingo miesto fone. Norinčiųjų daug – maždaug pora šimtų.
Ekskursijos organizatoriai turistus iš anksto perspėja apsirengti taip, kad nušvitus saulei nebūtų per karštą, o pučiant žvarbiam vėjui, būtų šilta. Oras saloje per dieną gali pasikeisti kelis kartus.
Dažniausiai čia pučia stiprus vėjas, lyja, o per rūką nesimato nė San Francisko bokštai. Tačiau kai šviečia saulė, nuo salos atsiveria nepakartojamas Vakarų pakrantės miesto vaizdas.
Būtent dėl to daug San Francisko gyventojų savaitgaliais mėgsta čia rengti piknikus. Saloje tam skirta speciali zona.
Apžiūrėję kalėjimą, būtinai prisėskite ant suolelio pagrindinėje salos aikštėje priešais pirmojo Vakarinėje pakrantėje XIX amžiaus pabaigoje pastatyto švyturio griuvėsius.
Kalinius viliojo miesto vaizdai
Iš čia atsiverianti miesto panorama kalinius labiausiai ir varė į neviltį. Vos už pusantros mylios esančio miesto šviesos, automobilių gausmas ir net iš ten sklindantys kvapai buvo didžiausia bausmė kaliniams.
Noras būti ten, kur verda gyvenimas, piktadarius vertė desperatiškai bandyti ištrūkti į laisvę.
Vienas Alkatrazo kalinių savo prisiminimuose rašė: „Mums miestas buvo tarsi miražas. Nors mes galėjome jį matyti, užuosti, netgi kartais girdėti, buvome palikti nuo viso to toli".
„Alkatraze niekuomet nebuvo blogos gyvenimo sąlygos. Kaliniai buvo gerai maitinami, prižiūrėtojai su jais padoriai elgėsi, kalėjime buvo tvarkinga. Kalėti Alktarzae buvo psichologinė bausmė", -- pasakojo čia dirbantis gidas Arthuras.
Kalinių prižiūrėtojų apranga pasipuošęs gidas asmeniškai bendravo su kai kuriais garsiojo kalėjimo kaliniais. Todėl nenuostabu, kad jo pasakojimas apie nesuskaičiuojamus kalinių bandymus pabėgti iš salos, priverčia suklusti net ir nekantriausius lankytojus.
Kaliniai turėjo paklusti 53 taisyklėms
Alktrazo kalėjime kaliniai turėjo paklusti 53 taisyklėms. Penktoji iš jų teigė: "Turite teisę į maistą, rūbus, pastogę ir medicinę priežiūrą. Visa kita – privilegijos".
Ši taisyklė labia gerai paaiškina, kodėl į Alkatrazą buvo atsiųstas garsusis gangsteris Alas Capone. Visur kitur jam pavykdavo gauti viską, ko geidė širdis. Bet tik ne Alkatraze. Čia galiojo labai griežta tvarka. Alkatrazo kaliniai neturėjo jokių teisių į privatumą.
Ištisas 24 valandas per parą sargybiniai galėjo stebėti, ką kaliniai veikia savo mažose belangėse vienutėse. Jose kaliniai praleisdavo didžiąją bausmės dalį. Net darbas kalėjimo parduotuvėse buvo laikoma privilegija, kurią reikėjo užsitarnauti.
Vienam prižiūrėtojui Alkatraze teko tik trys kaliniai. Kituose kalėjimuose vienam sargybiniui tekdavo net 12 nusikaltėlių. Pabėgti iš labai šalto vandens ir stiprių vandes srovių apsupto kalėjimo buvo praktiškai neįmanoma.
Kalinus gasdino ne tik gausybė sargybinių, akylai stebinčių jų kiekvieną veiksmą. Norintieji ištrūkti buvo gasdinami ir rykliais. Jie iš tikrųjų plaukioja aplink salą. Tačiau priešingai nei buvo teigta kaliniams, šie rykliai žmonėms nėra pavojngi.
Nepaisant pavojų, bausmių, drąsuoliai ryždavosi bėgti. Per 29 federalinio kalėjimo gyvavimo metus iš kalėjimo pabėgti, arba tiksliau, išplaukti, bandė 36 vyrai.
