Į Alytaus kraštą - grožėtis skardžiais ir ragauti šimtalapio

„Alytus – pramoninis miestas, architektūrinio paveldo čia mažai rasite, tad gėrėkitės gamta: nuostabiais ežerais, piliakalniais. Netoliese, Nemunaičio miestelyje, kalbama, auga seniausia pušis. Užsukite į Vidzgirio mišką, Punios šilą. Labai gėda, bet pati dar nebuvau Žuvinte, nors būtinai nuvažiuosiu – tie, kas buvo, grįžo sužavėti. Ir dar – būtinai paragaukite šimtalapio. Aš jį dievinu! Šis kepinys tikriausias Dzūkijoje, čia išlikęs autentiškas totoriškas receptas,“ - sako krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Vibrickienė.

„Šiame krašte mane pakerėjo gamta – kokie Nemuno skardžiai čia atsiveria, kokie pušynai ošia! Dvasiniu grožiu jai nenusileidžia ir vietos gyventojai – jie tikri šviesuoliai“ -  priduria kunigas Valerijus Rudzinskas.

„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Alytaus kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti!

Alytus – tai miestas parke. Žalumoje skendi beveik trečdalis jo teritorijos. Miesto pietiniame pakraštyje driekiasi 452 hektarų Vidzgirio miškas, čia veši plačialapiai medžiai, griovų ir šlaitų miškai, skroblynai, ąžuolynai. Vidzgirio botaniniame draustinyje auga senesnis nei 120 metų amžiaus ąžuolynas, pats didžiausias Lietuvoje skroblynas, 1928 metais sodinti maumedžiai.


Likiškių parke yra aukščiausia Alytuje – 165 m aukščio – kalva, nuo kurios atsiveria gražiausi miesto vaizdai. Tarp Vakarinio ir Šiaurinio pramonės rajonų – Gulbynės parkas. Jo tvenkinį itin mėgsta migruojantys vandens paukščiai.

Pačiame Alytaus centre, natūraliame pušyne, jis pradėtas puoselėti dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Geometrinio plano parko viduryje suformuota 50 metrų skersmens aikštė, simbolizuojanti saulę, o nuo jos šešiomis kryptimis driekiasi tiesūs, spindulius imituojantys takai. Dabar čia auga 46 rūšių medžiai ir krūmai. Tarp jų – gana retas ir, teigiama, seniausias Lietuvoje – daugiau kaip 60 metų – europinis kukmedis, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas bekotis ąžuolas. Dar veikiantį tarpukario laikų fontaną ir baseinėlį supa rožynai. Geležinkelio tilto liekanos

Važiuodamas palei Nemuną išvysi iš vandens kyšančio Alytaus geležinkelio tilto liekanas. 1889 metais tiesiant Varėnos–Gardino geležinkelį per Nemuną buvo pastatytas neįprastai aukštas, vienintelis toks visoje Rusijos imperijoje tiltas.

Nemuno senvagėje telkšo Dailidės ežerėlis – populiari alytiškių poilsio vieta. Medinėmis skulptūromis puošti takeliai veda į Dainų slėnį, kuriame nuo seno rengiamos dainų ir šokių šventės. Iš čia gali matyti kitame Nemuno krante stūksantį Alytaus piliakalnį, dar vadinamą Vienuolyno kalnu. Jo papėdėje yra medžio skulptūrų parkas „Piliakalnio protėviai“.

Pirmajame Alytuje seniausias išlikęs miesto pastatas – vėlyvojo klasicizmo mūrinė Šv. Liudviko bažnyčia (Panemuninkėlių g. 6), pastatyta 1818 metais senosios bažnyčios vietoje. Bažnyčios bokšte tebeskamba 1669 metais nuliedintas varpas, o viduje kabo vertingi XIX amžiaus Šv. Liudviko ir Šv. Kazimiero paveikslai.


Apžvelgdamas Antrojo Alytaus panoramą išvysi medinę Šv. Angelų Sargų bažnyčią (Savanorių g. 14), pastatytą 1830m. Dabartinis bažnyčios interjeras neobarokinis, spalvingas ir puošnus. Bažnyčios šventoriaus kapinėse ilsisi pirmasis už Nepriklausomybę žuvęs Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius.

