Ar iš tiesų Jėzus gyveno Indijoje?
Ne, ten visai ne taip – moterys tai gražios, bet jas nuolat prievartauja ir muša. Ir ten toks skurdas, kad iš bado mirštama gatvėse. Nuvažiuosi ten – gyva negrįši, juk jie ten – laukiniai! Bet nuvažiuosi ten – iš karto suvoksi gyvenimo prasmę. Juk ten gimė Buda... Koks dar Buda, juk jie visi ten tie „Krišna Hariai“. Nors neseniai knygyne mačiau naują knygų seriją „Jėzus gyveno Indijoje“. Va, taip va.
Lietuvoje Indija – tai mistiški J.Ivanauskaitės romanai, „Radharanės“ restoranai, vaikystėje matyti bolivudiniai filmai ir tie tamsaus gymio musulmonai, grobiantys savo teisėtus lietuvaičių motinų pagimdytus vaikus.
Tiesa, dauguma (t. y. tie penki spaudoje aprašyti atvejai) dalyvių buvo ne indai, bet juk tūlam lietuviui visi tamsaus gymio (vadina kitaip) vienodi. Bet ar galiu pykti, kai mano artima senučiukė giminaitė smalsauja: „Vaikeli, o ar tie negrai nesmirdi?“
Juk žinau ją esant geros širdies moterį, kuri per savo ilgą gyvenimą juodaodį pamatė tik atsiradus televizoriui?
Kitoks mūsuose reiškia svetimas. Kitos spalvos ar kultūros asmenys demonizuojami arba mistifikuojami, tačiau niekaip nesuvokiami kaip normalūs, esme nuo mūsų nesiskiriantys žmonės. Skirstymas į savas-svetimas įdomiai atsispindi ir senose Užgavėnių tradicijose, kai būdavo rengiamasi žydu, čigonu, rečiau – vokiečiu.
Svetimšaliai simbolizavo ir kitas, anapusinio pasaulio jėgas. Pagarbi ar prietaringa, tačiau vis dar gaji tradicija svetimtaučius paversti pasakų herojais.
Toji mano giminaitė, krikščionė, nuostabiai svetinga moteriškė, turi viena trūkumą: labai mėgsta pagražinti istorijas, šitaip linksmindama plačią giminėlę. Pavyzdžiui, gausiu nuo draugo dovanų perlų vėrinį, o ji jau visiems pasakos – milijonierius!
Moters anūkai emigravę į skirtingas pasaulio šalis. Taigi dabar ji yra Norvegijos, Ispanijos, Anglijos ir Portugalijos kultūrų ekspertė. Savo kaimynėms užtikrintu tonu dėsto: tik atvažiuoji į Angliją – iš karto gauni iš valstybės butą ir nuomos mokėti nereikia. O norvegai tai savo vaikus žiemą laukan plikus veda – atseit grūdina; ispanai štai vyną kaip vandenį – net pusryčiams – geria.
Manęs ji (lyg būčiau ekspertė) klausia: „O ką jie ten valgo Indijoje“, aš atsakau klausimu: „O ką jie ten valgo Europoje?“ Paskui moteriškė ir pasakoja: „Jie ten valgo tą patį, ką ir mes Europoje. Jie labai nori būti tokie kaip mes, europietiški, o ne murziai“, – štai čia, pati to nežinodama, ir pataiko kaip pirštu į akį. Ir nieko bendro su rasizmu, tik ta pati žmogiška prigimtis, dėl kurios garbanės amžinai tiesina plaukus, o lygiaplaukės miega su plaukų suktukais.
Jeigu mokėtų naudotis internetu, mano giminaitė uoliai rašytų komentarus po straipsniais – ne piktus, tik „šviečiamojo“ pobūdžio. Bet, jusdama kolektyvinę kaltę už neteisingai po turgelį paskleistus gandus apie Indiją, noriu aptarti keletą stereotipų.
Pirmas mitas -- visi indai laimingi
„Nepaisant skurdo, visi indai laimingi ir nuolat šypsosi.“ Turbūt tą patį galima būtų pasakyti apie lietuvius, užsukus į tradicinių gedulingų pietų pabaigą: „Net giminaičio mirties akivaizdoje visi lietuviai įraudę iš laimės.“ Laimė universali tuo, kad dairomės šio jausmo ten, kur mūsų nėra.
Kol vakariečiai traukia ieškoti atsakymų į Indiją ir kvailai šypsodamiesi leidžiasi banditui ant kaktos nykščiu palikti raudoną žymę, nemaža dalis indų nori būti kaip mes – modernūs, vakarietiški, su džinsais. Taigi, kol mes šilkų parduotuvėse pačios to nežinodamos perkame užpernykštės mados vestuvinį sarį, iš provincijos atvykę indai išdidžiai velkasi padirbtus Armani marškinėlius.
