Siūbuodamas, skardžiai trinksėdamas bėgių sandūrose, traukinys lėkė į pietus, skrosdamas tamsą. Dar smarkiau bildėjo išėjus į tambūrą, bet ten buvo galima parūkyti. Neilgai trukus pro duris įslydo nedidelė žmogysta, nešvariu vatinuku – šimtasiūle. Nestebino, kad rusų papročiu greitai užmezgė pokalbį, išklausinėjo, kas ir kaip. Sužinojęs, kad žiemos metu atostogas žadu praleisti sanatorijoje Jaltoje, murzius pasislinko arčiau ir su užsidegimu ėmė aiškinti, koks klaidingas mano pasirinkimas, kiek prarandu taip darydamas.
Esą vasarą toks vyras kaip aš galėtų ten gerai pagyventi, užsidirbti, aptarnaudamas pagyvenusias damas, kurių, norinčių atitinkamų paslaugų ir turinčių krūvas pinigų, privažiuoja daugybė. Ligi tol nebuvo tekę apie tai girdėti, buvo įdomu, tai nė nekreipiau dėmesio, kai tas neūžauga girdamas mane, lyg tikrindamas tinkamumą tokiai užduočiai, draugiškai perbraukė delnu per klyną. Dar labiau įsismaginęs kitu prisilietimu jau paglostė mane. Iš netikėtumo trumpam praradau amą ir per tą akimirką mes supratome vienas kitą.
Kai aptemdančio sąmonę staigaus įsiūčio perlietas puoliau jį, nespėjau nė už „šimtasiūlės“ nutverti – neįtikėtinu greičiu šlykštukas dingo už durų. Matyt tokios situacijos jam nebuvo naujiena.
Užsidegiau dar vieną cigaretę ir pasistengiau nusiraminti, nuslopinti kilusį pasišlykštėjimo jausmą. Palengva pasitaisė nuotaika. Gal nebus pietų kraštas man nemalonus?
Tvankiame vagone manoji vieta buvo pačiame viršuje. Kai įsitaisiau nakčiai toje laktoje, pajutau visus įmanomus vagoną pripildžiusių žmonių kvapus: kūnų, drapanų, maisto ir dar nežinia ko. Tirštai, troškiai jie apgaubė mane. Mėginau užmigti, kai apačioje pasigirdo erzelis – gal trejetas kaukazietiškos išvaizdos vyrukų, vedami mano jau pažįstamo gundytojo, įžūliai apžiūrinėjo žemesnėse lentynose įsitaisiusius keleivius. Pristoję prie vieno jų jie ėmė garsiai juoktis, šūkauti, lyg būtų sutikę seną pažįstamą. Per tą triukšmą neryškiai išgirdau keletą pažįstamų garsų – smūgio į veidą žnektelėjimų.
Trumpa dejonė ir kompanija paliko nutilusį vagoną. Nesileidau žemyn pažiūrėti, netgi nejučia apsidžiaugiau, kad manoji vieta taip aukštai. Liko nemalonus jausmas, kad nepadėjau žmogui ir ne toks jau pakilus susitikimo su tolimuoju kraštu laukimas.
Rytą keitėsi vietovės už lango, keitėsi keleiviai. Anos kompanijos nesutikau, o kaimynystėje įsitaisė smagus ir kalbus „chacholas Hriša“ – taip jis tuojau prisistatė, nors to ir nereikėjo. Tartis buvo labai jau būdinga vakarų ukrainiečiams. Ir pasitaikyk tu man – neilgai trukus paaiškėjo, kad mes važiuojame į tą pačią sanatoriją. Nuo tada kelionė jau nebuvo nuobodi. Jis, kaip ir aš, buvo, anot Vladimiro Vysockio dainos žodžių, „bespartijnyj, ne evrej“. Taigi jis irgi keliavo į pietus žiemą. Mūsų laukė toli gražu ne aukščiausios klasės sanatorija. Tačiau tai visai nemažino jo optimizmo ir geros nuotaikos, kurią nežinia kas galėtų nuslopinti.
Susitvarkėme popierius ir įsikūrėme viename kambaryje. Sanatorija gerokai apšiurusi – jokios prabangos. Bet niekas prie jos ir nebuvo pratęs, todėl nesiskundė. Nejaunas jau buvo mano bendrakeleivis, bet dauguma kitų kambario gyventojų dar vyresni – karo veteranai. Ant kai kurių iš jų švarkų margavo apdovanojimų juostelės. Susipažįstant tarpusavyje girdėjau klausiant: „Tai tu irgi „pri šurupach“? Išsiaiškinau, kad medaliai būdavo segami prie švarkų, o ordinams jau reikėjo pradurti skylutę ir priveržti juos atitinkamu varžteliu.