Netoliese – Šv. Kazimiero bažnyčia (Varėnos g. 24A).

Atkurtos nepriklausomybės metais baigta statyti ketvirtoji Alytaus bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos (Jurgiškių g. 4).

Įspūdingo 13 metrų aukščio „Laisvės angelo“, arba „Nikės“ (prie Miesto sodo), autorius buvo žymus dzūkų skulptorius Antanas Aleksandravičius.

XIX a. pabaigoje pastatyta mūrinė istorizmo architektūros sinagoga per 1909 ir 1911 metų gaisrus sudegė. Dabartinė atstatyta pagal buvusį projektą ir iki šiol kartu su greta stovinčiu rabino namu gerai išlaikė savo pirminę išvaizdą. Raudonų ir geltonų plytų fasadai baigiasi trikampiais frontonais, puošti stilizuotais piliastrais, virš smailiaarkių langų – pusapskritės, užmūrytos nišos su plytų mūro dantukais. Sinagogą puošia plytų mūro Dovydo žvaigždė.

2005 metais prie Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios Alytaus Afganistano karo veteranų klubo nariai pasodino ąžuoliukų parką „Kabulo ašara“, skirtą Afganistano kare žuvusiems lietuviams. Pasodinti 96 medeliai – po vieną ąžuoliuką kiekvienam žuvusiam. Greta parko yra paminklas „96 lietuviams, žuvusiems Afganistane, atminti“. 
 2007-aisiais Alytuje pradėjo veikti Afganistano karo veteranų klubo muziejus (Naujoji g. 12–3).

Alytaus kraštotyros muziejaus fonduose yra per 50 tūkst. eksponatų, tarp jų – viena gausiausių Lietuvoje XIV–XVII a. auskarų kolekcijų, monetų lobiai, XVI–XVII a. pergamentai, Alytaus kapinyno radiniai. Šis XIV–XVII amžiaus kapinynas Nemuno dešiniajame krante – didžiausias ištyrinėtas kapinynas Lietuvoje. Jame rasta net 1 tūkst. 152 kapai. Didelę įkapių dalį sudaro auskarai ir monetos, kaldintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos ir Lenkijos Valstybės, Švedijos, Prūsijos ir Vengrijos valdovų.

Verta aplankyti ir du muziejaus filialus – vieno žymiausių lietuvių vaikų poetų Anzelmo Matučio (A. Matučio g. 8) ir Alytuje gimusio poeto Antano Jonyno (Liškiavos g. 17) memorialinius muziejus.

Teatro istorija prasidėjo 1989-aisiais, kai jauni režisieriai Dalia Kimantaitė, Arvydas Kinderis ir Loreta Liausaitė Alytuje įkūrė teatro studija. 1996-aisiais ji išaugo į Alytaus miesto teatrą, įsikėlė į naujas patalpas. Alytaus miesto savivaldybės prašymu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1999-aisiais teatrui buvo surinktas aktorių kursas. Po penkerių metų trupę papildė 9 profesionalūs aktoriai – dabar ją sudaro 12 aktorių ir 2 režisieriai.

Giliu slėniu tekėdamas per Alytaus rajoną Nemunas dalija jį į dvi dalis. Vakarinėje plyti Sūduvos, rytinėje – Dzūkų aukštuma. Prieš tūkstančius metų ledynų sustumtos pakilumos ir išgulėtos dubumos rytinėje dalyje yra ryškesnės. Dzūkų aukštumoje, prie Žemaitėlių kaimo, yra aukščiausia Alytaus rajono savivaldybės vieta – 201 m virš jūros lygio.


Rajono šiaurėje Nemunas daro vingį – 19 km ilgio Punios kilpą – ir iš 3 pusių apgaubia Punios šilą.
 Nemuno ir Punelės upelio santakoje iškilęs vienas didžiausių Lietuvoje Punios piliakalnis. Jo šlaitai iš visų piliakalnių stačiausi. Jis išsiskiria ir didele, apie 1 ha ploto, aikštele. Nuo jos atsiveria graži panorama – plati Nemuno juosta ir Punios šilas.

