2013 m. lapkritis. Miestai ir akademybė. Nors po šalį keliauju daug, taip jau nutinka, jog didžiuosiuose miestuose dažniausiai lankausi akademiniais sumetimais. Būtent jų dėka išgyvenu puikią popietę lankydama Alberto Einsteino butą-muziejų Berne, Kramgasse 49: čia jis išplėtojo reliatyvumo teoriją, aprašytą garsiajame 1905 m. straipsnyje „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“.
Berne taip pat patiriu keistą „grįžimo namo“ jausmą: organizacijos, pasivadinusios „Šveicarijos Rytų Europos tyrimų bendrija“, rengtame seminare apie XIX a. Rusijos imperijos kasdienybę bei moters tapsmas joje ar atminties politiką SSRS ir posovietinėje Rusijoje pagaliau pasijuntu akademiškai „sava“. Iki skausmo pažįstamas diskursas, žaviu akcentu šveicarų tariami rusiški žodžiai, keista tarpusavio simpatija, gimstanti spontaniškose diskusijose...
Klausydama pasakojimų apie kasdienę Rytų Europa besidominčių Šveicarijos humanitarų kasdienę kovą dėl vietos po akademine saule, dar kartą suprantu, jog istorikai ar politologai imami vertinti tik iškilus grėsmei tarptautiniam stabilumui. Ir tik kai pasaulis tampa neprognozuojamas, kai prisimenamas žmogiškosios egzistencijos trapumas nujaučiamo karo grėsmės fone – kasdien teisintis dėl savojo buvimo nebereikia.
Pavasarį, įsisiautėjus putininės Rusijos imperializmui, ši rudeninė įžvalga pasitvirtina empiriškai. Ukrainos krizė pagaliau ir Sankt Galeno universiteto istorikams suteikia tribūną vietinėje žiniasklaidoje, padovanodama taip ilgai lauktas „5 minutes šlovės“.
2013 m. gruodis – 2014 m. sausis. Neutralitetas? Tiesa, „neutraliteto šalis“ savo gynybai svarbią vietą skiria toli gražu ne tik dėl tarptautinės atmosferos įkaitimo. Šveicarijos vyrams vis dar galioja privalomos karinės tarnybos prievolė. Praėjo dar tik keletas metų, kai nebėra privaloma po kiekvienu namu turėti slėptuvę nuo branduolinio ginklo.
Vietiniai pasakoja, kad po kai kuriais pastatais plyti ištisas požeminis pasaulis. Šiandien individualių namų savininkai varžosi originalumu, kaip panaudoti buvusias slėptuves, įrengdami rūsius, saugyklas ar net bibliotekas.
Galbūt dėl ilgametės tradicijos „ir taikos metu ruoštis karui“ šveicarai prieš keletą metų noriai rinkosi į Juozo Lukšos Partizanų vertimo į vokiečių kalbą skaitymų renginius, sulaukusius toli gražu ne tik žurnalistų bei istorikų dėmesio. Supažindinti jie ir su Mariaus Ivaškevičiaus Žaliais. Galimas daiktas, nemenkas šveicarų susidomėjimas lietuvių partizanų likimu paaiškinimas troškimu solidarizuotis su kitos mažos tautos teise ginti savo laisvę, priešinantis įvairiausio plauko imperijoms, ir nuojauta, jog išorinės agresijos atveju šveicarams taip pat gali tekti partizanauti – tik kalnuose.
Kalnai ir miškas, erdvinės kategorijos, skiriančios saugiai pažįstamą, kasdienišką ir racionalią kaimo bei miesto erdvę nuo pavojų ir mitų kupinos laukinio matmens, tokiose skirtingose kultūrose įsimbolinami panašiai. Ir kalnuose, ir miške galioja kitos taisyklės, egzistencijos dėsniai nei žmonių suvaldytoje, apgyventoje ir sukultūrintoje aplinkoje. Ir būtent ši nepažini erdvė, aplinkybėms negailestingai pasikeitus, tampa potencialia kovos už laisvę arena.
Paradoksalu, tačiau tradicinio, tik etninėmis bei kalbinėmis kategorijomis apibrėžto nacionalizmo neturinti šalis linkusi teigiamai vertinti bręstančius kitus nacionalizmus. Ukrainos bylos atveju agresijos ir aukos vektoriai žiniasklaidoje dėliojami gana objektyviai – bent jau palyginti su Vokietija, vis dar besimurkdančioje Antrojo pasaulinio karo piktžaizdėse, susipynusiose su ekonominiais interesais.
