Tuo metu Lietuvoje įsisukę į žieminius paltus varome žiemą iš kiemo – švenčiame Užgavėnes. Kelionių organizatorė Agnė Dabravolskienė (34 m.) liko sužavėta Velykų salos, nes pataikė į patį festivalio įkarštį. Kiti du keliauninkai – verslininkas Arvydas Avulis (59 m.) ir lakūnas Jonas Juknius (69 m.) fiestos nepamatė. Jiems sala pasirodė nuobodi, rašo dienraščio „Lietuvos rytas" šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas".
Rūpesčiai užgožė egzotiką
Akmeninės skulptūros, geraširdžiai žmonės, pigūs degalai ir mėlynas vanduo. Tai viskas, kas Velykų saloje patraukė lakūno J.Jukniaus dėmesį. Egzotiškame kampelyje jis praleido vieną dieną,
Velykų sala stūkso Ramiajame vandenyne, į rytus nutolusi nuo Čilės apie 3700 kilometrų. Turistus čia labiausiai traukia dėl moai – monolitinių akmens skulptūrų.
„Daugiau ten nieko ir nėra, tik akmenys. Augalija skurdi. Vienas kitas medelis, krūmokšniai. Visa žaluma, palmės – šiaurinėje salos dalyje. Mistikos ten atranda jautresni turistai, ne tokie technokratai kaip mes“, – sakė lakūnas.
Jis su kolega Ignu Krivicku (42 m.) prieš dvejus metus lėktuvu apskrido aplink pasaulį. Čilei priklausanti sala jiems virto stotele tarp dviejų ilgų skrydžių. Vyrai vidurnaktį nusileido nedideliame salos oro uoste ir, vieną dieną pasidairę po salą, kitą rytą anksti išskrido tęsti žygio.
„Prieš akis dar buvo didelės kelionės rūpesčiai. Jie užgožė egzotiką. Negalėjome patirti malonumo. Ten reikia būti turistu“, – aiškino J.Juknius.
Pakrantėje vyras žavėjosi vandens mėlynumu. Jo pagarbą kėlė taikūs salos gyventojai.
„Jie gerbia čiliečius, bet nemėgsta prancūzų, kurie turėjo pretenzijų į Velykų salą. Žmonės saloje mažiau paliesti materialinių dalykų ir civilizacijos, nuoširdesni nei europiečiai“, – sakė J.Juknius.
Lietuvius vidury nakties priėmė oro uosto darbuotojas, kuris turėjo nuosavą viešbutį. Jis apgyvendino lakūnus, o kitą dieną vežiojo juos po salą, rodė gražiausias vietas.
„Jis daug visko pripasakojo. Nors 99 procentai jau išgaravo iš galvos, jo gerumas liko atmintyje“, – dėkingumo neslėpė lietuvis.
Aviacijos žinovas gyrė Velykų salos lėktuvų leidimosi taką. „Trijų kilometrų ilgio leidimosi takas – šiuolaikinis, aukštos kokybės, betoninis, priima įvairaus dydžio lėktuvus“, – sakė jis.
Pats oro uostas nedidelis. Saloje tėra apie 5 tūkstančius gyventojų, tad jiems didesnis ir nereikalingas. Į Velykų salą kasdien iš Santjago atskrenda didžiulis lėktuvas, atgabenantis keliautojus iš tolimiausių pasaulio taškų. J.Juknius prisiminė sutikęs turistų ir iš Rusijos.
Saloje lietuvių lakūnai lėktuvo baką papildė apie 700 litrų degalų. „Degalai ten trečdaliu pigesni nei žemyne Čilėje. Valstybė dotuoja turbūt skatindama turizmą. Saloje galima išsinuomoti automobilių, važinėja taksi“, – pasakojo lakūnas.