Nors dabar daug istorikų linkę manyti Pilėnus buvus Žemaitijoje, 1382 metų Vygando Marburgiečio kronikoje yra paliudijimas, kad 1336 m. vasario 25 dieną Vokiečių ordino magistro kariuomenė puolusi šią pilį. Tai pirmasis Punios paminėjimas istorijos šaltiniuose.

Nuo Papėčių piliakalnio viršūnės atsiveria puikus vaizdas į didžiuosius Dzūkijos ežerus.
O jų rajone telkšo apie 70. Didžiausi ir gražiausi – Žuvintas (plotas 970 ha), Didžiulis, arba Daugų (910 ha), Obelija (570 ha), Giluitis (245 ha). Prie pat rajono ribos raibuliuoja Lazdijų rajonui priklausantys Dusios ir Metelio ežerai.


Žuvinto ežeras labai seklus, uždumblėjęs, beužželiąs. Jame gausu plaukiojančių augalų salelių – kinių. Vidutinis ežero gylis 0,6 m, giliausia vieta – 3 m, dugne susikaupusio dumblo storis siekia 4 metrus. Į Žuvinto biosferos rezervatą, kuriam priklauso ežeras, pavojinga žengtišių kraštų nepažįstančiam svečiui – jo pelkės labai klastingos.

Šis rezervatas yra seniausias Lietuvoje, įkurtas 1937 metais žymaus gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva. Iš viso jis apima 18 tūkst. 493 hektarus.

Didžiulį, arba Daugų, ežerą – vieną didžiausių Dzūkijoje – sudaro 4 susikertančios rinos – ledynmečiu susiformavusios siauros, ilgos įdubusios reljefo formos. Iš abiejų galų į ežerą įsiterpia didžiuliai pusiasaliai, todėl ežero forma primena H raidę.

Ežero pietrytinė dalis dar vadinama Saristo ežeru. Pietvakarinę ir pietrytinę dalis jungia 2 km ilgio ir 0,3–0,4 km pločio vandens juosta. Bendras kranto linijos ilgis 42 kilo- metrai. Šiaurinėje dalyje yra giliausia ežero vieta – 44 metrai, vidutinis gylis – 13 metrų. Ežere yra 10 salų, jo ežero šiaurrytinės dalies vakariniame krante stūkso Daugų piliakalnis.

Nemuno dešiniojo kranto klintinių tufų atodangos Nemunaičio kaime (11 km į pietus nuo Alytaus) yra vienos vaizdingiausių visoje Lietuvoje. Tufas – tai lengva, porėta, dažniausiai gelsvai pilkšva uoliena, susidaranti nusėdant šaltinių vandenyje esančiam kalcio karbonatui. Šaltas, kalcio bikarbonato prisotintas požemių vanduo, išsiveržęs į žemės paviršių, sušyla, netenka dalies anglies dvideginio, o jame esantis kalcitas iškrinta nuosėdomis – panašiai, verdant kietą vandenį, ant arbatinuko sienelių susidaro kalkių sluoksnis. Atodangų bendras ilgis yra 900 m, plotis – 20–30 m, aukštis – nuo 1,2 iki 10 metrų.

Vangelonių kaime (3 km į pietvakarius nuo Nemunaičio) pūpso didžiausias Dzūkijoje ir devintas pagal dydį Lietuvoje Didysis Dzūkijos akmuo. Jo ilgis – 7 m, plotis – 4,5 m, apimtis – 18 metrų. Prie Nemunaičio Nemune paniręs Klebono akmuo. Geisčiūnų kaime (2 km į šiaurės rytus nuo Nemunaičio) auga 250 metų Senoji guoba ir 150 metų Senoji kriaušė – seniausia ir vienintelė saugoma Lietuvoje.

Simnas 24 km į vakarus nuo Alytaus

Miestas įsikūręs prie Simno ir Giluičio ežerų. Jis laikomas seniausia apgyventa vietove Alytaus rajone. Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1520 metais. Tai seniausias architektūrinis paminklas Užnemunėje ir vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčios dešinėje pusėje įmūrytas „gėdos akmuo“. Prie šio akmens dar praėjusio amžiaus pradžioje viešam teismui buvo statomi žmonės, padarę didelių nuodėmių. Simno kapinėse palaidoti 1945 metais mūšyje Kalniškės miške žuvę Lietuvos partizanai.

