Keliaujame į Utenos kraštą: neprasleiskite aludarystės muziejaus

„Visa mano šeima kilusi iš Utenos. Senelis rinko pinigus dabar architektūros paminklu laikomos Salako bažnyčios statybai. Esu girdėjęs prisiminimų, kad jis buvęs labai doras žmogus. Praėjusio amžiaus pradžioje, kilus sumanymui Salake pastatyti mūrinę bažnyčią, jis rinkdamas aukas statybai važinėjo po visą Lietuvą.“ - sako Benediktas Juodka, Vilniaus universiteto rektorius, akademikas.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Utenos kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti! 

Jie iškilę Utenėlės upelio kairiajame krante: Didysis, dar vadinamas Utenio pilimi, ir Mažasis, vadinamas Utenio kapu. Abu statūs, sunkiai užkopiami, nuo jų viršūnių atsiveria puikūs reginiai. Piliakalnių papėdėje jau I–II amžiuje būta gyvenvietės.

Tauragnų apylinkės yra pačios aukščiausios rajone. Keturi kilometrai į pietus nuo Tauragnų 247 metrus virš jūros lygio iškilęs Papiliakalnio kalnas – aukščiausia Aukštaičių aukštumos vieta. Kalvių (6 km į šiaurės vakarus nuo Tauragnų; 237 metrų) ir Kaboriškių (7 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų; 235 m) kalnai kiek žemesni.

Tarp šių kalnų telkšo giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas. Didžiausias gylis išmatuotas vakarinėje jo dalyje ir siekia 60,5 m, vidutinis gylis 18,7 m, plotas 513 ha, o aplink ežerą reiktų eiti 25,6 kilometro. Tai ir aukščiausiai Lietuvoje – 165 m aukštyje – tyvuliuojantis ežeras. Jis priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui, pakrantėse daug poilsinių, kaimo turizmo sodybų.

Vandens telkiniai iš viso užima beveik 5 proc. rajono teritorijos. Telkšo 186 ežerai, tarp kurių ir vienas didžiausių Lietuvoje – Alaušas (plotas 1 tūkst. 54 ha), garsėjantis itin skaidriu vandeniu ir ilgais atabradais. Utenos rajonui tenka ir beveik pusė antro pagal ilgumą Lietuvoje Aiseto ežero, visas jo ilgis – 16 kilometrų.

Rajono šiaurrytiniu pakraščiu vingiuoja Šventoji, kurios keli intakai (didžiausias – Vyžuona) surenka beveik visų per rajoną tekančių upelių vandenis.

Gamtos skulptūros

Šeimyniškių (19 km į šiaurę nuo Utenos, arba 3 km į šiaurę nuo Užpalių) kaimo karjere kasant žvyrą buvo atkasti gana keisti iš susicementavusių apvalių akmenukų susidarę didžiuliai uolienos luitai, vadinami konglomeratais. Panaši, bet susidariusi iš neapzulintų, kampuotų akmenukų uoliena vadinama brekčija.

Tokie klodai Lietuvoje gan retai aptinkami, todėl 2002 metais šios gamtos sukurtos žvyro ir molio lydinio skulptūros paskelbtos gamtos paveldo paminklu.

Netoli Užpalių (16 km į šiaurę nuo Utenos) trykšta Šv. Krokulės šaltinis, žinomas nuo XIX a. vidurio. Jo vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas, teikti laimę, saugo nuo Perkūno.

Šeimaties kaime (6 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų) 1968 metais akmenys buvo paskelbti geologiniais gamtos paminklais.

Jis įkurtas Indubakių (32 km į pietryčius nuo Utenos, arba 5 km į šiaurės rytus nuo Saldutiškio) kaimo sodyboje. Čia kino režisierius ir operatorius Petras Abukevičius (1928–97) paskutiniais savo gyvenimo metais kūrė filmą apie vilkus. Įrengta ekspozicija pasakoja apie menininko kūrybinį kelią. Galėsite paėjėti vilkų taku, o Vilkų seklyčioje pasiklausyti vilkų „dainavimo“.

Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą paminėtas 1261 metais karaliaus Mindaugo laiške: už suteiktą pagalbą Kalavijuočių ordinui jis perleido kai kurias lietuvių žemes, tarp jų – ir Utenos (Utten) žemę.

Arklių pašto stotis (J. Basanavičiaus g. 36) – seniausias Utenos pastatas, pastatytas 1830–36 metais, tiesiant Kauno–Daugpilio plentą. Klasicizmo architektūros paminklas XXI amžių sutiko restauruotas, naujai atgimęs, gerai sutvarkytas. Pastate dabar įsikūrusi Dailės mokykla, rūsyje įrengta dailės galerija „Rūsys“.


Antras pagal senumą – Utenos kraštotyros muziejaus pastatas (Utenio aikštė 3) – 2001-aisiais taip pat restauruotas.


