Pilies uoste žiūrovai smalsiai apžiūrinėjo pagrindinius „Dangės flotilės“ dalyvius kurėnus – autentiškai atkurtas tradicines plokščiadugnes Kuršių marių burvaltes. Tokiomis tenykščiai gyventojai plaukiojo nuo neatmenamų laikų. Apie kurėnus užsimenama dar Kryžiuočių kronikose, po Antrojo pasaulinio karo jais dar naudojosi į žuvininkystės ūkius suvaryti Kuršių marių žvejai.
Kūrėnai ir jų įgulos atrodė tarsi sugrįžę iš praeities ir atgiję jūreivystės praeities ekspnaitai – net keturios tokios burlvaltės rengėsi dalyvauti parade.
Unikalią flotilę sutelkė Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) istorikai, pakvietę visų kurėnų savininkus išmėginti jėgas Kuršių marių regatoje „Burvalkas“. Valdyti sunkias ąžuolines burvaltes nėra lengva. Tris dienas lenktyniavę mariose lenktynininkai grįžo nusiplukę, nuskrudinti saulės, bet laimingi.
Neįprastų varžybų organizatorius, LJM Laivybos istorijos skyriaus vadovas Romaldas Adomavičius džiaugėsi, kad Kuršių mariose šį kartą netrūko vėjo: "Visi kurėnai trikampio distancija plaukė iškėlę bures. Po lenktynių Pilies uostelyje šiek tiek atsikvėpėme, laivų paradui jėgų užteks. Mums tai - paskutinis,pats smagiausias ir įdomiausias regatos akordas".
Žiūrovai plojimais sveikino Danės upėje pasirodžiusį patį didžiausią Lietuvos jūrų muziejui priklausantį kurėną „SuD 1“. Paskui jį plaukė kitas Šturmų kaime (Šilutės r.) pastatytas kurėnas „Sturm 1“, Nidos bendruomenei atstovavo „Kuršis“. Tokių tik Kuršių mariose plaukiojusių burvalčių rikiuotę papildė dar vienas į Klaipėdą atplaukęs Kaliningrado jūrų muziejaus kurėnas „Muz 1“.
Paskui plaukė mažesnės šilutiškių laivadirbių Simo Knapkio ir Kęstučio Laukevičiaus pastatytos kurėnų „sesės - venterinės valtys. Pats K.Laukevičius, sėdęs į Niufaundlendo žvejų valtį, Danės upę nuo Pilies tilto iki žiočių išmatavo irklų grybšniais. Gdansko jūrų muziejaus darbuotojai plaukė tradicine Aistmarių žvejų valtimi „žakuvka“, kurią atsigabeno automobilio priekaboje. Tkią burvaltę lenkams padėjo statyti lietuviai ir senosios jūreivystės ekspertai iš Vokietijos.
Parado dalyviai plaukė archaiškais akmens amžiaus luotais, engvomis irklinėmis valtimis jolėmis. Žiūrovus sužavėjo 11 metrų ilgio greitaeigė ir manevringa burvaltė „Kapitonas Gikas“. Tokiais laivais XVIII-XIX a. naudojosi karo jūrininkai plukdydami į krantą aukščiausio rango vadus - kapitonus ir admirolus. „Kapitonas Gikas“ priklauso irklavimo sporto klubui „Birštono Nemunas“, vadovaujamam žinomo verslininko, buvusio akademinio irklavimo atstovo Arvydo Stašaičio.
Danės krantines apspitę smalsuoliai išvydo 1936 metais pastatytą kuterį „Galentas“, restauruotą Dainiaus Šilgalio. Tais pačiais metais sukurti anksčiau buvę itin populiarūs olimpinės jachtų klasės „Drakon“ sportiniai burlaiviai. Lietuvoje išlikęs tik vienas „Drakon“ laivas, perdarytas į kreiserinę jachtą su antstatu „Rasa“. Ši jachta irgi prisijungė prie Danės flotilės.
