Keliaujame į Akmenės kraštą: ką čia pamatysite ir sutiksite

„Keliaujantiems pro mano gimtąsias vietas, siūlyčiau aplankyti Akmenės cemento ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklas. Iš Akmenės cemento užmaišyt skiedinį ir užmūryt Mažeikių vamzdynus, kad nebepratekėtų nafta. Dar galima aplankyti buvusių ir esamų naftos karaliukų pilaites. Naktimis. Su specialiais įrankiais" - apie Akmenės kraštą sako rašytojas Juozas Erlickas. 

Akmenės rajonas įsikūręs Žemaitijos rytiniame pakraštyje, Ventos vidurupio žemumoje, žemėjančioje iš pietryčių į šiaurės vakarus. Čia Žemaitijos kalvos pamažu pereina į miškingą pietinės Latvijos kraštovaizdį.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Akmenės kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti!

Jeigu kada nors Lietuvoje bus aptikta dinozaurų liekanų, labiausiai tikėtina, kad tai atsitiks Akmenės rajone. Per šį rajoną tekančios Ventos slėnio šlaituose ir griovose netoli Papilės miestelio yra devynios jūros periodo uolienų atodangos.

Papilės atodangos uolienose surasta ir aprašyta daugiau kaip 300 rūšių jūros periodo smulkių gyvūnų liekanų – fosilijų. Kitose Europos vietose jos glūdi 60–300 m gylyje, o Papilės apylinkėse randamos žemės paviršiuje. Tai seniausiai – nuo 1825 metų – tiriamas ir didžiausio mokslininkų dėmesio susilaukęs geologinis objektas Lietuvoje.

Fosilijų kolekcijos saugomos Vilniuje Geologijos ir geografijos instituto, Vievyje Lietuvos geologijos, Papilėje Simono Daukanto gimnazijos muziejuose, jų taip pat yra Miuncheno, Tiubingeno, Tartu universitetuose.

Per rajoną savo vandenis plukdo Venta ir jos intakai Virvytė, arba Virvyčia, Dabikinė, Vadakstis. Tarp Dabikinės ir Vadaksties plyti viena seniausių Europoje ir viena didžiausių Lietuvoje aukštapelkių – Kamanų pelkynas. Jam apsaugoti 1979 metais įsteigtas Kamanų valstybinis rezervatas. Jo plotas 3 tūkst. 935 ha, apie pusę jo užima pelkė.

Dabar pelkės plynėje kyšo mišku apaugusios Avino, Liepų, Treinauskinės salos, o pelkės pakraščius raižo Pakamanių, Beržų ir kiti pusiasaliai. Pelkės pakraščiai labai vingiuoti – juos ištiesinus, susidarytų apie 52 km ilgio linija.

Rezervato lankytojai kviečiami pasivaikščioti 3,6 km ilgio pažintiniu taku ir pasigrožėti žmogaus rankų nepaliestos gamtos vaizdais, tačiau lankytis be direkcijos darbuotojo draudžiama, kaip ir draudžiama bet kokia ūkinė veikla.

Manoma, kad ji sodinta apie 1860-uosius. Šios liepos kiekvienas kamienas yra 0,3 m storio ir apie 23 m aukščio. Liepa sparčiai sensta, keras plečiasi, kamienų augimo kampas kasmet didėja, todėl jie krypsta į šonus. Iki 1982-ųjų liepa turėjo šešiolika kamienų, 2007 metais išvirto dar vienas, kitas – nulūžo, tačiau iš tradicijos liepa tebevadinama Penkiolikakamiene.

Tai jaunas Lietuvos miestas 12 km į šiaurės rytus nuo Akmenės. Iškilo kaip Karpėnų kaimo pelkėse statomos cemento gamyklos darbininkų gyvenvietė.

Viena gražiausių ir žmonių labiausiai lankomų vietų mieste – Antano Čiapo botanikos sodas „Puošmena“. Nedideliame 0,24 ha sklypelyje auga apie 360 rūšių augalai, kurių 72 ypač vertingi. Akį džiugina akmenų, medžio, metalo ir stiklo kompozicijos. Sodas 2000 metais paskelbtas saugomu gamtos objektu.

1999 metais Naujojoje Akmenėje pašventinta nauja Šventosios Dvasios Atsiuntimo bažnyčia.

Papilėje prabėgo paskutinės Simono Daukanto (1793–1864) gyvenimo dienos. Čia yra ir jo amžinojo poilsio vieta. Prie S.Daukanto kapo paminklo, vaizduojančio nulaužtą ąžuolo kamieną, padėti du nedideli akmenys: vienas su ąžuolo lapų vainiku, kitas su palmių. 1930 metais miestelio aikštėje atidengtas Daukanto paminklas. Ant aukšto postamento visu ūgiu kylanti žymiojo švietėjo ir tautos žadintojo figūra tapo skulptoriaus Vinco Grybo kūrybos simboliu. Daukanto vardu pavadinta Papilės vidurinė mokykla, netoli bažnyčios įsteigtas Daukanto muziejus. 
 Verta aplankyti senuosius Papilės krašto vandens malūnus. Iki mūsų dienų išliko Papartynės, Papilės ir Augustaičių malūnai. Pastarasis vienintelis mala ir dabar. Žerkšnių, Pašilės ir Rudikių malūnų išliko tik pamatų, užtvankų ir kanalų liekanos.

Paragiai į Lietuvos istoriją pateko dėl to, kad čia gyveno ir kūrė seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Lastauskienė (1872–1957). Seserys savo kūrinius ilgai spausdino bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.

Mažas bažnytkaimis netoli Paragių dvaro Šiaudinės pavadinimą gavo nuo pirmosios šiaudais dengtos koplyčios. 1775 metais dvarininkas čia pastatydino gražią trinavę medinę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Tai šiuo metu seniausia bažnyčia Akmenės rajone.

Pagrindiniame bažnyčios altoriuje, spėjama, yra Lazdynų Pelėdos tėvo Nikodemo Ivanausko pieštas paveikslas.

Paragiuose išliko dvaro rūmai, gyvenamasis namas, klėtis, pirtis, daržinė. Rūmuose įkurtas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

Šaltiškių karjero raudono molio plynės 1998 metais įtrauktos į gamtos paminklų sąrašą. Čia pasijusite tarsi dykumoje, o Karpėnų klinčių karjero vaizdai daug kam panašūs į Mėnulio kraterius. Karjerų skardžiuose galima matyti per milijonus metų susiformavusius žemės sluoksnius. Žaluma pasidengę jau nebenaudojami karjerai primena kalnus, išeksploatuotose vietose raibuliuoja dirbtiniai ežerai.

Rugpjūčio viduryje Šiaudinės bažnyčioje, Paragiuose, švenčiami garsiausi rajone Šv. Roko, ligonių slaugytojo, atlaidai. Prieš atlaidus ir po jų Paragių dvare rengiama tradicinė meno šventė „Sugrįžimai į Paragius“. Akmenės rajono savivaldybė vaizduojamojo meno kūrėjams paskatinti yra įsteigusi Nikodemo Ivanausko premiją.

Akmenės aeroklube užsisakę ekstremalų arba paprastą apžvalginį skrydį galėsite išvysti ir garsiuosius molio karjerus.

O ką tu rekomenduoji aplankyti ir pamatyti Akmenės krašte? Padėk vasaros keliautojams - pasidalyk savo patarimais, nuotraukomis ir vaizdo medžiaga! Siųsk vasara@lrytas.lt arba įkelk čia, o mes mėnesio pabaigoje įdomiausio teksto, nuotraukų ar video autoriui padovanosime kvietimą į vieną iš šios vasaros festivalių!