Istorizmo laikotarpio, orderinių formų Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia (Vytauto aikštė) statyta 1884 metais. Įdomi bažnyčios vidinės erdvės kupolo kryžma, kurią apšviečia aukšti langai su vitražais. Viduje yra vertingų skulptūrų, interjero įrenginių – sakykla, sietynas, paveikslų. Greta bažnyčios stovi aukšta varpinė, pastatyta apie 1876 metus.


Raudonų klinkerio plytų moderni Dievo Apvaizdos bažnyčia (Aušros g. 78) buvo pašventinta 2005 metais. Ją suprojektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Mindaugas Jamantas. Virš altoriaus iškilę Kazio Morkūno erdviniai vitražai: Akis – Dievo Apvaizdos simbolis, Kristaus figūra.

Ji įsikūrusi prie gražuolio Alaušo ežero. XVII–XIX a. ansamblį sudaro liaudiškojo klasicizmo dvaro namas, kluonas, kumetyno liekanos ir svirnas. Pastatai dar mena Radvilų, Oginskių, Prošinskių, Drozdovskių, kitų didikų valdymo metus.

Nepriklausomybės metais dvaro sodybą įsigiję verslininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai čia rengia Lietuvos ir tarptautinius menininkų simpoziumus, tapytojų ir skulptorių plenerus, teatro spektaklius, simfoninės muzikos koncertus. Dvare veikia meno galerija, kuriamas granito skulptūrų parkas.

Šv. Jurgio bažnyčia (S. Dariaus ir S. Girėno g.) – gotikinis XV a. pastatas, pastatytas Vyžuonų savininko Kristino Astiko lėšomis. XVI–XVII a. Vyžuonas valdant Kiškoms ir Radviloms bažnyčia priklausė tai evangelikams reformatams, tai katalikams. Jos rūsyje 1603 metais palaidotas Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas. Apsidės sienoje įmūrytas mitologinis akmuo, vadinamas Žalčio Vyžo galva, nes primena roplio galvą. Manoma, kad akmuo yra Saulės kulto liekana. Prieš patekdamas į bažnyčios sieną jis gulėjo apie 2 km nuo Vyžuonų, Kartuvių kalne, buvo žmonių garbinamas. Iš Žalčio Vyžo vardo kilo ir miestelio pavadinimas.

Vaišnoriškės kaimo (13 km į rytus nuo Tauragnų) visos sodybos išsidėsčiusios 2 kelių sankryžoje, prisišliejusios prie Būkos upelio. XIX a. viduryje–XX a. pradžioje statyti trobesiai išdėstyti laisvai (toks užstatymas vadinamas padrikuoju), sodai, dekoratyviniai medžiai, paupio želdiniai dera prie sudėtingo pušynais apaugusio reljefo.

Strazdų kaimas prisiglaudęs tarp Baluošo ežero ir miško, šalia maždaug 400 metų senumo ąžuolų. Jau 1798 metais čia gyveno eigulio Jurgio Strazdo 12 asmenų šeima. Kaimo muziejinė retenybė – dūminė pirkia, statyta XIX a. viduryje.

Šuminai – kupetinis kaimas Baluošo ežero šiauriniame krante. Visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuotos gatvelės, arčiau namų sustatyti, dažniausiai po du, svirnai. Po kelis stovi ir tvartai, atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys.

Malti jis pradėjo prieš 200 metų. Malūne buvo įrengtos ketverios girnos ir vėlykla, čia specialiais įrankiais buvo pjaunamos lentos, veikė vario kalykla, kurios kūjus kilnojo Minčios upelio vanduo. Vietiniai pasakoja, kad malūne buvo spąstai Minčiagirės velniams ir laumėms, kurie anais laikais į upelio vandenį nusinešė kaimo gražuolę Minčiją. Dar sako, kad tarp Minčios ir Žiežulnio ežero yra užkasti pinigai. Tas kalnelis ir vadinamas Piniginiu. Prie Minčios malūno pastatytas paminklas, menantis 1863 metų sukilimą.

Malūne (11 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų) įrengta poilsiavietė, galima susitarti ir dėl nakvynės.

Jis įkurtas 2008 metais Salų kaime (2 km į rytus nuo Sudeikių) turizmo sodyboje „Alaušynė“. Muziejuje galite sužinoti, kaip gimsta alus, susipažinti su pagrindiniais alaus gamybos elementais ir aludarių tradicijomis. Juk Aukštaitija – aludarių kraštas, garsėjantis ilgametėmis alaus gamybos tradicijomis.

2002 metais Utenoje įvyko pirmoji tarptautinė poezijos šventė „Sninga žemėn medžių žiedai“. 2004‐aisiais rengėjai nutarė ją organizuoti kas antri metai birželio mėnesį per Antanines ir pavadino kraštiečio poeto Antano Miškinio eilėraščio žodžiais „Ir saulas diementas žėruos“. Šventė vyksta per kelias vietas – Molėtuose, Anykščiuose ir Utenoje. Kasmet birželio mėnesį Juknėnuose, poeto gimtajame kaime, įteikiama Utenos rajono savivaldybės įsteigta Antano Miškinio literatūrinė premija už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje.