Japoniškos kultūros žiedas Lietuvoje - Telšių kraštas

„Retas miestas turi ir tokį reljefą – kalvos, apsupusios Masčio ežerą, sukuria nepaprastai išraiškingą panoramą. Ant kiekvienos tų kalvų – kas nors įspūdinga. Kad ir iš tolo jau matoma Šv. Antano Paduviečo katedra. Jos architektūra unikali visoje Lietuvoje, nes turi antro aukšto bažnytinę galeriją. Kitas unikalus statinys – kubistinė stačiatikių cerkvė,“ - sako Alfredas Bumblauskas, profesorius, istorikas.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Telšių kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti! 

Didžioji rajono dalis plyti Vidurio Žemaičių aukštumoje, šiaurinis pakraštys – Ventos vidurupio žemumoje, šiaurrytinis – Rytų Žemaičių plynaukštėje. Gražiausios vietos, vertingiausi gamtos ir kultūros paveldo objektai saugomi 1992 metais įsteigtame Varnių regioniniame parke.

Čia, kur kalvotas aukštumas keičia lygumos, stūkso keletas aukščiausių Žemaitijos kalnų, telkšo daugiau kaip pusšimtis ežerų ir pelkių. Apie 2,5 km į pietryčius nuo Luokės yra aukščiausias rajono taškas – iki 229 m virš jūros lygio iškilęs Šatrijos kalnas. Žemiausia rajono vieta yra šiaurrytiniame pakraštyje prie Virvytės (Virvyčios) upės – 84 metrai.

Laužai ant piliakalnių

XIV amžiuje visos Žemaičių žemės galėjo turėti bendrą gynybinę ir signalinę sistemą. Apie priešų įsiveržimą būdavo įspėjama iš Panemunės pilių užkuriant laužus. Per trumpą laiką liepsnų signalai pasiekdavo centrines Žemaičių žemes.


Šios gynybinės sistemos galimumu įsitikinta 1987-ųjų vasarą. Tuomet Biržulio archeologinės ekspedicijos dalyviai sutartu laiku, po vidurnakčio, du kartus perdavė ugnies signalus iš Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės kalno, Alkakalnio (prie Janapolės), Žąsūgalos ir Šatrijos. Stebėtojų grupės, išsidėsčiusios šiose buvusiose Žemaičių tvirtovėse, patvirtino, kad signalai puikiausiai matomi net toliausiai viena nuo kitos nutolusiose tvirtovėse – Šatrijoje ir Medvėgalyje, tarp kurių atstumas didesnis negu 30 kilometrų.

Didžiausias rajono ežeras Lūkstas (plotas 1 tūkst. ha) yra ir vienintelis Lietuvos ežeras, prie kurio galima rasti gintaro. Manoma, kad slenkantys ledynai jo čia atnešė iš Baltijos jūros. Lūksto gintaro amžius siekia 45 mln. metų.

Ežero ilgis 6,1 km, plotis 3,5 km, vidutinis gylis 3,6 m, giliausioje vietoje – 7 metrai. Į ežerą įteka Lūkstą su Paršežeriu jungiantis Sietuvos upelis, Domantas, Garduva, Ungurys bei keletas bevardžių upelių. Iš ežero išteka Varnelė, manoma, davusi Varnių miestui vardą. Prie šio ežero vyksta didžiausios rajono šventės.


Vandens telkiniai iš viso užima 3,7 proc. rajono teritorijos. Mažesni – Masčio (272,2 ha), Tausalo (191,2 ha), Germanto (164,6 ha), Stervo (137,1 ha), Biržulio (114,2 ha) ežerai. Varnių apylinkėse plyti didžiulės Biržulio ir Stervo ežerų klampynės.


Rytine rajono dalimi į Ventą vandenis plukdo Virvytė, arba Virvyčia. Ištekėjusi iš Biržulio ežero upė susirenka Rešketos, Pateklos ir mažesnių upelių vandenis. Virvytės pakrantėse daug piliakalnių ir dvarų.

Visame rajone išsibarstė gana daug mažų miškelių. Didžiausi – Tryškių, Pagermančio ir Pareškečio miškai. Miškuose (jie užima apie 35 proc. rajono teritorijos) daug pažintinių takų.


1996 metais Ubiškės girininkijoje Laukstėnų kaime (11 km į šiaurės rytus nuo Telšių) įrengtas laukinių žvėrių mini rezervatas. 14,7 ha miško atiduota šernams, danieliams ir muflonams, atskirai aptvertas 2,4 ha ploto sklypas vilkams. 2005 metais iš Estijos buvo parvežtos 4 lūšys, kurioms įrengtas 0,18 ha ploto aptvaras, tais pačiais metais lūšė atsivedė tris lūšiukus.
 Žvėrinčiuje taip pat gyvena apuokai, meškinas Timofėjus, šernė Jadzė ir šerniukai.


Laukinių gyvūnų gyvenimą galima stebėti iš apžvalgos aikštelių, pavėsinės ar įrengtos regyklos. Galbūt Žvėrinčiuje pamatysite ir vilką, kurį sutikti gamtoje gana sunku ir nejauku. Šiuo metu Lietuvos miškuose šių gyvūnų suskaičiuojama tik apie pora šimtų, 2010-aisiais Žvėrinčiuje jų buvo septyni.

Luokėje (apie 20 km į pietryčius nuo Telšių) 1846 ar 1847 metais gimė Tadas Blinda – žymus Žemaitijos „razbaininkas“, pasivadinęs „svieto lygintoju“. Šiose apylinkėse jis su savo vyrais kovojo dėl teisybės, o gal tiesiog plėšikavo. Čia, Luokės turgaus aikštėje, sutikęs savo mirtį.

Ji auga Byvainių miške, apie 7 km į šiaurės vakarus nuo Luokės. Pušies skersmuo 0,8 m, aukštis 24 metrai. Sakoma, kad prie šios pušies Blindos vyrai prisiekdavę ištikimybę savo vadui ir planuodavo savo žygius. Čia buvo teisiami nepaklusnieji. Medis 1987 metais paskelbtas gamtos paminklu.

„Telšē – Žemaitējēs sostinē“ – skelbia miesto riboženklis. Kaip ir tinka sostinei, miestas išsidėstęs ant septynių kalvų.
 Vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus Šv. Antano Paduviečio katedra (Katedros a. 2) pastatyta 1765 metais. Bažnyčioje yra 7 altoriai, 2 iš jų centriniai. Didžiojo altoriaus viršutinėje dalyje esantis Šv. Antano paveikslas tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Tikima, kad jis apsaugojo miestą nuo sugriovimų per karus ir kitų nelaimių.

Katedros požemių skliautai restauruoti, čia įrengta vyskupų laidojimo kripta, palaidoti 3 Telšių vyskupai: Justinas Staugaitis (1866–1943), Vincentas Borisevičius (1887–1946) ir Pranciškus Ramanauskas (1893–1959).

Jas jubiliejiniais 2009 metais sukūrė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas Romualdas Inčirauskas. Ant šių durų pavaizduota visa Žemaitijos krikšto istorija.

Mažąja Telšių bažnytėle vadinama neogotikos, neobaroko ir neobizantinio stiliaus bruožų turinti balta tinkuoto mūro vienbokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Šviesos g. 2).

Telšiuose stovi vienintelė Lietuvoje kubistinio stiliaus stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvė (Žalgirio g. 8), pastatyta 1937 metais ant vieno Telšių kalnelių. Cerkvės vidų puošia gražus ąžuolinis rankų darbo altorius (ikonostasas), sukurtas XIX a. viduryje.

Krašto istoriją pasakoja Žemaičių muziejus „Alka“ (Muziejaus g. 31), įkurtas 1932 metais. Čia sukaupta per 62 tūkst. eksponatų, 70 tūkst. dvarų archyvų dokumentų, 12 tūkst. knygų. Eksponuojami pasaulinio garso dailininkų paveikslai, lietuvių darbai. Esama renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus baldų, gobelenų, gausus kalvystės meno, etnografijos paveldas.


Masčio ežero pakrantėje 15 ha plote įkurtas Žemaitijos kaimo muziejus (Malūno g. 5). Šešiolika autentiškų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pastatų atspindi turtingų ir vargingų ūkininkų buitį. Valstiečio sodyboje įrengta teminė ekspozicija „Lino kelias“. Muziejuje vyksta liaudies meno šventės, tarptautiniai folkloro festivaliai, veikia Klojimo teatras.

Medinė Šv. Aleksandro bažnyčia (Vytauto g. 10/1) statyta 1804 metais.
 Išlikęs medinis namas (S. Daukanto 10A), kuriame 1850–64 metais gyveno vyskupas Motiejus Valančius. 1851–55 metais čia glaudėsi vyskupo į Varnius pakviestas Simonas Daukantas. 1995 metais namas restauruotas.


Krašto istoriją pasakoja Žemaičių vyskupystės muziejus (S. Daukanto g. 6), 1999 metais įkurtas buvusiuose Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose.

Varniuose stovi seniausia Žemaitijoje Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (M. Valančiaus g. 4), 1691-aisiais pastatyta kaip Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco funduota katedra. Brandžiojo baroko bazilikinėje, kryžminio plano dvibokštėje bažnyčioje gausu meno paminklų: 12 altorių, Žemaičių vyskupų portretų galerija, Karaliaučiaus meistro didysis altorius, statulos, didingi ir unikalūs XIX a. vargonai. Žemaičių vyskupų kriptoje palaidota 13 vyskupų.

Rainių Kančios koplyčia byloja skaudžią neseną lietuvių tautos praeitį. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1941-ųjų naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją, iš buvusio Telšių kalėjimo bolševikai į Rainių miškelį išvežė ir ten žiauriai nužudė 76 politinius kalinius. Birželio 28 dieną atkasus duobes su palaikais paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo žiauriai kankinami. 46 žmonių palaikai dėl gausių sužalojimų taip ir nebuvo atpažinti.

Kančios koplyčia pastatyta 1991 metais, minint 50-ąsias kankinių žūties metines. Jos lubas dengia freskos (autorius Antanas Kmieliauskas), kuriose pavaizduoti Rainių kankiniai. Kančią vaizduoja ir langų vitražai (autorius Algirdas Dovydėnas). Šalia koplyčios esančiame miškelyje žudynių vietoje pastatytas kryžius.

Ją savo rankomis sukūrė dailininkas juvelyras, žemaičių ir japonų draugijos įkūrėjas Alfredas Jonušas. Žemaitiškos japoniškos kiniškos sodybos- muziejaus (Muziejaus g. 88, Telšiai) lankytojai gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos pagodos maketą, No teatro kaukės kopiją, japonų teatro kabukio vaizdus. Fudži kalno papėdėje – arbatos gėrimo namelis, budos Amidos, šv. vienuolio skulptūros ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Esama apie 30 Kinijai būdingų pastatų maketų. Buvusiame medžiotojų namelyje įrengta Dievo Krėslo miško partizanų atminties ekspozicija.

Luokės kultūros centras nuo 2005 metų birželį rengia kapelų varžytuves „Blindos polka“. Į šį renginį suvažiuoja apie 20 kolektyvų iš visos Žemaitijos. Pirmaisiais metais varžytuvės vyko Luokės miestelio centre, vėliau persikėlė ant Šatrijos kalno.

Tai tradicinis tarptautinis bliuzo festivalis Varniuose prie Lūksto ežero. Jo istorija prasidėjo 1993 metais jaukioje iki šiol muzikantų mėgstamoje medinėje skiedromis dengtoje pašiūrėje Lūksto ežero pakrantėje. Dabar kasmet liepos pirmąjį savaitgalį Varniai tampa tradiciniu palapinių miesteliu, primenančiu legendinį roko muzikos festivalį Vudstoke (JAV). Nuo 1996 metų dalyvauja ir svečiai iš užsienio. Be muzikinės fiestos, vyksta naktiniai „jam session“, naktį Lūksto ežero viduryje žiūrovai išvysta fejerverkų šou „Bliuzo žiburiai“. Bliuzo atlikėjai savo pėdų atspaudais papildo „Kanopų“ alėją ežero pakrantėje, verdama bliuziasriubė.

Jomantų (prie Sydeklio kaimo, Viešvėnų seniūnija, apie 13 km į pietryčius nuo Telšių) pažintinio mokomojo tako ilgis – 4,2 kilometro. Takas suskirstytas į 7 dalis.


„Miško deivių buveine“ vadinama dalis skirta senosioms lietuvių tradicijoms priminti. Čia telkšo Aklaežeris (Vokštelis) – unikalus ežerėlis, kurio vandens lygis kasmet kinta. Atokvėpio aikštelėje ant Kumetynuko kalvos pastatytas medinis muzikos instrumentas „Medžiofonas“, sukurtas iš įvairaus ilgio tuščiavidurių rąstų. Prie Triliemenio ąžuolo įrengta „Sūpuoklių aikštelė“. Keliaujant prie Jomantų ąžuolo teks įveikti kliūčių ruožą, galima išmėginti ištvermę penkiuose jėgos atrakcionuose. „Juodųjų paslapčių takas“ vingiuoja nuo Triliemenio ąžuolo, jame daug miško paslapčių: kelmų takas per pelkę, teks čiuožti lynu, įveikti šakų tunelį ir „Slibinų duobę“. Apie patį Jomantų mišką ir jo paukščius pasakoja„Inkilų alėja“. Iš čia pastatyto apžvalgos bokšto patogu apžvelgti miško ardus. Galutinė tako aikštelė – „Zuikių mokyklėlė“ prie Jomantų akmens.


Debesnų botaninis takas Graužų kaime (Varnių seniūnija) Varnelės upės slėnyje supažindina su žemapelkės augalais. Ilgio ežero pažintinis takas vingiuoja aplink ežerą, ant polių virš vandens įrengta apžvalgos aikštelė.

Šis žinomiausias, ir ko gero, dar pagonybės laikais gamintas žemaitiškas patiekalas yra daromas iš grietinės, sviesto ir prieskonių. Būtinai moliniame inde ir būtinai mediniu šaukštu. Išsuktas kastinys gana gausiai pasūdomas, pagardinamas pipirais, svogūnų laiškais, česnakais, kartais dedama mėtų ar aguonų, bet labiausiai Žemaitijoje mėgstamos – kmynų sėklos. Valgomas kastinys su karštomis bulvėmis su lupena ar su duona.