Jūros krantas buvo čia pat, oras švelnus – tik naktimis truputį žvarbo. Maitino pakenčiamai, procedūros įvairios, kai kurios netgi labai malonios. Smagu būdavo plaukioti atvirame pašildyto jūros vandens baseine, virš kurio tvyrodavo tirštas garas ir laigė energinga ir griežta instruktorė, stebėdama, kad virš vandens kyšotų tik mūsų galvos, taip išvengiant peršalimų. Masažavo linksma moteriškė, atremdavusi nugarą į save, o svarias savo figūros puošmenas padėdavusi ant pečių. Tiesa, atsiklausdavo. Jau padėjusi. Aš neprieštaravau.
Specifinis reiškinys tie sovietinių laikų kurortai. Buvo ten ligotų žmonių, bet daugumai labiausiai rūpėjo pailsėti, papramogauti. Kaip svarbiausias gydomasis faktorius įvardijamas vaikščiojimas jūros pakrante. Pramogos atitiko bendrą tuometinę sovietinio žmogaus, ruso gyvenimo kasdienybę – kinas, šokiai, ekskursijos.
Tada sklandė toks posakis: „Sovietų Sąjungai nereikia viešnamių, nes yra kurortai“. Taip, pagrindinė pramoga buvo „kurortiniai romanai“. Jau vykstant į pirmąją ekskursiją, vienas dėdulė laikė užėmęs vietą šalia savęs. Lipantys tuojau klausė, kam ta vieta.
„Žmonai“, – burbtelėjo tas.
„Kokiai žmonai“, – sukluso visi.
„Kurortinei, aišku“ – kvatodamas atsakė vyras. Visas autobusas sutartinai nusijuokė. Vėliau paaiškėjo, kad nors ekskursijose ir kitur daugelis vaikščiojo poromis, oficialių antrų pusių nebuvo. Visi atrodė atsipalaidavę, pasitikintys savimi.
Tiesa, jautėsi skirtumai: žmonės buvo ryškiai skirstomi į rusus ir „nerusus“. Man tai buvo netikėta. Pagal tarimą neatpažindavo kas aš, taigi prisistatydamas ėmiau pridurti, kad aš ne rusas. Naujasis draugas tuojau bandė gelbėti mano prestižą užginčydamas ir sakydamas, kad aš tikras rusas.
„Nekoliok manęs, Griša“, – perspėjau aš.
Antrą dieną kurorte, pavakare, laukiau kino seanso pradžios ir stebėjau, kaip azijietis su tiubeteika, didelio sovietinio ūkio vyriausias agronomas iš Ferganos slėnio, rengė grožio konkursą. Bilietus į kiną jis pirko ne vienetais, bet eilėmis ir prieš seansą juos dovanojo patinkančioms moterims. Viskas vyko nuotaikingai, neužgauliai. Moterys buvo išsirenkamos įvairiausio amžiaus, kompleksijos. Nupirkęs dėžę apelsinų, įteikdavo dar ir tokį prizą. Žmogus smagiai leido pinigus, kurių, matyt, turėjo daug.
Pasirėmęs ant turėklų pažvelgiau žemyn į laiptais kylančius naujus žiūrovus. Dėmesį patraukė efektingas moters biustas. Įspūdis išliko neblogas ir tada, kai ji jau buvo priešais mane: nedidelio ūgio, ne gražuolė, bet malonių, kiek slaviškų bruožų. Maždaug mano bendraamžė, o tokių nebuvo daug. Ji pajuto dėmesį. Greta susėdome žiūrėti kino, susipažinome.
Yra specialistų, kurie parenka partnerius, sutuoktinius – vienas kitam tinkančius vyrą ir moterį. Manau, sunku tai padaryti sėkmingai. Labai jau sudėtinga. Gal yra kriterijai, požymiai, pagal kuriuos nustatomas tas atitikimas. Aš tokių nežinau, negalėčiau nusakyti, kas lemia tą tikimą vienas kitam, nes kartais atrodo viskas tinkama, o pora „nesiklijuoja“ ir baigta. Kitu atveju, žiūrėk – kažkas tokio gražiausiai sujungia.