Kol skandinavės šildosi soliariumuose ar gremžia nuo įdegio kremo parudusius delnus, indės perka ne mažiau nei saulės spinduliai kenksmingus odą balinančius kremus ir tonikus. Europos vidurinė klasė pietauja indiškame restorane, o ant to paties socialinio laiptelio stovintis indas pakvies merginą į pasimatymą greitojo maisto restorane.
Mes norime sveikai maitintis, o indai valgo aliejuje gruzdintas daržoves ir vadina tai ajurveda. Štai čia kaktomuša atsitrenkiu į kitą mitą.
Antras mitas - visi indai sveikuoliai
„Visi indai sveikuoliai ir užsiima joga.“ Cukrus ir sviestas – Indijos sveikatingumo receptas. Nuvažiavę ieškoti sveikatinimosi išminties, vakariečiai nustemba pamatę, kad Indijoje ne tik nėra išsvajotųjų aromatingų arbatų – žalioji, raudonoji ir visi kiti kvapnūs lapeliai yra eksportuojami ir rikiuojasi mūsų prekybcentrių lentynose , o štai Indijoje populiariausias gėrimas yra čiajus.
Tai juodoji arbata su pienu ir neįtikėtinai dideliu kiekiu cukraus. Tačiau nors ir kasdien gerdami saldėsį indai ir toliau švyti baltadantėmis šypsenomis. Gal jų paslaptis ajurveda? Ar joga, kurią dabar statistiškai praktikuoja daugiau vakariečių (apie dvidešimt milijonų vien JAV) nei ajurvedinio sviesto pilvukus užsiauginusi Indijos pasiturinčiųjų klasė.
Tiesa, daugybė indų neįtikėtinai liesi, bet ne dėl to, kad praktikuotų jogą. Jie sunkiai dirba ir mažai valgo, o ryšį su joga galima pastebėti nebent jų kultūroje giliai įsišaknijusioje tradicijoje sėdėti sukryžiuotomis kojomis. Šitaip įsitaisius ir valgoma, ir dirbama, ir net tualetuose ten tupima, o ne sėdima.
Trečias mitas - Indijoje nėra tualetinio popieriaus
Štai dar vienas gandas: „Indijoje tualetinio popieriaus su žiburiu nerasi.“ Matyt, prastas žiburys, nes tokią tualetų įvairovę net sunku apsakyti – nuo paprasto pakelės krūmo ar begėdiškai apšlapintų filmų plakatų iki vanile kvepiančių marmuro grindyse įmontuotų klozetų, kur nusiplovus rankas jas galima pasitepti kokosiniu kremu.
Viskas priklauso nuo biudžeto. O Delyje, beje, yra ir vienintelis pasaulyje tualetų muziejus.
Ketvirtas mitas - Indijoje labai pigu keliauti
Kalbant apie biudžetą, sakoma, jog „Indijoje labai pigu keliauti, tarnai turi tarnus“ ir panašiai. Jeigu jau taip pigu, tai kodėl gandų skleidėjai ten patys nesikrausto – gyventų misdami vienaragių pienu ir visą parą vėdinami povo plunksnų vėduoklėmis?
Vyrai ten nesikrausto turbūt todėl, kad ten gi visi vegetarai (vis - tai tie 40 proc. populiacijos), o moterys, nagi savaime suprantama, – nenori būti išprievartautos. Nes pas mus juk moterų niekas neskriaudžia, bagažinėse nedegina ir apskritai prievartautojų nėra – tik tautos didvyriai. O visos tos blogybės vyksta kažkur toli, mistiškame laukinių krašte, kur nuvykę bičiuliai staiga meta rūkyti ir kur neseniai buvo išprievartautos trys (iš trijų šimtų tūkstančių) turistės.
Absoliučių tiesų nėra
Šitą gandų maišą galėčiau kraustyti be galo, ir kiekvienam mano argumentui atsirastų pagrįstai prieštaraujantis keliauninkas – nes jis savo akimis matė kitaip. Todėl svarbiausia atsiminti, kad Indija visų pirma garsėja kaip kontrastų šalis.
Ir absoliučių tiesų nėra – tik statistika ir asmeniniai įspūdžiai. Gaila, kad dėl begalinio troškimo demonizuoti ar mistifikuoti kraštovaizdis pasakojamas žiūrint tik į vieną dėlionės detalę. Visai taip pat kartą artimas bičiulis indas iš Pandžabo paklausė: „O tiesa, kad jūs Vakaruose tuokiatės vien tik iš meilės?“
