2013 m. rugsėjo 1 d. Pradžia. Lėktuvas skrodžia debesis virš apniukusio Ciuricho. Pro langą smalsiai žvelgiu į žemę, visiems metams pretenduojančią tapti naujaisiais Namais. Vaizduotėje šmėsteli nuotrupos iš kelionės į Ženevą – vienintelį miestą, kurį šioje, net Maironio apdainuotoje, šalyje kol kas teko pažinti.
Galvoje begalė stereotipų: antraštės apie „laimingiausią pasaulyje šalį“, šveicarų neutraliteto tradiciją ir diplomatiškumą, atsidavimą darbui ir punktualumą, laikrodžius, sūrį, šokoladą, tiesioginę demokratiją ir kantonų savarankiškumą, griežtumą imigrantams ir gebėjimą sugyventi nepaisant skirtingų kalbų, konfesijų ir vietinių savimonių.
Pirmieji stereotipai dūžta jau laukiant traukinio į Sankt Galeną šiaip jau tobulai išplanuotame ir funkcionuojančiame oro uoste – jis vėluoja net 10 minučių. Kaip vėliau patiriu – kartais vėluoja ir patys šveicarai.
Sankt Galenas – kaip šiandien man atrodo, „nedidelis miestelis“ su beveik 75 000 gyventojų (tikras nesusipratimas Vilniuje gimusiam asfalto ir Baroko vaikui, gimtąjį miestą pratusiam vertinti kaip „kaimą“ megapolių atžvilgiu) – pasitinka lietumi, niūria sekmadienio popiete bei tuščiomis gatvėmis.
Baimindamasi, jog liksiu alkana dėl sekmadieniais nedirbančių parduotuvių ir restoranų, traukinių stotyje apsidžiaugiu radusi užkandinę. Vėliau paaiškėja, kad nerimavau nepagrįstai – sekmadieniais veikia net dvi tam tikslui įkurtos konkuruojančių prekybos tinklų parduotuvės, čia pat ir keletas jaukių restoranų, už 20–30 frankų siūlančių tikrai neprastą vakarienę.
2013 m. rugsėjis. Universitetas. Mažas humanitarinių ir socialinių tyrimų centriukas, kuriame stažuojuosi, susitelkęs į Rytų Europos ir Rusijos aktualijas, Sankt Galeno universitete atrodo kaip svetimkūnis. Sutinku net doktorantų, kurie apie tokį padalinį nėra nieko girdėję: čia karaliauja verslas, finansai, marketingas. Savo srityje universitetas yra tarp pasaulio lyderių. Ir vis tik, būtent į Sankt Galeną skaityti paskaitų atvyksta gana žinomi Rytų Europos ir Rusijos specialistai iš viso pasaulio. Ir... surenka pilnas tų pačių verslą ir finansus kremtančiųjų auditorijas (tiesa, pastaruoju metu dėmesys padidėjęs dėl krizės Ukrainoje).
Vis tik su savo disertaciniu „nusikaltimu ir bausme sovietų Lietuvoje“ dažnai jaučiuosi kaip gražuolė iš egzotiškų kraštų, netikėtai atvykusi į pačią tradiciškiausią laiko audrų nepaliestą kaimo bendruomenę. Aplinkiniams be galo įdomu pačiupinėti mano akademinį kitoniškumą, tačiau skirtingas pasaulio patyrimas ir kitoks santykis su tikrove jiems trukdo nerti į gilesnį pažinimą. Tuo tarpu man stebėti dalyvaujant – vienas malonumas. Juk mes, istorikai, kultūrologai, sociologai ar antropologai, esame ištreniruoti interpretuoti pasaulį daugeliu lygmenų.
Mikro ir makro perspektyvų atstumai mums ne kliūtis, net ir mažiausią reikšmę esame įpratę matyti kontekste, o kur dar įprotis nuolat kvestionuoti stebimą tikrovę ir net savo paties hipotezes. Todėl buvimas tarp kitokių mūsų neišmuša iš vėžių, o tik kelia smalsumą ir teikia pažinimo džiaugsmą.
Bet reikia suprasti ir juos – jei mus visokio plauko prieštaravimai veda gilyn į pažinimą, kur nors investicinėje bankininkystėje netiksli analizė gali reikšti visišką žlugimą... Kad ir kaip būtų, tarp jų, tų „kitokių“, – turtėju.
Universiteto kaimas – ne tik tradicinis, bet ir „globalusis“. Studentai ne tik iš ES, bet ir Kinijos, Pietų Korėjos, JAV, Kanados, Japonijos, Rusijos, Indijos... Nors Šveicarija vis dar dalyvauja Erasmus programoje (kuriai dėl teigiamų balsavimo referendume dėl imigracijos ribojimo rezultatų gresia rimti suvaržymai), akivaizdu, kad puoselėti europietiškumą čia nėra svarbiausia. O „globalizacija“ nuspalvinusi daugybę dėstomų disciplinų. Užtat šveicarai turi kitą neįprastą mobilumo programą – kai mainų vykstama iš vieno kantono į kitą.
2013 m. spalis. Miestelis ir kantonas. Netrunku patirti, jog Sankt Galeno miestelis Šveicarijos mastu nėra jau toks mažas ir nuobodus, o pats kantonas stebina įvairove, pirmiausia landšafto: nuo lygumų prie Bodeno ežero iki Alpių pietinėje kantono dalyje; rytuose teka Reinas, kitoje jo pusėje – Austrija ir Lichtenšteinas. O iki Vokietijos Konstanco čia apie valanda kelio traukiniu. Vietiniai neretai traukia ten apsipirkti, liaupsindami Vokietiją dėl mažų prekių ir paslaugų kainų.
Dauguma sanktgaleniečių šiandien katalikai, kita žymi grupė priklauso Šveicarų Reformuotajai Bažnyčiai. Kadaise protestantų ir katalikų susipriešinimo įtempta erdvė šiandien, jungiama ekumeninių iniciatyvų, vis dar persmelkta net ir ore tvyrančio konservatizmo.
Miestas, VII a. pradžioje įkurtas airių vienuolio šv. Galo, ilgus amžius garsėjo didinga benediktinų abatija. Šiandien jos šlovę ir turtingumą mena auksu ir marmuru tviskanti barokinė katedra, kuria vietiniai be galo didžiuojasi. Vienuolyno kompleksas 1983 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Iki šių dienų čia išlikęs pomėgis pompastikai. Daugybė angelų, įspūdinga skliauto tapyba katedroje vis dar kuria teatrališką atmosferą. Ją papildo galingi vargonai, tradicija bent jau sekmadienio Mišiose melstis giedant profesionaliems chorams ar solistams, išpuoselėta ir itin pompastiška liturgija. Tačiau nuo XVI a. pradžios stiprėjo ir miestiečių emancipacija bei troškimas tapti kuo mažiau priklausomais nuo abatijos. Galiausiai miestas, tapęs protestantišku, buvo net ir fiziškai atskirtas nuo abatijos.
Nuo XV a. garsėjęs tekstile, XIX a. Sankt Galenas tapo itin žymiu jos centru, turėjusiu tiesioginę geležinkelio liniją su pačia mados sostine – Paryžiumi. Po Pirmojo pasaulinio karo tekstilės pramonė patyrė nuosmukį, o jos buvusią kapitalistinę didybę šiandien vis dar primena įspūdingi moderno stiliaus pastatai. O pačios kapitalizmo dvasios gyvybingumą šiandien, žinoma, išlaiko universitetas su savąja specializacija.
