2014 m. balandžio 1–22 d. Regionai. „Fribūras – tai katalikiškumo salelė protestantiškų kantonų apsuptyje“, – kantono ir miesto istoriją pradeda pasakoti dominikonas vienuolis Pjeras. Pats kilęs iš Elzaso, jau keletą metų čia puikiai pritampa. Fribūras vadinamas tikru įvairių vienuolijų, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių centru, jo kraštvaizdžio savitumą apibrėžia vienuolynų pastatai.
Dar ir šiandien čia veikia keliasdešimt vienuolinių bendruomenių, o Fribūro universitetas, kaip ir mūsiškis, išaugo iš kontrreformacija katalikybę šiam kantonui laimėjusių jėzuitų kolegijos. Čia yra studijavęs ne vienas žymus lietuvis: Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Augustaitis, Jonas Totoraitis, Stasys Šalkauskis. Dauguma fribūriečių kalba prancūziškai, tačiau vokiečiakalbių bendruomenė dar užsilikusi.
Kad religinė tapatybė šio miesto – kaip ir visos Šveicarijos – gyventojams vis dar svarbi, akivaizdžiai patiriu Didžiojo Šeštadienio vakarą. Katalikiškumas įaugęs miestiečių laisvalaikio ir pasilinksminimų kultūroje. Net ir vėlai naktį, po Velyknakčio liturgijos, vis dar aptinkame veikiančių barų.
Skanaudama raudonąjį vyną su septyniasdešimtmete šveicare įdėmiai klausau jos pasakojimo apie gyvenimą skirtinguose kantonuose ir priežastis, lėmusias sprendimą savąjį saulėlydį pasitikti būtent čia: „Nes čia aš galiu jaustis absoliučiai laisva“. Prisipažinusi, jog yra „aistringa rūkorė“, ji traukia vieną cigaretę po kitos ir toliau elegantiškai koketišku tonu pasakoja apie savo ilgą gyvenimą, pasirinkimą nekurti šeimos, bandymus tapti vienuole, pasilinksminimus, charizmatiškus vyrus ir aistringas moteris.
Taip teoriniai protestantiškos ir katalikiškos simbolikos skirtumai įgauna patirtinį pavidalą vieno žmogaus gyvenime. Didijį Penktadienį svarbiausia Velykų tridienio dalimi laikantys ir kaip šventadienį įteisinę protestantiškų kantonų gyventojai ir savo kasdienybėje bei rutinoje pabrėžia sunkų į išganymą vedantį kelią – net jei šiandien simboline amžinąja Kalvarija tampa ofisas. O katalikiškos tradicijos glėbyje gyvenantieji kur kas labiau telkiasi apie troškimą švęsti Prisikėlimo džiaugsmą.
2014 m. balandžio 23–30 d. Demokratija. Tiesioginė demokratija dabar suvokiama dvejopai - kaip Šveicarijos palaiminimas arba prakeiksmas. Šiandien ji susilaukia vis daugiau kritikos. Kaip pasakoja vietiniai, referendumams vykstant itin dažnai, eiliniai piliečiai stokoja laiko ir galimybių išsamiai gilintis į kiekvieną klausimą – juolab tokiose specifinėse srityse kaip krašto apsauga ar ekonomika. Todėl dažniausiai klausoma ekspertų patarimų, o balsuojama atsižvelgiant į palaikomos politinės partijos poziciją.
Be to, šveicarai pripažįsta, kad referendumų sistema yra itin palanki terpė sklisti populistinėms nuotaikoms ir įteisinti populistinius sprendimus – kaip garsiausiai nuskambėjusi čia paminėtina Šveicarų liaudies partijos (SVP) iniciatyva dėl imigracijos ribojimo, referendumu grąžinusi anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms, bei artėjantį referendumą dėl minimalios 4000 frankų algos įteisinimo. Būtent dėl šios iniciatyvos verslas ir kiek labiau ekonomiškai išprusę šveicarai išties nerimauja.
Susirūpinimą kelia daug kas: baimė, jog daug kompanijų bus priverstos persikelti į kur kas mažesnius atlyginimus toleruojančias valstybes, kaip antai Vokietiją, gresiantis nedarbo rodiklių augimas, regioninių skirtumų, kantonų pragyvenimo lygių nepaisymas.
