Nuo už Šventosios prasidedančio pasienio iki Papės kaimo poilsiavietėmis paverstose kuršių sodybose, pajūryje skamba tik lietuvių kalba. Latvių įsileistas euras čia nieko nereiškia, atsiskaitoma litais.
Papės kurortas, esantis maždaug už 15 kilometrų nuo Lietuvos ir Latvijos sienos, jau senokai žinomas lietuviams. Kažkada viliojęs atokumu ir ramybe, jis vis tirštėja ir įgauna civilizuoto kurorto bruožų.
O štai nuo pasienio tik apie 4 kilometrus nutolusi Nida yra tikras rojaus kampelis tiems, kuriems kelia alergiją Palangos „basanavkė“ ir kurie norėtų paplūdimyje išsiskleisti pusės kvadratinio kilometro plote.
Už Šventosios kirtę Llietuvos ir Latvijos sieną bei išvydę užrašą „Nida“ nemanykite pasiklydę ir atkakę į mūsiškę Kuršių Neriją. Čia pat išvydę užrašą „Nica 35 km“ nepasiduokite iliuzijai, kad geroji Atostogų Fėja jus permetė prie Viduržemio jūros pakrantės.
Latvijos Nida su mūsiške mažai ką turi bendro, o juolab Latvijos Liepojos rajonui priklausantis miestelis Nyca.
Latvijos Nida – tai buvęs kuršių žvejų kaimas. Sodybos – gyvenamieji namai, klėtys net tvartai paversti poilsio namais. Beveik visų jų savininkai – lietuviai, nupirkę arba išsinuomoję 99 metams iš nusigyvenusių ar į miestus išsikėlusių latvių.
Dviviečio kambario, jei renkatės vidutinį komfortą (kai tualetas tenka trims kambariams, dušo kabina – lauke) nuoma kainuoja 100 litų už parą. Yra ir brangesnių, ir pigesnių variantų.
Ramybė, akmenys ir gintaras
Poilsiautojams, aišku, svarbiausia paplūdimys. Latvijos Nidoje jis – visiškai „laukinis“. Jokių suoliukų, persirengimo kabinų. Jų čia nereikia, nes poilsiautojų net karščiausią dieną tiek, kad drybso nutolę vienas nuo kito ne arčiau 200 metrų. Ir žinoma, nė ženklo paplūdimio prekeivių, įkyriai rėkaujančių „Šaltas alus, karšta duona!“
Pakrantė smėlinga, kaip ir lietuviškame Baltijos pajūryje, bet vietomis nusėta maždaug kumščio dydžio akmenų kolonijomis. Akmenų yra iš tiesų įspūdingų spalvų ir formų. Parsivežiau į Kauną pilną bagažinę ir papuošiau kiemą.
Renkantis vietą maudytis patartina pabraidyti ir patikrinti, ar nėra daubų. Kai kuriose vietose įbrendi iki juosmens, sekantis žingsnis – ir gylis jau iki kaklo.
Po vėjuotų dienų pajūris neretai apsineša dumblu, taip būna dažniausiai birželio pabaigoje – liepos pirmojoje pusėje. Maudytis tada nelabai norisi, bet tarp dumblių pakrantėse galima nesunkiai rasti gintaro gabaliukų, gerokai didesnių, nei aptinkama Palangoje ar Šventojoje.
Negaliu pasakyti, ar visose sodybose, bet toje, kurioje atostogavau, nėra nei interneto prieigos, nei televizijos. O tai reiškia tikrą poilsį, kai per atostogas gali išmesti miestą iš žmogaus ir velniop jį giliai jūron!
Mobilaus ryšio telefonai puikiai gaudo „Omnitel“ ir „Bitės“ tinklus iki pat Ricavos (20 km. nuo pasienio).
Šešėliai rojuje
Latvijos pietinį pajūrį tikrai galima vadinti rojumi ramybės ir vienumos ištroškusiems poilsiautojams, bet reikia atminti , jog ir bibliniame rojuje buvo šliužas, toks klastingas žaltys, kuris pirmąją pasaulio moterį primokė visokių nešvankybių.