Pirkdama Le Gruyère sūrį ir šviežias daržoves ūkininkų turgelyje, vos prasitarusi esanti iš Lietuvos, tampu apiberta klausimais, kaip pas mus reaguojama į Putino agresiją, ir palydima palaikymo bei padrąsinimo žvilgsnių. Diskutuojama Ukrainos ir Rusijos klausimais ne tik universitetų auditorijose, bet ir viešajame transporte ar po darbo užsukus išlenkti bokalą ne itin išskirtinio skonio vietinės Schützengarten daryklos alaus.
2014 m. vasaris–kovas. Kasdienybė. Sankt Galeno miesto topografija ir geologinių sąlygų nulemtas urbanistinis išplanavimas neleidžia pamiršti vienos esmingiausių šveicariškos gyvensenos tendencijų: kaip glaudžiai čia persipynusios miesto ir kaimo erdvės. Paniręs į slėnyje įsikūrusį senamiestį dažnai užmiršti, jog vos keletu šimtų metrų aukščiau, ant dviejų slėnį supančių kalvų (lietuviškais masteliais vadintume jas kalnais), verda visiškai priešingas gyvenimas.
Nekeista, jog šioje šalyje būtent aukštis yra matmuo, lemiantis erdvinius skirtumus tarp modernumo ir tradicijos, globalizacijos ir lokalumo, inovacijų ir prisirišimo prie per amžius patikrintų (pra)gyvenimo modelių. Apačioje, Sankt Galeno senamiestyje įsikūrusių parduotuvių vitrinos tviska garsiausių prekinių ženklų pavyzdžiais: visos įmanomos prabangos prekės, krūvos išmaniųjų žaisliukų ir, be abejo, laikrodžiai – pagal skonį ir kišenę.
Viršuje tuo tarpu tveria kitoks gyvenimas: žvanga besiganančių karvių varpeliai, auginamos obelys, bandomi veisti vynuogynai, plyti daržai ir sodai.
Vis tik apie apačioje stūksantį miestą net ir būnant viršuje pamiršti neleidžia kas penkiolika minučių laiką skaičiuojantys daugybės šventyklų bokštų laikrodžiai. Gali išsijungti žadintuvą mobiliajame, nusisegti rankinį laikrodį, uždengti sieninio laikrodžio ciferblatą – ir vis tiek tavo smegenys jau įgudusios iš varpo dūžių skaičiaus konstatuoti, kiek dabar valandų.
Kad erdvinė miesto ir nebemiesto takoskyra matuojama metrais į viršų, geriausiai suprantu persikrausčiusi į devintą aukštą. Jei ankstesniame ketvirtajame spalvų, vaizdų ir garsų pasaulis lėmė visišką paskendimą urbanizuotoje erdvėje – čia, net ir gyvenant moderniai funkcionalistiniame daugiabutyje, rytais žadina ne tik kylanti saulė ir bokštų varpai, bet ir jau minėti karvių varpeliai bei šimtabalsė paukščių giesmė. Slėnyje esančio pastato devintasis aukštas tampa takoskyra, kur susitinka modernybė ir tradicija, šaltas mechaninis šveicariško laikrodžio racionalumas ir juslingasis laukinis pradas.
Būtent toks šių žmonių gyvenimas. Didžiąją metų dalį preciziškai planuodami ir struktūruodami laiką, pusiausvyrą jie atranda vis dar racionalaus žmogiško gyvenimo dėsniams paklusti nenorinčiuose kalnuose. Vos išmokęs vaikščioti kiekvienas šveicaras jau mokosi slidinėti.
Moksleiviai turi specialiai žiemos sportui skirtas atostogas. O ir užaugę traukia į kalnus bent keletą kartų per metus: čia laukia slidinėjimas, žygiai, alpinizmas ar tiesiog jaukus laisvalaikis medinėje kalnų trobelėje, pagardintas draugiškai iš vieno indo valgomu fondiu, sušildytas tradiciniu „Appenzeller Alpenbitter“ likeriu.
Per keletą tokių savaitgalių kalnuose tenka bent iš dalies panirti į šią Alpių simbolika apraizgytą banalybę. Ir man ji patinka – nepaisant to, jog mano trobelės kaimynams bankininkams sunkiai pavyksta pažadinti savyje ūkininko pradą, kadaise brėžusį gaires jų protėvių egzistencijai.
Tiesa, jog tradicija čia dažnai tik imituojama, o pirmapradis šveicariškas ryšys su kalnais – veikiau žaidžiamas, nei išgyvenamas autentiškai. Ir vis dėlto – šitas žaidimas malonus. Nes leidžia nusiimti kaukes, padėti į šalį socialinius vaidmenis ir tiesiog išgyventi akimirką. Suprantu, ko iš tikrųjų pavydžiu šiai visuomenei – gebėjimo bent retkarčiais sustoti ir mėgautis buvimu. Išgyventi tikrovę autentiškai, neklausiant, neaanalizuojant ir nebandant racionalizuoti.
