Radusiems laisvą dieną siūlau pasidovanoti vienos dienos išvyką po
Dzūkiją, kurios metu patariu pasižvalgyti į šį kraštą nuo piliakalnių.
Žvalgytuves pradėjau nuo Punios. Ši šalia Nemuno kilpos ir Punelės upės
žiočių įsikūrusi gyvenvietė labiausiai garsi Margirio piliakalniu.
Kone kiekvienas Lietuvos žvejys šį miestelį paskutiniu metu žino ir
kaip vietą, kur greta Punios esančiuose tvenkiniuose galima pagauti
labai didelių žuvų.
Vieni istoriniai šaltiniai tvirtina, jog 1336 metų Pilėnų tragedija,
kurios metu nuo kryžiuočių gindami pilį ją iki pamatų sudegino ir patys
nusižudė apie 4 tūkst. apsiginklavusių vyrų su šeimomis ir turtu. Čia
galvą padėjo ir kunigaikštis Margiris. Kiti teigia, kad pilį užpuolė ir
sudegino kryžiuočiai.
Yra žinių, kad Punia buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žiemos
rezidencija.
Iki pat piliakalnio privažiuoti automobiliu negalima. Jį palikus šalia
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios iki piliakalnio takeliu tenka žingsniuoti
pėsčiomis.
Piliakalnis, kuriuo vaikštinėja šių dienų turistai, prieš kelis
dešimtmečius buvo kasinėjamas ir sutvirtintas originaliu karkasu -
ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais
keturkampiais.
Nuo piliakalnio puikiai atsiveria vaizdas į Nemuną ir akimi
neaprėpiamus miškus.
Pasivaikščiojus po piliakalnį ir jo prieigas Punioje daugiau
dėmesio vertų įžymybių nerasite. Tačiau patarčiau užeiti į 1863
metais pastatytą neobarokinę bažnyčią su gana puošniu vidumi.
Kita ne mažiau įspūdinga vieta, nuo kurios verta pasidaryti į Dzūkiją,
- už 40 kilometrų esantis Merkinės piliakalnis, nuo kurio atsiveria į
Nemuną įtekančio Merkio panorama.
Šį, kaip ir kitus Merkinės apylinkės vaizdus, dėl išskirtinio grožio
nuo seno vertino čia lankytis mėgę Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės valdovai.
XIV a. Merkinė minima svarbiausių Rytų Europos miestų sąraše ir
pagrindiniu Dainavos krašto kariniu ir strateginiu centru kovose su
kryžiuočiais.
Daugybės turistų ir važiuojančių pro šalį kasdien sulaukiantis Merkinės
piliakalnis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės ir Merkio
upių.
Kažkada ant jo stūksojo galinga pilis, kuri 1391 metų Jogailos
rašte minima kaip viena stipriausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
tvirtovių. Daugybę kartų kryžiuočių deginta ir vėl lietuvių atstatyta
pilis nykti ėmė po Žalgirio mūšio.
Šiuo metu ankstesnės didybės ant piliakalnio nematyti, tačiau užlipus
ant jo galima įsivaizduoti, kokia tai buvo svarbi vieta Lietuvos
valdovams. 1387 metais būtent Merkinėje Jogaila suteikė Vilniaus
miestui Magdeburgo teises.
Pasižvalgius nuo piliakalnio verta pasivaikščioti prie Nemuno, kur
netrūksta medinių pavėsinių su stalais ir suolais. Čia galima alkį numarinti iš namų atsivežtais sumuštiniais arba tuo, ką nusipirkote miestelio parduotuvėje.
Pėsčiomis galima nueiti iki visai šalia esančio Merkinės miestelio centro su trikampe
aikšte, apžiūrėti Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią,
pastatytą 1648 metais ir turtingą dailės paminklų, Viešpaties Kryžiaus
cerkvę, kurioje veikia kraštotyros muziejus, išlikusį autentišką
senosios rotušės bokšto rūsį su skliauto fragmentu, Lietuvių tautos
kančių ir genocido muziejų.
Turbūt retas po Dzūkiją keliaujantis smalsuolis neužsuka į vos už kelių
kilometrų nuo Merkinės esantį Česukų kaimą, kuriame stovi bioenergetinė
piramidė.
Šį objektą surasti nesunku net neklausinėjant vietinių. Iš Merkinės
pasukus Druskininkų ir Gardino keliu netrukus pasirodo nuoroda į
piramidės. Jos link važiuojama nuostabiu Merkio krašovaizdžio
draustiniu. Kaimas pasiekiamas siauru miško keliuku.
Povilo ir Onutės Žėkų sodyboje pastatyta 12,5 metrų aukščio ir
22 metrų skersmens stiklinis kupolas bei kryžiai prieš jį kasdien
sutraukia minias žmonių.