Nuo kito ryto mudu su Valia leidome visą laisvą laiką kartu. Palydėdavome vienas kitą į procedūras, palaukdavome. Kartu pietaudavome, o po pietų rusės moterys susimesdavo į pulkelį vestibiulio kampe padainuoti. Stebėtina, gražu. Pas mus, Lietuvoje, šito jau nebeteko matyti, o ten jos labai smagiai traukdavo įvairiausias dainas kokią valandžiukę ir išsiskirstydavo džiugiai, pakiliai nusiteikusios. Ir man buvo malonu pasiklausyti, sulaukti saviškės su bendra gera nuotaika.
Po dviejų dienų, kai mes dar turėjome dvidešimt dienų laiko, mano draugė nedrąsiai užsiminė, kad kiti vyrai kažkaip suorganizuoja laisvą kambarį valandėlei. Ji gyveno su senėmis, kurių „išgarbinti“ iš kambario nebuvo galimybės.
Tą patį vakarą apie tai pakalbėjau su Griša, nelabai tikėdamas sėkme. Džiaugdamasis mano pasisekimu ir užduotimi jis pažadėjo greitai viską sutvarkyti. Sekančią dieną, laisvu laiku, mes su Valia ir užsukome į mano kambarį. Nesitikėjau, bet neilgai trukus, pasikalbėjus, mano ordinuotieji kambariokai ėmė graibytis švarkų ir vienas po kito apleisti kambarį, solidžiai pareikšdami, kad turi reikalų, ar tiesiog labai nori pavaikščioti pajūriu.
Kitas dvidešimt dienų, tai kartojosi kasdien. Dalinai keitėsi gyventojai, atvažiavo naujų, bet mūsų draugas ukrainietis sugebėjo juos visus operatyviai apdoroti ir jokių nesklandumų nekilo.
Tiesa, jam pačiam atsirasdavo keblumų, nes būdamas šešiasdešimties metų, tebeturėjo labai saldų liežuvį ir stiprų potraukį moterims. Grįžęs iš pasimatymo su jį kažkur nusivedusia dar apyjaune kariške „praporščike“, purtėsi ir dievagojosi daugiau nenorintis tokio malonumo.
Pasirodo, ji turėjo įprotį visada duoti komandas ir įstatomus dantis. Nelengvai pavykdavo kitomis dienomis išvengti jos dėmesio, nes Griša negalėjo būti grubus.
Kitą kartą jis atbėgo į kambarį rimtai nusigandęs, prašydamas pagalbos. Pasirodo, sutikęs netoliese apsigyvenusią aukštą, stotingą, plačiastrėnę gruzinę, jis įprastai paleido visą tiradą komplimentų ir malonybinių žodelių iš savo neišsenkamo lobyno. Ta, neilgai trukus, ėmė jį po pažastimi ir jau norėjo parsivesti pas save. Kažką išlemenęs apie netinkamą apsirengimą, palikęs ją laukti, pats pasipustė padus. Turėjau nueiti pasakyti, kad ji nebelauktų, nes tas lovelasas neva iškviestas pas gydytoją. Ji bandė vėliau vėl su juo susitikti. Dar kartą įsitikinau, kaip moteris veikia žodžiai, nes daugiau ten nebuvo kam veikti.
Manoji draugė buvo iš netolimo Baltarusijos regiono. Mokėjo kelis lietuviškus žodžius ir pabrėždavo mūsų kaimynystę, skirtingumus nuo rusų, kai išsiaiškino mano pažiūras ir nusiteikimą rusų atžvilgiu. Kai kada meiliai ištardavo: „Oi, tu mano nacionaliste“. Bet kartą aiškiai pajutau, kad ji, kaip ir daugelis baltarusių, tapatinasi, nori nesiskirti nuo „vyresniojo brolio“.
Emocingai dėstydamas savo požiūrį, ištariau: „Aš pakęsti negaliu rusų...“ Tuo metu mano dėmesį patraukė labai įdomus pakrantės akmenukas ir aš nutilau. Vėliau užbaigiau savo mintį: „...rusų Lietuvoje“.
Pažvelgiau į ją ir labai nustebęs pamačiau, koks įsitempęs, net pablyškęs jos veidas. Supratau, koks skaudus jai buvo toks pareiškimas ir kaip palengvėjo išgirdus tęsinį.
Vieną dieną ji užsakė skambutį į namus, o aš buvau netoliese, kai ji kalbėjo telefonu su savo vyru. Irzlumas, priekabumas labai priminė mano namuose likusios žmonos dažną kalbėjimo su manimi manierą.
Tuo tarpu mes ištisas dienas vaikščiojome drauge, dažnai apsikabinę, nors ji galėdavo tai daryti tik viena ranka – kita buvo ne visai sveika. Dėl darbo dideliame chemijos kombinate ji turėjo kažkokių sveikatos problemų, apie kurias nenorėjo kalbėti.
