Didžiausia Birštono krašto įžymybė - mineralinis vanduo

„Upės pakrante ir dabar visiems siūlau pasivaikščioti, o išvažiuoti iš Birštono negalima neįlipus į Vytauto kalną, nuo kurio atsiveria gražiausia miesto panorama, Nemuno vingis. Iš biuvečių atsigerkite ir namo parsivežkite stiprybės ir sveikatos suteikiančio mineralinio vandens,“ - sako Vidas Blekaitis, Lietuvos galiūnas.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Birštono kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti!

Nemuno kilpos nuo seno buvo sunkiai suvokiamos, klaidžios, baugindavo ankstyvųjų laikų upeivius. Ši sritis labai miškinga, tad plaukdamas Nemunu žmogus atsiduria jam nesuprantamoje upės nelaisvėje.


Net 82 proc. Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioniniame parke – prie Prienų, dar vadinamos Birštono, kilpos. Tai pati trumpiausia iš trijų Nemuno kilpų – jos ilgis 17 km, o siauriausioje vietoje, tarp Birštono vienkiemio ir Birštono, Nemuną teskiria 1,2 km pločio sausuma.

Stačiuose ir aukštuose (iki 50 metrų) Nemuno krantuose atsidengia Škėvonių, Siponių, Kernuvių atodangos, kuriose galima pamatyti, kaip per paskutinius ledynmečius ir tarpledynmetį klostėsi smėlio, žvyro, molio ir kitos nuogulos. Įspūdingiausia 31 m aukščio ir 560 m ilgio Škėvonių atodanga įtraukta į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europos geologinių objektų sąrašą.

Beveik pusę (46,6 proc.) savivaldybės ploto užima miškai, daugiausia pušynai. Tai Vėžiongirė, Siponių, Matiešionių, Alksniakiemio miškai, garsėjantys grybingomis ir uogingomis vietomis (ypač mėlynėmis), bei pačioje Prienų kilpoje esantis Žvėrinčiaus miškas. Dabar miške įrengtas 15 km ilgio dviračių ir pėsčiųjų takas, papuoštas medžio skulptūromis. Keliaujant juo galima aplankyti Žvėrinčiaus ąžuolą, po kuriuo esą ilsėjosi medžiojantis kunigaikštis Vytautas.

Pasukus Nemuno link iš įrengtų paukščių stebyklų galima pamatyti salose įsikūrusias vandens ir pelkių paukščių kolonijas. Vasarą galima pamatyti ir gyvavedžių driežų, ir paprastųjų angių, išgirsti geltonąją kielę, rudąją devynbalsę. Miške daugelį stebina ir reta apykaklinė pušis. Jos žievės plokštelės kamiene sudaro gūbrius, primenančius stogelius aplink medžio liemenį – medis atrodo lyg pasipuošęs apykaklėmis.

Ten, kur į Nemuną įteka Verknė, stūkso 6 metrų aukščio iš smėlio, žvyro, gargždo ir riedulių susidariusi, bičių korį primenanti uola, aplinkinių vadinama „Ožkų pečiumi“. Ši uola yra Prienų rajone, tačiau visas jos grožis atsiskleidžia iš Birštono pusės.

Nemuno dešiniajame krante kyla Birštono piliakalnis, arba Vytauto kalnas, – vienas aukščiausių ir žinomiausių piliakalnių Lietuvoje. Jo šlaitų aukštis siekia iki 20 metrų. Stačiais laiptais pakilus į piliakalnio viršūnę atsiveria puikus vaizdas į Nemuną, galima apžvelgti vieną iš Nemuno kilpų.

Dabar nusileidęs nuo piliakalnio patenki tiesiai į Vytauto parką – senąją kurorto teritoriją. Čia pasitinka žymaus skulptoriaus Gedimino Jokūbonio iš šviesiai rausvo granito iškalta Vytauto Didžiojo ant žirgo skulptūra. Taip skulptorius įgyvendino birštoniečių idėją – grąžinti Vytautą į jo medžioklės vietas.

1874 metais ėmėsi kurti kurortą nusipirkęs Jiezno dvarininkas Ignacijus Kvinta. Medžių alėjos sodintos taip, kad einant jomis būtų galima patekti iš vieno statinio į kitą. Alėjos turėjo savo pavadinimus – „Meilės“, „Birutės“, „Svajonių“, „Eglių“, „Kaštonų“, „Liepų“, „Beržų“.

Išliko Senoji gydykla (Birutės g. 31), poilsio namų koncertų ir šokių salė su bufetu (B. Sruogos g. 2).

Svajonių suolelis

Apžiūrėjus karališkojo kurorto įžymybes galima pasivaikščioti 2 kilometrus besidriekiančia Nemuno krantine. Kitapus Nemuno (beje, Birštone nėra tilto, todėl norint patekti į kitą Nemuno pusę reikia važiuoti per Prienus arba persikelti keltu) matyti 1,5 kilometro Atminties takas. Tai tautodailininkų medžio drožėjų sukurtų ąžuolo skulptūrų ansamblis trėmimų ir okupacijos aukoms atminti. Kurtas jis 1988-aisiais, kai patriotizmo ženklus eksponuoti viešai dar reikėjo drąsos.

Birštone mūrinę Šv. Antano Paduviečio bažnyčią (Birutės g. 14) 1900 metais suprojektavo garsus architektas Vaclovas Michnevičius. Bažnyčia neogotikinė, su aukštu bokštu, trinavė, grindys išklotos akmens plokščių mozaikos piešiniu. Viduje yra XIX a. antroje pusėje ant skardos tapyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Įspūdingus bažnyčios vitražus kūrė Vytautas Švarlys ir dailininkas Andrius Giedrimas.


Šalia bažnyčios klebonijoje įrengtas Sakralinis muziejus (Birutės g. 10). Jame yra kardinolui Vincentui Sladkevičiui ir arkivyskupui kankiniui Teofiliui Matulioniui skirtos ekspozicijos.

Su karališkojo kurorto praeitimi galima susipažinti Birštono muziejuje (Vytauto g. 4). Bene įdomiausi eksponatai – medinio vamzdžio, kuriuo XIX a. antroje pusėje iš šaltinių į gydyklas tekėjo mineralinis vanduo, fragmentas ir varinė mineralinio vandens vonia.


Birštone daug dailės paminklų. Kultūros centre yra vienas didžiausių vitražų Lietuvoje – 142 m2 ploto Vytauto Švarlio „Lietuva“. Jono Basanavičiaus aikštėje stovi seniausias mieste – 1939 metais pastatytas – skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas Jono Basanavičiaus biustas.

Dainų kalnelyje – medinių, liaudies dainų temomis išdrožtų skulptūrų ansamblis.

Savivaldybėje nustatytos dvi nacionalinio lygmens tautodailės sritys: kiaušinių marginimas vašku ir kryždirbystės tradicija Nemuno kilpose.

Tautodailininkė Rimantė Butkuvė pakelės medžiuose nuo Puzonių kaimo iki Birštono sakralinio muziejaus kas kilometrą įkurdino keturiolika koplytėlių su angelais – kiekvienoje vis kitoks angelas, turintis savo vardą. Koplytėlių viršų puošia meistro Ričardo Grigaravičiaus saulutės.

Nemajūnai 6 km į pietryčius nuo Birštono

Čia stovi viena seniausių Lietuvoje vandens matavimo stočių, įkurta 1910 metais. Iki šių dienų čia tebematuojamas Nemuno vandens lygis ir stebimi potvyniai. Nemajūnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1878 m.) yra bene vienintelis originalus medinės neogotikos liaudies architektūros kūrinys. Bažnyčios stačiakampis planas sukurtas pagal klasicizmo tradicijas, o stambiam kupolui ir dvibokštei fasado struktūrai turėjo įtakos neobarokas. Interjerą puošia vertingi dailininko Nikodemo Silvanavičiaus XIX amžiuje nutapyti paveikslai „Šv. apaštalai Petras ir Povilas“ ir „Kristus ir Šv. Marija Magdalietė“.

Birštono kurortas yra trečias pagal svarbą šalies kurortas, garsėjantis mineralinio vandens šaltiniais ir purvo gydyklomis.

Birštono sanatorijos – „Versmė“ (B. Sruogos g. 9) ir „Tulpė“ (B. Sruogos g. 4) – ištisus metus siūlo sveikatą stiprinančias baseinų, povandeninio masažo, mineralinio vandens ir purvo vonių procedūras. Birštono centre 1966 metais išgręžtas „Vaidilutės“ vanduo naudojamas „Tulpės“ sanatorijos vonioms.

Oreivių klubas „Audenis“ siūlo paskraidyti oro balionu virš Didžiųjų Nemuno kilpų, Birštono, Prienų ir Punios šilo, sporto klubas „Birštono Nemunas“ – pakeliauti irkliniais laiveliais, baidarėmis, kanojomis ir net vikingų valtimis.

Mieste daug pėsčiųjų ir dviračių takų, žiemą jais galima slidinėti. Vytauto parke veikia petankės – žaidimo su metaliniais rutuliais – aikštelė.

Birštono apylinkės itin mėgiamos ekstremalaus sporto mėgėjų – greta Vilniaus–Marijampolės plento beveik visada galima pamatyti bent keletą drąsuolių, skrendančių parasparniais.

Tai pats sūriausias Lietuvoje ir daugiausia mineralinių medžiagų turintis vanduo. Gėlas vanduo miestui tiekiamas iš jo apylinkių (apie 7 km), o anksčiau buvo renkamas lietaus arba valomas Nemuno vanduo, nes miesto šuliniuose – tik mineralinis.

Jis tiesiog tirpsta burnoje! Deja, jo gaminimo subtilybes žino tik restorano konditeriai...