Keliaujame į Šilutės kraštą - paragaukite punšo ir žuvienės

„Į šiuos kraštus užsukus vasarą į akis krenta tiltai vidury laukų. Atrodytų, kam jie reikalingi? Ir tik per potvynius suprasit – kad žmonės galėtų judėti, kad bent dalis kelių liktų neužsemtų. Šilutiškiams teko susitaikyti ir prisitaikyti prie vandens – gyvenimas be jo neįsivaizduojamas,“ - sako Eugenijus Butkus profesorius, chemikas.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Šilutės kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti! 

Rajonas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, didesnė jo dalis plyti Pajūrio žemumoje, tik šiaurrytinė – Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Šis kraštas savitos architektūros, kurios ryškiausi bruožai – raudonų plytų mūriniai pastatai ir mediniai žvejų nameliai.

Šilutės žemė apdovanota vandenų gausa. Vakarinį jos pakraštį skalauja Kuršių marios. Pietvakarine riba teka ir nuo Rusijos Kaliningrado srities skiria didžioji Nemuno deltos šaka Rusnė. Ji dar šakojasi į Atmatą ir Skirvytę, suformuodama didžiausią Lietuvoje Rusnės salą (plotas 5 tūkst. 595 ha), taip pat Briedžių, arba Šv. Elenos, Triušių ir dar keletą mažesnių salų. Per rajoną teka Nemuno (Rusnės) intakai Leitė, Šyša, Minija bei šios intakai Tenenys ir Veiviržas. Yra daug senvagių, kanalų, upių atšakų. Telkšo 55 ežerai. Didžiausias – Krokų Lankos ežeras, užimantis 787,8 ha plotą. Ežero ilgis 4,6 km, didžiausias plotis 3,3 km, vidutinis gylis 1,9 m, giliausioje vietoje 2,5 metro. Tai vienintelis Lietuvoje jūrinės (lagūninės) kilmės ežeras, susidaręs upių sąnašoms atitvėrus Kuršių marių dalį.

Vandens telkiniai iš viso užima net 20,4 proc. rajono teritorijos.

Nemuno delta – viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur nuolat kartojasi dideli potvyniai. Užliejama apie 400 km2 ploto teritorija. Pavasario potvynio metu per 2 mėnesius į Kuršių marias suplūsta du penktadaliai metinio Nemuno vandens nuotėkio. Nemunas marioms per sekundę vidutiniškai atiduoda 700 m3 vandens, o per pavasario potvynį savo nuotėkį padidina 12 kartų.

Dar XVIII a. pradžioje pradėta įrenginėti apsauginius pylimus. Jie tarsi apjuosė atskiras teritorijas, vadinamas polderiais. Pirmasis Nemuno žemupyje 1840 metais supiltas Rusnės pylimas, o pirmoji Lietuvoje vandens kėlimo stotis 1907 metais pastatyta Uostadvaryje (Rusnės saloje). Dabar Šilutės rajono polderiuose supilta apie 221 km pylimų, nuo potvynių saugo polderių sistema su 39 vandens siurblinėmis.

Atokiai nuo „civilizacijos“ esantis (7 km į pietus nuo Kintų) etnografinis kaimas dar vadinamas lietuviškąja Venecija, nes vietoj pagrindinės gatvės – upė Minija. Kaimynai vieni kitus pasiekia valtelėmis. Laukinės gamtos prieglobstyje stūksančios pakrantės sodybos mena XIX amžių. Daugelis jų restauruotos, mediniai žvejų nameliai puošti šiam kraštui būdingais elementais – mėlynomis langinėmis, medžio pjaustiniais. Kasmet kaime vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai.

Kelyje Šilutė–Rusnė rasite posūkį į etnografinį Žalgirių kaimą, įsikūrusį Žalgirių miške, Rupkalvių pelkėje. XIX a. pabaigoje čia buvo įkurdinta vadinamoji pelkininkų kolonija. Čia esama kraštovaizdžio pažintinio tako, išliko keletas senųjų gyventojų pelkininkų sodybų. Per potvynius kelias į kaimą ir visas kaimas apsemiamas, pasiekiamas tik valtele arba apsiavus ilgais guminiais batais. Kaimo gyventojai ir jų ūkio gyvuliai prie šios gamtos stichijos jau prisitaikė.

Tai vienintelis Lietuvos miestas saloje. Norint jį pasiekti reikia pervažiuoti didelį arkinį tiltą per Nemuno atšaką Atmatą. Potvynio metu kelią iš Šilutės į Rusnę iš abiejų pusių supa vandenys, o prieš pat tiltą ilgas kelio ruožas būna nepravažiuojamai apsemtas – žmones ir lengvuosius automobilius kelia specialus transportas.

Rusnė – pasienio miestelis, kitoje Skirvytės upės pusėje – Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis.
 Gražiai tvarkomame miestelyje yra 1809 metais pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Pirmoji apie 1583-iuosius pastatyta bažnyčia buvo viena pirmųjų protestantų bažnyčių visoje Lietuvoje.

