Viena tokių vietų - iki šimto trisdešimties mokslininkų glaudžianti Špicbergeno salos (Svalbardo salynas, Norvegija) gyvenvietė Nju Alesundas oficialiai gali būti vadinama atšiauriausia pasaulyje. Šis prieš beveik šimtmetį įkurtas miestelis yra šiauriausiai esanti žmonių gyvenama vieta pasaulyje. Iš čia iki Šiaurės ašigalio yra perpus trumpiau nei iki Oslo.
Špicbergenas yra namai Svalbardo universiteto centrui ir Tarptautinei sėklų saugyklai (bankui). Saloje taip pat kartais lankosi ekstremalių pramogų ieškantys turistai. O ekstremalumų čia pakanka: salos gyvenviečių net nejungia keliai. Užuot važiavus automobiliu, gyventojai vieni su kitais susisiekti gali sniegomobiliais, sraigtasparniais ar laivais.
Nei mokesčių, nei nusikaltimų
Temperatūros, vasarą pakylančios vos iki keturių – šešių laipsnių šilumos, atšiaurūs vėjai ir rūkai – tokia yra saloje dirbančių žmonių kasdienybė. Tačiau ne viskas taip gūdu, kaip gali atrodyti. Tarkime, šalčiausią metų mėnesį Svalbarde yra ne daug šalčiau, nei Vilniuje šaltos žiemos metu. Tokį netipiškai bent dvidešimčia laipsnių švelnesnį šiaurinės platumos klimatą lemią šilta Šiaurės Atlanto srovė.
Vos už kiek daugiau nei tūkstančio kilometrų nuo Šiaurės ašigalio esantis salynas patrauklus ir savo mokesčiais. Nors nuo 1920-ųjų salos suvereniai priklauso Norvegijai, jose visgi galioja kitokie įstatymai. Jas valdo gubernatorius (norv. Sysselmann), kuris yra renkamas vietos bendruomenės.
Svalbarde nėra mokesčių alkoholiui ir tabakui, tad šių žalingų prekių kainos yra žymiai mažesnės nei visoje Norvegijoje. Salos pinigai taip pat cirkuliuoja tik salos viduje, o tai reiškia, kad Svalbardas nemoka mokesčių žemyninei Norvegijos daliai.
Nors Europos Sąjungai nepriklausanti Norvegija ir yra Europos ekonominės zonos ir Šengeno erdvės dalis, Svalbardas joms nepriklauso. Špicbergeno gyventojams nereikia vizų keliaujant į žemyną (konkrečiai – Europos Sąjungą), tačiau į salą patenkama tik su jomis. Žmonių, neturinčių pastovaus pajamų šaltinio, prašymai patekti į salą gali būti atmesti. Tad patekimo į salą tvarka yra gana griežta. Visgi Norvegija leidžia salyne atlikti mokslinius tyrimus be išimties visoms pasaulio valstybėms.
Špicbergenas, būdamas atšiaurus ir tolimas, yra viena saugiausių pasaulio vietų. Jame beveik nėra nusikaltimų. Svalbardo gubernatorius kartu yra ir vietos policijos viršininkas, ir, galima sakyti, su savo pareigomis susitvarkyti spėja.
Zona taip pat yra demilitarizuota.
Ketvirtadaliu didesnės algos ir vienas prekybos centras
Mokslininkų gyvenvietės labiau primena nuolatinės žiemos apgaubtą skandinavišką miestelį, nei šiaurinę tyrimų stotį su futuristiniais pastatais. Salos gyventojai, regis, čia norėjo sukurti kuo jaukesnę atmosferą, kad pusę metų trunkančią poliarinę naktį ištverti būtų lengviau.
Špicbergeno sostinėje Longjyrbiene yra bažnyčia, ligoninė, pradinė ir vidurinė mokyklos, universitetas, sporto kompleksas su baseinu, biblioteka, kultūros namai, viešbučiai, muziejai, kino teatras, net bankas. Beveik visi jie - šiauriausi pasaulyje. Po siauras gyvenvietės gatveles važinėja viešojo transporto autobusas. Saloje leidžiamas ir savaitinis laikraštukas.
Rodos, gyventojams, be saulės šviesos, nieko netrūksta. Netrūksta jiems ir pinigų. Be to, kad mokesčiai ten mažesni, vidutinis Špicbergeno darbuotojo atlyginimas yra maždaug penktadaliu didesnis nei žemyninės Norvegijos gyventojo. O leisti tuos pinigus mokslininkai turi kur – be kitų pramogų, Longjyrbiene yra prekybos centras.
Už medžius aukštesnė žolė ir gatvėmis vaikštantys baltieji lokiai
Švelnioji Šiaurės Atlanto srovė galbūt lėmė ir palyginti gausią Špicbergeno florą. Dėl to, kad vasara ten trunka vos mėnesį, salos augalai nespėja subrandinti sėklų. Dėl tos pačios priežasties vos kelios čia augančių medžių rūšys yra itin žemos, tesiekiančios vos trečdalį metro. Todėl saloje žolė dažnai užauga aukštesnė už medžius.