Daugai 22 km į rytus nuo Alytaus

Miestelis iš trijų pusių supamas ežerų. 1862 metais statyta Dievo Apvaizdos bažnyčia turi gotikos, klasicizmo ir baroko bruožų, joje yra vertingų XVIII a.–XIX a. pabaigos dailės kūrinių.

Krokialaukis 21 km į šiaurės vakarus nuo Alytaus

Krokialaukio Kristaus Atsimainymo bažnyčią, pastatytą 1872 metais, 1899 metais pašventino vyskupas Antanas Baranauskas. Bažnyčioje yra vertingų altorių, įrengtų 1872 metais.

Pivašiūnai 24 km į šiaurės rytus nuo Alytaus

1825 metais buvo pastatyta dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų medinė bažnyčia. Tai garsiausia Alytaus krašte ir vienintelė Lietuvoje klasicistinė bažnyčia, išlaikiusi lotyniškojo kryžiaus plano struktūrą.

Įspūdinga bažnyčios interjero dalis – penkiolika medinių baltai dažytų paauksuotų skulptūrų. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Didžiajame altoriuje – stebuklais garsėjantis paveikslas „Švenčiausia Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda“.

Tai kaimas 13 km į šiaurės rytus nuo Alytaus. Nuo XVI amžiaus jis yra Lietuvoje gyvenančių totorių musulmonų dvasinis centras.

2010 metų birželį Raižiuose atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšiui. Paminklo viršutinėje dalyje iškalti Gediminaičių stulpai, kiek žemiau – totoriškas simbolis „Tarak Tamga“. Prie mečetės įrengti du saulės laikrodžiai. Vienas rodo vietos laiką, kitas – Žalgirio mūšio lauko laiką.

Kiekvienais metais birželio viduryje Alytus švenčia Miesto šventę. Tai vienas didžiausių renginių visoje Pietų Lietuvoje. Tradicija tapo džiazo naktis, vaikų popietės, oro balionų fiesta, simfoninio orkestro koncertas, gatvės krepšinio turnyras, su Alytumi susigiminiavusių miestų kolektyvų koncertai, spektaklių premjeros.

Valstybės dieną, liepos 6-ąją, didžiausi renginiai Alytaus rajone tradiciškai vyksta Dauguose, ant Didžiulio ežero kranto.

Per Žolinę – rugpjūčio 15 dieną – į Pivašiūnus suplūsta minios maldininkų. Pėsčiomis traukia piligrimai iš Jiezno, Alytaus, Kauno, toliau gyvenantys atmina dviračiais.

Nuo 1997-ųjų kasmet birželio mėnesį Miroslavo seniūnijoje, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės sodyboje-muziejuje Balkūnuose, kur prabėgo dailininko vaikystė, rengiamos Alytaus apskrities teatrų varžytuvės „Kaimo liktarna“. Teatrai varžosi dėl garsiojo dailininko sūnėno teatrologo Vytauto Maknio įsteigtos premijos.

Cirkas Pramonės g. 1B

Alytuje veikia garsiausias Lietuvoje saviveiklinis cirkas. Triukai ore – ant žiedų, trapecijų, tinklo, virvės, sudėtingi plastiniai etiudai ant žemės žiūrovus verčia aikčioti ir stebėtis.

Tai mielinės tešlos pyragas su aguonų, razinų ir cukraus įdaru, gaminamas labai specifiniu būdu iš penkių tešlos lakštų. Kad pyragas būtų purus, tešla voliojama ant pagalvės. Jis dabar populiarus visoje Lietuvoje, tačiau Alytaus krašto šeimininkės jo kepimo paslapčių mokėsi iš tikrų „totorkų“, todėl čia jis ypač skanus.

O ką tu rekomenduoji aplankyti ir pamatyti Alytaus krašte? Padėk vasaros keliautojams - pasidalyk savo patarimais, nuotraukomis ir vaizdo medžiaga! Siųsk vasara@lrytas.lt arba įkelk čia, o mes mėnesio pabaigoje įdomiausio teksto, nuotraukų ar video autoriui padovanosime dvigubą kvietimą į festivalį „Granatos“!