Miestelyje gausu senųjų žvejų namelių – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje statytų medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, puoštų tik šiam kraštui būdingais pjaustiniais. Netoli nuo miestelio etnografinėje žvejo sodyboje įkurtas muziejus (Skirvytėlės g. 8).

Kairiajame Atmatos upės krante, 5 km į šiaurės vakarus nuo Rusnės, įkurtas didelis uostas. Išlikęs 1873 metais pastatytas 18 m aukščio taisyklingo aštuonkampio formos raudonų plytų mūro švyturys, į kurį užkopus galima pasižvalgyti po apylinkes. Uostadvaryje yra ir šio krašto architektūrai būdingas pastatas – 1907-aisiais pastatyta vandens kėlimo stotis, kurios garo turbina susiurbdavo pievų vandens perteklių ir nukreipdavo jį Nemuno deltos link. Tai buvo pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Šiuo metu čia įkurtas polderių muziejus.

Iš specialių bokštelių saloje galima stebėti laukinę pamario krašto gamtą – paukščių karaliją. Beveik ant kiekvienos sodybos stogo pamatysite įsikūrusius gandrus.

Didelę rajono dalį apima pelkėta Nemuno delta. Jos kraštovaizdžiui, gamtos ir kultūros vertybėms apsaugoti 1992 metais įsteigtas Nemuno deltos regioninis parkas.


Nemuno deltos lygumos vidutinis aukštis vos 0,6–1,2 m virš jūros lygio, o Rusnės saloje prie Dumblio ežero yra žemiausia Lietuvos vieta – 1,3 m žemiau jūros lygio. Ketvirtadalį deltos užima pelkės. Čia telkšo ir 2 tūkst. 500 ha ploto Aukštumalos pelkė (dalis jos paskelbta draustiniu), visame pasaulyje garsi kaip pelkėtyros mokslo lopšys.

Nemuno delta yra ir viena svarbiausių vietų Europoje migruojantiems paukščiams. Kai kada per Ventės ragą, labiausiai į vakarus nutolusį rajono tašką, per dieną praskrenda iki 300 tūkst. paukščių. 1929 metais profesorius Tadas Ivanauskas Ventės rage įsteigė paukščių migracijos stebėjimo ir paukščių žiedavimo stotį. Ši stotis – viena seniausių pasaulyje.

Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti
ir pasižvalgyti. Nuo apžvalgos aikštelės galima grožėtis Kuršių marių platybėmis, pamatyti Kuršių nerijoje už 12–13 km į pietvakarius esančią Nidą ir auksines kopas bei 8,5 km į vakarus nutolusią Preilą.

Dabartinis mūrinis raudonų plytų 11 metrų aukščio švyturys pastatytas 1863 metais. Muziejuje susipažinsite su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir unikaliu Nemuno deltos sparnuočių pasauliu.

Senosios turgaus aikštės istoriją primena ją supantys namai, nuo kurių sienų byrantis tinkas retkarčiais atidengia vokiškus užrašus. Turgūs čia vyksta tik per miesto šventes.

2009 metais Šyšos senvagėje atkurtas modernus mažųjų laivų Šilutės upių uostas (prieplauka). Iš uosto išplaukiama į Šyšos upę, kuria pasiekiamas Nemunas. Rekonstruotoje prieplaukoje gali švartuotis iki 100 mažųjų laivų. Išvalyta ir pritaikyta vandens turizmui 5 km vandens kelio Šyšos upe, įrengta 50 vietų automobilių ir 4 vietų autobusų stovėjimo aikštelė.

Daug žemių Šilutei padovanojo miesto mecenatas dvarininkas Hugo Scheu (Šojus, 1845–1937), kurio dėka 1926 metais buvo pastatyta miesto puošmena – neogotikinė evangelikų liuteronų bažnyčia (Lietuvininkų g. 21), jos bokštas siekia 50 metrų.

Išlikę ir naudojami pagal paskirtį kiti H. Scheu miestui dovanoti pastatai: paštas (1905 m.; Lietuvininkų g. 23), gaisrinė (1911 m.; Lietuvininkų g. 22), Šilutės I gimnazija (1924 m.; K. Kalinausko g. 2), muziejus (Lietuvininkų g. 36). Jo ekspoziciją sudaro XVIII a. pabaigos–XIX a. pasiturinčio lietuvininko baldai, XVIII–XIX a. Mažosios Lietuvos dvaro baldai, H. Scheu dailės kūrinių kolekcija. Šį muziejų įkūrė pats Scheu.

Mažajai Lietuvai būdingo stiliaus buvusio kalėjimo raudonų plytų pastate (1848 m.) dabar įsikūrusi Turizmo mokykla (Lietuvininkų g. 72). Istorinėje Žibų dalyje stovi neogotikos ir neoromanikos bruožų stačiakampio plano vienabokštė raudonų plytų Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1854 metais. Netoliese – apleistos senųjų gyventojų, daugiausia vokiečių, kapinaitės.

Kone miesto simboliu tapo geltonas arkinis tiltelis per Šyšos upę kelyje į Rusnę, pastatytas 1914 metais.