Vieną seniausių tiesioginės demokratijos formų, Landsgemeinde, teko stebėti gyvai. Pati sąvoka pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1561 m., bet tikima, kad tradicija tokiu būdu balsuoti siekia Viduramžius. Šiuo metu balsavimo forma praktikuojama tik dviejuose kantonuose: Apencelio–Inerodeno ir Glaruso.
Apencelio kantone Landsgemeide tradiciškai vyksta paskutinį balandžio sekmadienį, po atviru dangumi, pagrindinėje Apencelio miestelio aikštėje. Čia renkamos aukščiausios kantono institucijas ir priiminėjami įstatymai: balsavimas vyksta tiesiog aikštėje, keliant rankas į viršų, – moterims leidžiama dalyvauti tik nuo 1991-ųjų. Teoriškai kiekvienas kantono gyventojas turi teisę inicijuoti diskusijas prieš balsavimą. Asmens dokumentus vyrams atstoja, priklausymą būtent šiam kantonui ir pilnametystę įrodo tradicinis kardas. Moterys į susirinkimo teritoriją įleidžiamos pateikus specialią kortelę.
Išrinktieji kantono bendruomenės atstovai tuoj po balsavimo duoda priesaką „neimti dovanų, nepriimti jokių privilegijų ar apdovanojimų nei šalies viduje, nei iš svetimų suverenų“. Piliečiai, savo ruožtu, iškilmingai prisiekia „laikytis įstatymų, vykdyti teismų sprendimus ir jūsų nurodymus, [...] netarnauti svetimiems suverenams, neimti iš jų jokių dovanų, privilegijų, pensijų, apdovanojimų“.
Vis dėlto šiandien Landsgemeide, nors tebėra funkcionuojanti institucija, labiau primena praeities reliktą, užkonservuotą tradiciją ar savitą Skanseną, tik funkcionuojantį in situ. Gausus turistų būrys (sako, kad kambariai viešbučiuose, kurių langai išeina į pagrindinę aikštę, būna rezervuoti net prieš metus) paverčia susirinkusiuosius piliečius stebėjimo objektu.
2014 m. gegužė. Autorefleksija. Devyni mėnesiai – pakankamas laikas į šį pasaulį ateiti net naujai Gyvybei. Taigi drąsiai galiu daryti ir pirmuosius apibendrinimus. Pragyvenusi tiek laiko šalyje, kurią nuoširdžiai pamilstu, su nuostaba tik dabar konstatuoju – taip ir nepatyriau kultūrinio šoko!
Kartais dėl to darydavosi nuobodu. Šveicarija tikrai nėra tinkama vieta lietuviui, trokštančiam nuotykių, kitoniškumo ar kontrastų.
Nestebina ir nešokiruoja ir gana retos bei trumpos išvykos į gimtinę. Baroko bokštais besistaipantis išpuikėlis Vilnius, koketuodamas tvarkingomis gatvėmis ir žydinčiais skverais, mylimo Universiteto kiemeliuose vėl rūkoma cigaretė (nesvarbu, jog teoriškai esu metusi – nostalgija daro savo) liudija – žalią jaunystę praleidusi ir į brandą žengusi būtent čia, europietiškojo tapsmo išvengti nesugebėjau.
Netikiu, kad per dešimt metų miestas ir šalis gebėtų tapti europiečiais. Nebūtina tam ir ES. Ir Lietuvos, ir Šveicarijos patirtis liudija – civilizacinis lygmuo, net ir vykstant beprotiškam kultūrų maišymuisi ir globaliniams virsmams, išlieka vienu esmingiausių žmogiškąją būtį lemiančių veiksnių. Negali tapti tuo, kuo niekada nebuvai. Ir visai nesvarbu – ilgus amžius gyventa civilizacijos širdyje ar periferijoje.
Šioje kultūroje man nereikėjo specialiai mokytis elgesio kodų, simbolinės komunikacijos sistemos perprantamos ir įvaldomos be didelių pastangų. Įveikti menkus nacionalinius skirtumus kartais atrodo net paprasčiau nei šveicarui, atvykusiam studijuoti iš vieno kantono į kitą. Todėl šiandien žinau – net ta ilga okupacija, brutalūs mėginimai negrįžtamai įtraukti Lietuvą į Rytuose kuriamą „Trečiąją Romą“, taip ir nesugebėjo pakeisti vieno istorinio fakto.
Prieš kelis šimtus metų nusprendę šlietis prie Vakarų – pamažu tapome, įsišaknijome ir išliksime jų dalimi. Duok Dieve, ilgam.