Nesiimsiu tvirtinti, kad įėję į, kaip teigiama, energetinių galių
turinčią piramidę pagysite ar atgausite dvasinę pusiausvyrą, nes
gebėjimas išvysti ar patirti stebuklą priklauso nuo kiekvieno žmogaus.
Tačiau apžiūrėti statinio konstrukcijas ir bent keletą minučių pasėdėti
jo viduje įdomu visiems. Jeigu viešnagės metu į piramidę nebus
autobusais atvežtos kelios grupės maldininkų ar turistų, jums bent jau
pasiseks pajusti tylą ir ramybę.
Jeigu bus atvykėlių antplūdis, galbūt išvysite, kaip šeimininkas
Povilas sugeba mandagiai paprašyti svečių į piramidę neiti su rankose
smilkstančia cigarete ar nugertu alkoholinio gėrimo buteliu. Tai mačiau
savo akimis, nors tuo gal ir sunku patikėti.
Piramidės viduje pamėgo koncertuoti įvairūs atlikėjai. Dažniausiai
skamba sakralinė muzika, tačiau akustika šioje vietoje tikrai maloniai
nustebina.
Kitas traukos objektas su piliakalniu - nuo 1044 metų minimas dzūkų
kaimas Liškiava, kuriame gyvena vos per 30 gyventojų. Greičiausiai iki
šios vietos nuvažiuoti galima iš Merkinės pasukus keliu, vedančiu
Lazdijų link, o už kelių kilometrų pasukus vieškeliu pro Panarą.
Turint laiko verta užsukti aplankyti šiame kaime įsikūrusią Pilnų namų
bendruomenę.
Liškiava - itin Lietuvos ir užsienio turistų mėgstama vieta, nes
joje galima išvysti ne tik miškingą Dzūkijos kraštovaizdį, bet ir
paskutiniais metais atnaujintą Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią. Su
buvusiu dominikonų vienuolynu ji sudaro vientisą ansamblį.
Jeigu čia atvyksite penktadienį arba šeštadienį, didelė tikimybė, jog
viename iš prieš kelerius metus kultūros ir turizmo reikmėms pritaikyto
ansamblio pastatų išvysite švenčiančius vestuvininkus.
Tuoktis ir šioje vietoje puotauti vis dažniau pageidauja garsūs
Lietuvos žmonės.
Ant Liškiavos bažnyčios kalno stovinti Švč.Trejybės bažnyčia -
vėlyvojo baroko perlas, garsėjantis stebuklingu Dievo Motinos
paveikslu, kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu.
Liškiavos bažnyčia lankytojus it magnetas traukia dėl po ja išlikusių rūsių.
Anksčiau čia buvo laidojami dominikonų vienuoliai, o dabar įkurtas
muziejus.
Į jį patenkama čia pat bažnyčioje įsigijus 5 litus kainuojantį bilietą.
Pataupyti nereikėtų, nes tai, ką išvysite, paliks įspūdį.
Laiptais nusileidus į drėgme dvelkiantį menkai apšviestą rūsį galima
apžiūrėti ne vieno šimtmečio senumo Liškiavos apylinkėse rastus buities
daiktus, liturginį paveldą - kunigų drabužius, medinį bažnyčios
altorių, kitus religinės paskirties daiktus.
Bene labiausiai drąsių smalsuolių dėmesį patraukia požemyje sustatyti
karstai. Keli iš jų - atviri, tačiau pridengti stiklu. Pro jį puikiai
matosi čia amžiams atgulusių dominikonų kaulai ir kaukolės su
išbyrėjusiais dantimis. Dažnas muziejaus lankytojas šnabždėdamas taria,
jog jaučiasi lyg siaubo filme, o mumijas iš taip arti apskritai mato
pirmą kartą savo gyvenime.
Iš bažnyčios ir vienuolyno turistinis maršrutas veda piliakalnio link.
Maždaug kilometro atstumą galima nueiti pėsčiomis. Jeigu nenorite
grįžti, galite iki piliakalnio nuvažiuoti automobiliu.
Liškiavos piliakalnis gerokai platesnis ir ilgesnis nei Merkinės ar
Punios. Nuo jo atsiveria tikrai kerintis vaizdas į Nemuno vingius,
miškus ir vienuolyną. Ant piliakalnio stūkso mūrinės pilies bokšto
likučiai. Legendos pasakoja apie po Liškiavos pilimi esančią olą su
auksu tviskančiomis sienomis.
Ar iš Liškiavos trauksite į vos už 8 kilometrų esančius Druskininkus,
priklauso nuo jūsų jėgų ir to, kiek laiko sugaišote žvalgydamiesi po piliakalnius ir
miestelius. Išvažiavus anksti ryte laiko tikrai turėtų pakakti.