Latvijos Nidoje į pajųrį veda takelis, pramintas tarp aukštų žolių. Juo vaikščiokite atsargiai, žiūrėdami po kojomis: čia kartais prašliaužia ne tik žalčiai, bet ir gyvatės. Bet panikuoti neverta – angis ne kobra, neužminsi – nepuls.
Kitas latviško rojaus lietuviams trūkumas – išsukus iš Liepojos plento iki kaimo tenka pavažiuoti nelygintu, siaubingu žvyrkeliu. Net BMW čia nepavažiuoja greičiau nei 30 km. per valandą.
Su savo lengvučiu „Yari“ kurį laiką vargau, bet vėliau aptikau išganingą būdą apsaugoti automobiliūkštį nuo visiško subyrėjimo. Būdas netradicinis ir tikrai nežinau, ar bus veiksmingas ir kitiems mažų lengvų automobilių, pasiryžusių riedėti duobėtu žvyrkeliu, savininkams.
Privažiavęs tą velnio kelią, išsitraukiau iš bagažinęs veržliaraktį, užsimojau ant vargšo „jariuko“ ir sublioviau: „Įsivaizduok, kad esi „Hummeris“ arba virsi metalo laužu!“
Neįtikėtina, bet besielė negyvosios materijos būtybė paklausė. Atlaikė keliones bekele, nė varžtelis neatsisuko.
Aptarnavo įžymybės vyras
Žinoma, kiauras dienas mėgautis ramybe pabosta, pagaliau reikia nusipirkti maisto. Arčiausiai, žinoma, Šventoji. Bet šiame sovietmečio rezervate rasti vietą automobiliui beveik neįmanoma. O parduotuvės – mažos, pilnos pirkėjų. Todėl patartina sukarti dar 18 kilometrų iki Palangos.
Grįžtant atgal į Latvijos Nidą, prieš pat pasienį galima stabtelėti ir papietauti estrados žvaigždės Birutės Petrikytės restorane „Birutės uostas“.
Na, pietauti čia patartina tik tiems, kurių pajamos didesnės nei vidutinės. Šaltibarščiai, ne itin didelis dubenėlis su labai skaniai pakeptomis šviežiomis bulvėmis – 8 litai. Vienas pigiausių užkandžių – lašiša rožinio konjako padaže – 16 litų. Tai toks mažas lašišos griežinėlis, užpiltas saldžiu padažu. Gana skanu.
„Birutės uoste“ svarbiausia ne prisikimšti pilvą. Čia galima patenkinti snobiškus instinktus: svečius, kurių čia ne itin gausu, aptarnauja ne samdomas padavėjas, o pats B.Petrikytės sutuoktinis, Igoris Karžickis.
Įkvepia pasididžiavimą Lietuva
Jeigu nusibosta važiuoti Lietuvos kryptimi, iš latviškos ramybės salos galima patraukti Liepojos link, iki jos nuo pasienio – tik 56 kilometrai. Pakelės miesteliuose – Ricavoje ir Nycoje vargu verta sustoti, čia nieko įdomaus neteko pamatyti.
Liepoja – jau kitas reikalas. Čia ir ilga, nuo miesto iki jūros besitęsianti promenada, karo nusikaltėlių kalėjimas, paverstas muziejumi.
Kelias iki Liepojos, lyginant su Lietuvos keliais, yra pakenčiamas, pagal latviškus standartus – geras. Pakelės Latvijoje labai bjaurios, krūmingos, apžėlusios aukšta žole, jos turbūt niekada nešienaujamos.
Tokiais atvejais užplūsta pasididžiavimas Lietuva, jos vakarietiško lygio keliais ir tvarkingomis pakelėmis.
Jei poilsiaujate Latvijos pajūryje, nei Nidoje, nei Papėje nebūtina turėti eurų. Su šeimininkais atsiskaitoma litais. Parduotuvių nėra, o rūkytos žuvies iš žvejų, jei tik pavyksta išprašyti, taip pat galima pirkti už litus.