Špicbergeno fauna taip pat unikali. Be tipinių poliarinių gyvūnų, tokių kaip lapė, elnias ar jūrų vėpliai, po salą šmirinėja ir baltosios meškos. Įdomu tai, kad jų ten yra maždaug tiek pat, kiek gyventojų – apie du su puse tūkstančio. Baltosios meškos net tapo Špicbergeno simboliu ir yra vienas iš pagrindinių salos turizmo traukos objektų.
Nors šios baltosios gražuolės ir yra griežtai saugomos, kiekvienas salos gyventojas ar turistas, išeidamas už gyvenvietės ribos, su savimi turi nešiotis šautuvą, idant prireiktų gintis. Tačiau poliarinės meškos nėra agresyvios, nebent jas kas nors suerzina. Tad incidentų saloje pasitaiko retai.
Angliakasius prižiūri ir Leninas
Mokslininkai nėra vieninteliai salos gyventojai. Kita gausi bendruomenė Špicbergene – angliakasiai. Antra pagal didį salos gyvenvietė – Barentsburgas – 1932-aisiais Nyderlandų buvo parduota Sovietų Sąjungai.
Maždaug penktadalį salos gyventojų sudarantys rusai ir ukrainiečiai ir dirba angliakasiais Rusijos „Trust Arktikugol“ kompanijai. Barentsburgas yra atskira nuo Norvegijos teritorija, turinti savo elektrinę, ligoninę, viešbutį, sporto halę ir netgi fermą su šiltnamiu, kiaulėmis ir karvėmis. Gyvenvietėje veikia ir Rusijos konsulatas.
Šis miestelis, kaip ir jau nebegyvenami vaiduoklių miestais tapę Grumantbjienas ir Piramidenas (apleisti atitinkamai 1961-aisiais ir 1998 metais) yra pastatyti tipiniu sovietų stiliumi. Juose netgi galima rasti šiauriausiai pasaulyje dūlančias Lenino statulas ir kitokius sovietinio realizmo meno pavyzdžius.
Augalų „Nojaus arka“
Nors salos augalai nespėja brandinti sėklų, o spalvoti gyventojų namukai primena jaukią Skandinaviją, vienas objektas Špicbergene nestokoja nei sėklų, nei modernumo. Tai Tarptautinė Svalbardo sėklų saugykla, arba kitaip – pasaulio sėklų bankas.
Šis futuristinis, į akmenį išskaptuotas objektas yra tarsi legendinė Nojaus arka viso pasaulio valgomų augalinių kultūrų sėkloms. Norvegijos valdžia ir Pasaulinis javų įvairovės fondas susitarė vykdyti šį projektą tam, kad pasaulinės katastrofos atveju būtų išsaugota kuo daugiau valgomų augalų sėklų.
Nors saugykla galbūt ir neatlaikytų tiesioginio atominės bombos smūgio, visgi ji yra saugiausia pasaulyje. Visos jame esančios sėklos yra laikomos aliuminio pakuotėse, specialiose dėžėse, už užrakintų durų, uolos viduje esančioje konstrukcijoje.
Saugykla yra išskaptuota net šimtą dvidešimt metrų į akmenį po ledu. Tokios gamtinės „sienos“ padeda natūraliai palaikyti sėklų išlikimui palankią temperatūrą. Taip sėklos yra apsaugomos nuo temperatūrų svyravimų, tarkime, dingus elektrai. Net klimato pasikeitimas šio brangiąsias sėklas saugančio amžinojo įšalo nepakeis dar du šimtus metų. Saugykla yra tokiame aukštyje, kuris nebūtų apsemtas net ištirpus Grenlandijos ledo patalui ar visos Antarktidos ledynams.
Šimto trisdešimties metrų virš jūros lygio esančios saugyklos įėjimas šviečia iš tolo įvairiomis spalvomis. Anot projekto architektų, toks sprendimas buvo pasirinktas norint pabrėžti šios vietos ypatingumą. Pasak jų, įėjimas švyti tarsi brangakmenis saulėje, liudydamas apie viduje esantį neįkainojamą žmonijos lobį.
* Špicbergenas yra didžiausia ir vienintelė gyvenama Svalbardo archipelago sala maždaug pusė tūkstančio kilometrų į Šiaurę nuo Norvegijos.
* Bendras salų plotas – šešiasdešimt vienas tūkstantis kvadratinių kilometrų. Tai - tik kiek mažiau nei Lietuvos plotas. Špicbergeno plotas – trisdešimt devyni tūkstančiai kvadratinių kilometrų.
* Šešiasdešimt procentų salyno yra po ledu. Dar trisdešimt yra nederlinga uolėta žemė. Tik dešimt procentų salų ploto turi šiek tiek augalijos.
* 2012-aisiais Špicbergene gyveno 2642 žmonės.
* Be sostinės Longjyrbieno, saloje yra dar kelios gyvenvietės. Tai - Barencburgas, Niu Olesiundas, Niubiuenas, Sveagruva. Kiti salos miesteliai apleisti.
