Tyla po karo – taip pat muzika, tik skamba ji visiškai kitaip...
„Dabar šios vietos jau įtrauktos į UNESCO, tačiau per karą amerikiečiai visas šventyklas bombardavo be gailesčio. Ir žinote kodėl? Ogi Vietnamo komunistai čia slėpėsi, ir amerikiečių tikslas buvo juos iš čia išrūkyti bet kokia kaina.
Jūsų nuomone – tai ne per didelė prabanga pasauliui taip elgtis su kelių tūkstančių metų senumo kultūros perlais?” – ironiškai apie griuvėsiais paverstą Champ dinastijos palikimą pasakoja pažintinės kelionės gidas Konghas, neslėpdamas tulžies, kad šitaip degradavusios, susinešiojusios nuo narkotikų ir prasigėrusios armijos, ko gero, nė viename pasaulio kare nebuvo ir nebus.
„Štai, matote, išliko vos kelios šventyklos, bet ir tai galvos, kurios buvo ant šių statulų pečių, pavogtos dar iki Amerikos karo. Šiuo metu tos galvos puikuojasi Luvro muziejuje. Viskas esą legaliai, žmonės lanko Luvrą, gėrisi reliktais, kurie priklauso šiai vietai. Na, o štai čia – didžiausia bombos sprogimo vieta” – į didelę duobę, pilną vandens, pirštu parodo gidas.
Kuo toliau į Vietnamo šiaurę, tuo daugiau pastebime karo pėdsakų. Hujė (Hue) miesto centre įspūdingo dyžio sienomis apjuostą senamiestį (tai tarsi miestas mieste) net 4 metus buvo okupavę amerikiečiai. Šiandien čia vėl verda vietos žmonių gyvenimas, o šalia galingų senovinių rūmų stūksantis tankų ir karo lėktuvų parkas neleidžia užmiršti praeities šešėlio.
„Būk žmogus, paaukok man kažkiek – aš 1972 metais netekau abiejų kojų. Supranti, minos...” – ant lentos su ratukais, pasiremdamas į žemę rankomis, sako man pagyvenęs vyriškis.
Žmonių be kojų ar nuo cheminio ginklo deformuotu kūnu ar veidu pastebime nemažai. Vienas vietnamietis, rūkydamas tradicinę pypkę, pasakoja, kad nėčios moterys iki šiol maldoje sutelkia visas mintis, kad tik gimtų sveikas vaikelis, ir visiškai nesvarbu – berniukas ar mergaitė.
Amerikiečių cheminis ginklas Agent Orange stipriai užteršė gamtą, gruntinius vandenis, o kartu su juo – velniškai didelis poveikis nuvilnijo per dar kelias vietnamiečių kartas. Šiandien dėl to jau nėra realaus pavojaus. Gamta per tiek metų išsivalė.
Riedame traukiniu aukštyn... Ir oficialiai kertame zoną, skyrusią šiaurės ir pietų Vietnamą. Atvykstame į Donghojaus (Dong Hoi) miestą, įsikūrusį prie jūros (kurios, tiesą sakant, vėl pasiilgome), ir užsukę į pirmąjį viešbutį pamanome, kad jis yra apleistas. Ne, su tvarka ir dizainu viskas čia gerai, tačiau jame nė gyvos dvasios!
Visi langai ir durys atlapotos. Kambariai tušti. Apeiname aplink. O, štai registratūra, bet darbuotoja kažkaip įtariai žiūri į mus. „Ar turite laisvų kambarių?” – mandagiai pasiteiraujame, tačiau moteris užtikrintai patikina mus, kad viskas užimta (iš tiesų, tai iš 200 kambarių nėi vienas neužimtas).
Tik vėliau sužinome, kad visi šios pakrantės viešbučiai skirti tik vietnamiečių atostogoms. O kadangi sezonas prasidės tik po poros mėnesių – tai atsakymas kaip ir aiškus.
Tačiau paplūdimys – toks, apie kokį visada svajoja bet kuris europietis. Smėliukas baltas baltas, ir į abi puses po šimtą kilometrų – nė gyvos dvasios. Jūra rami. Įkišu koją į vandenį – brrr, temperatūra kaip Baltijos jūroje.
Tiesa, kuo aukščiau į šiaurę, tuo klimatas vėsta. Ir palmių jau beveik niekur nesimato, pakrantėse vien spygliuočiai medžiai. Gražu... Apsistojame porai dienelių miesto centre, o jūrą nebrangiai pasiekiame taksi.
Šiaurės Vietnamo perlas Halongas pasitinka mus švelniu lietumi, tačiau jau kitą dieną gražiuose ūkuose nuostabiu laivu išplaukiame į Halongo įlanką. Ši 2000 salų ir salelių vietovė taip pat įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą, ir vaizdai tikrąja to žodžio prasme gniaužia kvapą.
Laikau savo žmonelę laivo prieky, tarsi filmo „Titanikas” herojus ir tyliai niūniuoju jai į ausį Stevie'o Wonderio dainos „You Are the Sunshine of my Life” melodiją. Beje, apie filmus: Halongo įlankos salyne nufilmuota begalės žymiausių filmų scenų: viena pastarųjų – iš garsios „James Bond 007. Tomorrow Never Dies” dalies.
Aprašinėti Halongo įlankos grožį – ko gero, tas pats, kaip mėgautis nealkoholiniu vynu. Tai neaprašoma ir nenusakoma žodžiais – tai reikia pamatyti. Nuotraukos išėjo nuostabios, ir aš labai žaviuosi savo žmonele Irma, kuri visas mano dienoraščio istorijas iliustruoja tiesiog fantastiškai. Puikus tandemas.
Ypač nuostabiai atrodo vaizdai iš plūduriuojančių kaimelių. Daugybė šeimų gyvena prie uolėtų negyvenamų salų. Jų namai ir takeliai suręsti tiesiog ant didžiulių statinių. Net ir mokyklą turi didžiausias plūduriuojantis kaimas. Įdomu beprotiškai.
Kelias dienas praleidžiame saloje Nam Kat, kurioje 100 metrų paplūdimys ir tik 12 namukų virš vandens. Kajaku apiplaukiame kelis plūduriuojančius kaimukus, gėrėdamiesi nepaprastai gražia gamta ir vandens skaidrumu. O naktys nameliuose virš vandens – kažkas tokio... Kažkodėl galvoje suskamba mano paties daina „Aš pavydžiu sau”. Ko gero, tai reiškia, kad esu labai laimingas.
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Nuoširdžiai Jūsų,
Linas
P.S. Kitoje (jau paskutinėje) dienoraščio dalyje reziumuosiu viską, ką su žmonele patyrėme Vietname per nuostabius 2 mėnesius. Ir tarsi desertą patieksiu paragauti kalnuose įsikūrusių Dao ir H’mong etninių mažumų ryžių samanės (apie 55 proc. alkoholio), vietinių dar vadinamo kaip „happy water" (išvertus iš anglų kalbos - laimės vanduo).
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE.