Dvi toje sanatorijoje buvusios vyresnės lietuvės kartą atsargiai užsiminė, kad mano tėvai gal bus nelabai patenkinti, jei po atostogų parsivešiu į namus rusę.
„Tėvai, kaip tėvai, bet žmona tai ko gero nustebtų“, – atsakiau aš. Joms užėmė žadą, o aš supratau, kad iš šalies mes atrodome kaip pora.
Dienų limitas sparčiai tirpo. Iki pat jo pabaigos man neteko arčiau susipažinti su tuo, kas buvo pirminiu postūmiu mūsų pažinčiai – jos krūtimis. Iš karto buvau maloniai, bet griežtai paprašytas nemėginti jų atidengti. Matyt buvo koks defektas, o savo užduotį jos jau atliko.
„Tam jos ir skirtos – atkreipti vyrų dėmesį“, – paaiškino jinai.
Labai dažnos graudulingos išsiskyrimo scenos keldavo vyrų pašaipas. Moterys kabodamos savo „kurortiniams sutuoktiniams“ ant kaklo garsiai raudodavo, o tie stengdavosi oriai iškentėti ir kuo greičiau dingti, žadėdami vėl susitikti, skrupulingai slėpdami savo namų adresą.
Vyrų, iš tikrųjų, mačiau labai dalykiškų. Mūsų kambaryje apsistojo du tokie iš Uralo srities.
Tvarkingai apsirengę, rimti, su neatskiriamais „pyžikais“ – kailio kepurėmis su didelėmis ausinėmis. Pirmas tris dienas visą laisvą laiką jie skyrė apsipirkimui. Krovė į dėžes visokiausias prekes, net moteriškus apatinius. Nieko išskirtinio, bet jų namuose, matyt, ir to nebuvo galima gauti. Galiausiai išsiuntė viską paštu ir, grįžę į kambarį, lengviau atsidusę, pareiškė: „Dabar galima ir „po babam“. Pamaniau, nesunki bus jiems atsisveikinimo minutė, o ir mes su Valia praeidami pro išvykstantį autobusą, pasišaipydavome iš tų graudžių vaizdelių.
Laiko tarpas griežtai apibrėžtas, bendrai ateičiai perspektyvų jokių. Gaudavau laiškų iš namų, tad adresą tekdavo slėpti ir man. Bjauriai jaučiausi tai darydamas, bet buvau vyrų kolektyvo atstovas, kuriame visa tai buvo aptarinėjama, dalijamasi patirtimi.
Mes išsiskyrėme nesuteikę malonumo pašaipūnams – tyliai, santūriai. Ji išvažiavo, o aš dar dienai likau. Ji buvo velniškai ilga, ta paskutinė diena, o išleistuvių dienos likutį aš praleidau duše. Grūdinau savo vyrišką būdą kaitaliodamas šilto ir šalto vandens sroves. Blogai plakė mano širdis. Nenorėjau matyti jokių žmonių, nei miesto.
Lyg smegduobė atsivėrė mieste.
Vyrui reikia moters, kaip ir moteriai vyro. Žmogui reikia žmogaus.
Atrodo, atvykus į nepažįstamą miestą esi tu ir tas miestas, kaip vienetas, su jame gyvenančiais nepažįstamais žmonėmis. Turėdamas šalia daugiau ar mažiau artimą žmogų, dviese, santykį su naująja vieta, tu jau įvelki į žodinę formą, konkretizuoji, prisijaukini, girdėdamas kito įspūdžius ir pats apibūdindamas. Buvo nepažįstami žmonės ir aš. Paskui, dviese jau būname jie ir mes. Aš, ji ir miestas visai gerai derėjome. Apibrėžtas laikas, apibrėžta vieta. Laikas baigėsi, jos nebeliko ir viskas išsibalansavo. Beliko guostis tokiais štai pasamprotavimais ir dingti iš ten.
Svetimas, atgrasus, netgi bauginantis tapo miestas, nes lyg ir piktas, kaltas kažkuo, kad jis yra. Tebėra tos vietos, kur buvome kartu, o jos nebėra. Norisi kuo greičiau jį palikti.
Praradimas, vienas iš praradimų suponuoja gyvą, skaudžią nuojautą to galutinio, neišvengiamo.
Daugybė metų skiria nuo tų dvidešimties tolimų dienų. Neprisimenu daugelio smulkmenų, bet jos labai gyvos manyje, tos dienos, kai mes buvome vienas kitam geri.