Restauruotame vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo stiliaus H. Scheu dvare (Lietuvininkų g. 4) įkurtas Informacinis turizmo centras. Dvaro sodybos kompleksui priklauso svirnas, kiaulidė, rūsys, du namai, tvartas, kluonas, siloso bokštas, sodininko namas, sutvarkytas parkas. Prie dvaro 2001 metais pastatytas H. Scheu paminklas.

Ji laikoma viena gražiausių buvusios Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčių. Unikalumo suteikia dideliame altoriaus skliaute Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus Richardo Pfeiferio nupiešti 104 žmonių paveikslai, siužetai, simboliškai apibūdinantys pasaulio istoriją nuo jo sukūrimo iki šių dienų. Tarp pavaizduotų veikėjų – Dantė, Rembrandtas, Bachas, taip pat ir H. Scheu.

Kuršių marių pakrantėje įsikūrę Kintai taip pat garsėjo dideliais žuvų turgumis. 1705 metais čia buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, šiuo metu priklausanti katalikams. Iki šių dienų išliko tais pačiais metais statyta mokykla, kurioje 1888–92 metais mokytojavo Vydūnas (1868–1953). Buvusioje mokykloje įkurtas Vydūno kultūros centras, veikia meno mokyklėlė, muziejus, kurio didžiausia vertybė – stebuklingai per gaisrus išlikusi Vydūno arfa.

Wilhelmas Ernstas Beerbohmas (Berbomas; 1786–1865) pirmasis sugalvojo ir 1843 metais įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges. Tuo laiku tokių puošnių ir savitų vėtrungių nebuvo niekur kitur Europoje.

Ji auga Kintuose, prie girininkijos pastato. Jos aukštis yra apie 18 metrų, lajos plotis – apie 12 metrų. Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902–12 metus, spėjama, kad tada pasodinta ir Didžioji tuja.

Tai grafų Pliaterių miestelis. Iš tolo švyti jo dvibokštė, aukščiausia (75 m) rajone Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Didinga neogotikinė raudonų plytų bažnyčia pastatyta 1905 m.) originaliu tilteliu sujungta su liepų alėja, vedančia į XVIII a. grafų Pliaterių įkurtą parką ir Genovaitės vilą, kurią 1880 metais grafas pastatė savo žmonai Genovaitei. Šalia vilos stovi grafienės mylimo šunelio skulptūra, saulės laikrodis. Parką puošia tvenkinys su medžioklės deivės Dianos skulptūra, esama retų medžių. Viename iš parko pastatų įrengtas Švėkšnos muziejus.

Švėkšnos kapinėse palaidotas žymus XIX a. lietuvių poetas ir istorikas Simonas Stanevičius (1799–1848).

Tai senas Žemaitijos pasienio miestelis su būdinga akmenimis grįsta turgaus aikšte. Per jį ėjo vienas svarbiausių knygnešių kelių. Iš senosios architektūros miestelyje išliko 1790 metais statyta medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (S. Dariaus ir S. Girėno g. 3) ir 1842 metų statybos evangelikų liuteronų bažnyčia (Klaipėdos g. 19). Krašto istoriją pasakoja Etnokultūros muziejus (Pergalės g. 17).


Prie kelio Žemaičių Naumiestis–Gardamas–Švėkšna stovi paminklinis akmuo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui.

Rugpjūčio pradžioje visi keliai per Šilutės, Šliažų ir Rusnės tiltus suveda į Rusnę, į Laivininkų šventę. Prieplaukoje ant Atmatos kranto įsikūrusiuose amatų kiemeliuose atgimsta senoviniai žvejybos amatai: meistraujami žvejybos padargai, skaptuojami luotai, pinami bučiukai. Visą dieną galima paplaukioti kurėnu – plokščiadugne valtimi su stiebu, kitais laivais ir laiveliais, stebėti laivų paradą.

Jis yra ties keliu Šilutė–Ventė ir vingiuoja buvusia kūlgrinda. Ši kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai skersai pelkės buvo nutiestas kelias, jungiantis keletą jau išnykusių pelkinių kaimų. Keliaujant susipažinsite su aukštapelkei būdingais augalais bei gyvūnais, pamatysite savitą kraštovaizdį ir nepakartojamą pelkės grožį. Tako ilgis – 1 tūkst. 740 metrų, yra apžvalgos bokštas.

Vasarą visos įdomiausios krašto vietos pasiekiamos vandens keliu. Pagrindiniai uostai-prieplaukos: Šilutė, Rusnė, Uostadvaris, Mingė, Kintai.

Šaktarpio šventėje galima paragauti ypatingo Rusnės punšo. Jis gaminamas pagal seną prieškario receptą.

Dar labiau pasiseks, jei pavyks paragauti pagal unikalų vietinį receptą skrudintų ypatingai marinuotų nėgių, pateikiamų su vietinės gamybos porteriu.

Iš krašto negalima išvažiuoti neparagavus žuvienės. O lauktuvėms būtina parvežti rūkyto karšio.