Istorinių laivų rikiuotėje dalyvavo 1945 metais pastatyta ir Gintauto Minelgos jachta „Framkoster“ bei Arūno Bartkevičiaus, motorinė valtis „Lilian“.
Mažiausią ir egzotiškiausią vandens transporto priemonę atsigabeno rusai – Danės upe vilko riešuto kevalo formos krepšį. Iš tikrųjų tai – pietvakarių Anglijos, Škotijos ir Airijos žvejų valtis, supinta iš gluosnio vytelių ir aptraukta dervuota oda. Tokius krepšius dar I amžiuje prieš Kristų aprašė Julijus Cezaris, kai su savo legionais įsiveržė į Britaniją. Panašios valtys buvo statomos Indijoje, Vietname, Irake, Tibete. Kai kur jos iki šio naudojamos turizmo reikmėms.
Prieš paradą plaukiojantį krepšį panoro išbandyti Lietuvos jūrų muziejaus svečias iš Australijos - Melburno lietuvių bendruomenės narys Martynas Didžys,atvykęs į Jūros šventę su žmona Dalia ir dviem jos seserimis. Kurėnų savininkai, aišku, mėgino atkalbėti pasiryžėlį nuo neapgalvoto žingsnio, bet šis pareiškė, kad kengūrų krašto lietuviai nėra iš kelmo spirti: "Seniai buriuoju jachtomis, be to esu dar ir neblogas plaukikas".
Kai M.Didžys per kurėno bortą įsiropštė į plaukiojantį krepšį, žmonės nuo Pilies tilto išplėtę akis laukė, kada vandenyje į visas puses judanti pintinė su žmogumi apsivers. Tačiau miklus lietuvis, sėdėdamas ant krepšyje įtaisytos siauros lentos, kažkaip sugebėjo išsilaikyti. Apsipratęs pintinėje vyriškis nė kiek nesijaudindamas plaukiojo po Danę.
Sužinojęs, kad tokios pintinės - Australijos žemyną kolonizavusių britų išradimas, Klaipėdoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gimęs M.Didžys stebėjosi: „Ne itin patogi valtis. Australijos aborigenai buvo išradingesni – jie sukūrė ir patogesnių plaukiojimo vandenimis prietaisų“.
M.Didžys, įsiliejęs į muziejininkų kurėno „Zud 1“ įgulą, irgi dalyvavo laivų parade. Renginį komentavusi Zita Kelmickaitė jį žiūrovams pristatė kaip iškilaus tarpukario veikėjo, Tilžėje 1923 metais pasirašyto Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo Akto signataro, daktaro Valterio Didžio sūnų. Vėliau jis su šeima buvo priverstas emigruoti į Australiją.
Gyvendamas Klaipėdoje V.Didžys mėgo buriuoti, įsigijęs nedidelę jachta „Rūta“, keldavo bures ir atviroje Baltijos jūroje, varžydavosi tarptautinėse regatose. Jis buvo išrinktas pirmuoju Klaipėdoje įkurto lietuviško jachtklubo komodoru. Aistrą buriuoti iš tėvo paveldėjo ir sūnus Martynas - jis jachtomis raižo Melburno įlanką.
Kai pirmą kartą šalies jūrinio buriavimo istorijoje aplink Žemės rutulį plaukusi jachta „Lietuva“ stabtelėjo Australijoje, M.Didžys pirmiausiai paklausė ilgamečio šio burlaivio kapitono Stepono Kudzevičiaus, ar ten yra dar vienas laisvas gultas. Prisijungęs prie įgulos komodoro sūnus įveikė nelengvą kelionės etapą nuo Adelaidės iki Perto.
M.Didžys Lietuvos jūrų muziejui iš Australijos atvežė dovanų - tarpukariu Baltijos jūros regatose tėvo buriuotojo iškovotų senų trofėjų, jo politinę ir visuomenine veiklą atspindinčių dokumentų, nuotraukų.