Oficiali saugiausio pasaulyje kalėjimo statistika teigia, kad per Alkatrazo gyvavimo metus iš jo nesugebėjo pabėgti nė vienas kalinys. 23 vyrai buvo sugauti, 6 -- nušauti, 2 -- nuskendo.
Penki drąsuoliai dingo be žinios. Manoma, kad jie nuskendo. Nuo pabėgimo dienos jų niekas nebematė ir nieko apie juos negirdėjo.
Nekalėjo nė viena moteris
Visgi, vėlesni bandymai atkartoti orginaliausią pabėgimą, įvykdytą 1962 metų birželį, įrodė, kad 40 minučių įveikti atstumą nuo salos iki Vakarų pakrantės įmanoma.
Kaip tai įvyko? Trys sumanūs kaliniai pagamino savo iškamšas ir pasinaudojo lietpalčiais, padėjusiais kuo ilgiau išsilaikyti vandenyje.
Norėdamas pagąsdinti turistus gidas Arthuras juokauja, kad galbūt šie, dabar jau beveik šimtamečiai senukai, kaip tik šiandien sumanė apžiūrėti, kaip pasikeitė jų įkalinimo vieta per tiek metų.
Per 29 metus Alkatraze kalėjo 1576 vyrai. Čia nebuvo įkalinta nė viena moteris. Moteriškos lyties atstovių nebuvo ir tarp prižiūrėtojų.
Vienintelės moterys saloje – prižiūrėtojų žmonos ir lankytojos. Aplankyti kalinius buvo galima labai retai ir tik tuomet, jei kalinio elgesys buvo nepriekaištingas.
Dauguma kalėjimo prižiūrėtojų su šeimomis gyveno ne San Franciske, bet saloje. Jiems buvo pastatyti aštuoni gyvenamieji namai.
Kalėjimo darbuotojai gyvenimo sąlygomis skųstis negalėjo. Jiems buvo sudarytos puikios sąlygos. Saloje veikė poilsio salė, pareigūnų klubas, šokių, sporto salės, boulingas, fontanas.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prižiūrėtojai ir jų šeimų nariai tarp didžiausių šalies nusikaltėlių jautėsi visiškai saugūs. Savo butų jie net nerakindavo. O prižiūrėtojų vaikai, lankę mokyklas San Franciske, buvo populiariausi tarp bendraamžių.
„Visi norėjo tapti geriausiais tų vaikų draugais. Visi norėjo nors vieną naktį
permiegoti garsiojojo ir mistiškoje saloje", -- juokėsi gidas Arthuras.
Apžiūrėti, kur gyveno ir linksminosi prižiūrėtojai neįmanoma. Iš gyvenamųjų namų belikusios tik sienos. Dauguma pastatų sudegė tuomet, kai susijungę įvairių genčių indėnai 1969 metais aštuoniolikai mėnesių okupavo salą.
Iki šiol daugelyje salos vietų galima pamatyti iš to meto likusių grafičių. Vienas jų
pasitinka vos išlipus iš kelto. Nemažai pastatų buvo sugriauti ir JAV Vyriausybės.
A.Capone kamera - antrame aukšte
Alkatrazo kalėjime iš viso apie pusketvirto šimto kamerų, susikirstytų į 4 kamerų
blokus. Kameros niekada nebuvo užpildytos. Vienu metu Alkatraze kalėdavo apie 260 kalinių. Jie būdavo talpinami blokuose B ir C.
Juos skiriantis koridorius – vadinamoji Brodvėjaus aveniu. Šis korpusas – vienintelis iki galo sutvarkytas garsiojo kalėjimo statinys. Čia sutiksite daugiausiai šmirinėjančių turistų. Kiekvienam jų duodamos ausinės su išsamiu pasakojimu apie kalėjimu.
Audiogidas suteikia galimybę išgirsti ir buvusių kalinių prisiminimus.
Detaliai apžiūrėti galima tik pirmame aukšyte esančias kameras. Atkreipkite dėmesį į visus kamerose patalpintus daiktus. Kai kurie jų gali sukelti šypseną.
Pavyzdžiui, rausvas mezginys. Savo kamerose kaliniai galėjo tapyti, groti akordeonu, žaisti šaškėmis ar kortomis.
Garsusis mafijos tėvas Alas Capone kalėjo antrame aukšte, todė lapžiūrėti jo kameros iš arčiau neįmanoma.
Bloke D -- izoliacinės kameros, prasižengusiems kaliniams. Į siaurą tamsią kamerą, kurioje nėra net kur prigulti, gali įlysti kiekvienas norintis. Perspėju – nėra malonu.
Atidžiau įsižiūrėjus į D bloko sienas ir lubas galima pamatyti per 1946 metų kalinių sukilimą paliktas kulkų žymes.
Nors dauguma mitų teigia, kad Alkatraze kalinių gyvenimo sąlygos buvo labai
varganos, tai nėra visiška tiesa. Kaliniai du kartus per savaitę prausėsi po dušu.
Tris kartus per dieną sočiai maitinosi. Anot kalinių, būtent maistas buvo geriausis dalykas Alkatraze. Kaliniai kartas nuo karto galėdvo išeiti ir į poilsio kiemą -- beisbolo lauką. Jis pastatytas dar tuomet, kai Alkatrazas buvo karinis kalėjimas.
Norintieji galėjo užsiimti sodininkyste. Du kartus per mėnesį kaliniams buvo
organizuojami kino seansai. Kad ir kiekvieną dieną jie galėjo lankytis bibliotekoje. Joje nuo visuomenės izoliuoti vyrai praleisdavo labai daug laiko.
Plakatas kalėjimo bibliotekoje byloja, kad Alkatrazo kaliniai perskaitė daugiau knygų nei kiti mirtingieji. Kantas, Šopenhaueris bei kiti filosofai buvo ypač populiarūs tarp didžiausių Amerikos nusikaltėlių.
Dar vienas mitas teigia, kad Alkatraze buvo vykdomos ekzekucijos. Vis dėlto, saugiausiu laikytas JAV kalėjimas dujų kameros niekuomet neturėjo.
Alkatrazą pamėgo ir Holivudo režisieriai
Kadaise griežčiausi kalėjimu laikytas Alkatrazas - ir retų gėlių, augalų, gyvūnijos bei paukščių namai.
Tarp apgriuvusių salos pastatų galima pamatyti ne vieną prabėgančią salamandrą, o skraidančių kirų, kormoranų klyksmas, taip jaudinęs kalinius, nustelbia visus kitus garsus.
O ryškiai pačiose netikėčiausiose vietose žydinčios gėlės nuteikia keistai. Jos visiškai nedera su apleistais gamybiniais pastatais ir ant uolos viršūnės stūksančiu kalinių baraku.
Norintieji parvežti lauktuvių su Alkatrazo simbolika turi iš ko rinktis. Suvenyrų galima nusipirkti ir pačiame Alkatraze , ir prieplaukoje. Beje, kuo toliau nuo garsiosios San Francisko Žvejo prieplaukos, tuo suvenyrai pigesni.
Po salą turistus lydintys gidai atvirai juokiasi iš tų, kurie į ekskursiją susirengia pasipuošę dryžuotais kalinių marškinėliais. Alkatrazo kaliniai niekuomet nieko panašaus nedėvėjo.
Kalėjimo suvenyrų parduotuvėje galima nuspirkti „originalius” kalinių geležinius puodelius, maisto įrankius. Už dešimtinę galima įsigyti ir garsiosios uolos gabalėlį.
Taip pat čia galima rasti daugybę apie garsiąją salą parašytų knygų, sukurtų video žaidimų, susuktų filmų.
Holivudo produkcija labiausiai ir audrina susidomėjusių šia vieta vaizduotę. Žinomiausi filmai --„Alkatrazo paukštis", "Uola", „Pabėgimas iš Alkatrazo". Visgi daug kas parodyta tuose filmuose, prasilenkia su tiesa.
Tvirtovė, dabar priklausanti Auksinių Vartų Nacionalinaim parkui, gauna didžiulius pinigus iš filmų kūrėjų, sumaniusių savo prduktą filmuoti autentiškoje vietoje.
Nors Alkatrazo saloje kasmet apsilanko tūkstančiai turistų, už bilietus gaunamų lėšų nepakanka iki galo sutvarkyti buvusio kalėjimo pastatus. Kai kurių komplekso statinių būklė tokia, kad vaikštinėjant aplinkui negali būti tikras ar koks plytgalys neužgrius ant galvos.