Velykų salos restoranuose maistas ne itin brangus. Tradicinių patiekalų lietuviui neteko ragauti. „Viskas atvežta iš žemyno, iš Čilės. Gyvulininkyste salos gyventojai nesiverčia, daržininkyste irgi vargu. Ten nėra juodžemio – visur lava. Matėme laukinių arklių, gal dar kelias ožkas. Daugiau ten jokio gyvio nemačiau“, – patikino J.Juknius.
Pataikė į festivalio įkarštį
Vienos kelionių agentūros darbuotoja A.Dabravolskienė lankėsi Velykų saloje prieš keletą metų vasario mėnesį. „Vasaris – geras laikas lankyti Čilę ir Argentiną, tuomet ten vasara. O Čilei priklausanti Velykų sala – tarsi papildoma atrakcija“, – aiškino kelionių organizatorė.
Ji džiaugėsi, kad salą lankė didžiausio ir spalvingiausio salos festivalio įkarštyje.
„Festivalis „Tapati“ – lietuviškų Užgavėnių atitikmuo. Tik jie nuogi šoka, o mes – su kailiniais Morę deginame“, – palygino Agnė. Festivalis „Tapati“ vyksta tuo pat metu kaip ir Venecijos Italijoje bei Rio de Žaneiro Brazilijoje karnavalai.
Viena festivalio atrakcijų – rinkti salos karalienę. Lietuviai irgi pasipuošė pagal vietos tradicijas ir žingsniavo vienos iš kandidačių į karalienes palydoje. Vėliau nuotrauka su išsidažiusiais mūsų šalies turistais papuošė vieno lietuviško kelionių žurnalo viršelį. Malonaus šėlsmo keliautojai nepamiršta ir šiandien.
Tačiau per Velykas Velykų saloje nėra ką veikti. Vietos gyventojai šia proga neorganizuoja jokių renginių. Jie savęs netgi nevadina Velykų salos gyventojais. „Jie vadina save Rapa Nui. Taip pat skamba ir jų kalbos bei salos pavadinimas“, – aiškino keliautoja.
Velykų salos pavadinimą primetė į ją atvykę europiečiai. Jie išsilaipino saloje Velykų dieną.
22 žmonių grupė iš Lietuvos Velykų saloje praleido 5 dienas. Buvo iš anksto užsisakę viešbutį ir gidę. Oro uoste vietos agentūros darbuotojai jų jau laukė su gėlių girliandomis.
„36 metų vietos gyventoja Sabrina Tuki Pont viską pasakojo dėdama daug širdies. Kai kalbėdavo ji arba mūsų kelionės vadovė Neringa Lužienė, visi jausdavome, kaip nugara eina pagaugais“, – dėkingumo neslėpė A.Dabravolskienė.
Šeimos valgė viena kitos protėvius
Ją sujaudino liūdna salos istorija. „Žmonės pjovėsi ilgus metus. Net valgydavo vieni kitus. Iki šiol šeimos laiko pykčio akmenis užanty – kam valgė viena kitos protėvius“, – pasakojo vilnietė.
Į kanibalizmą rapanujiečius įstūmė badas. Maistas saloje baigėsi, kai gyventojai iškirto kone visus medžius.
„Kad galėtų iki protėvių kapaviečių ant rąstų nuridenti akmenines skulptūras, jie kirto medžius. Kai neliko medžių, nebuvo iš ko gamintis valčių, o be valčių negalėjo žvejoti. Žuvys buvo pagrindinis maistas“, – dėstė kelionių organizatorė.
Dėl didžiulės dirvos erozijos saloje neauga augalai. Tai liudija ir sulaukėję arkliai. Jie į salą buvo atvežti žemdirbystei, bet taip ir liko be darbo.
Moai skulptūros turėdavo baltas koralines akis. Akmeninės figūros saugodavo šeimos kapus.
„Tai kaip antkapis, kaip apsauga. Jei viena šeima kenkdavo kitai, nuversdavo moai arba išimdavo jo akis, nes be akių jis neveiksmingas“, – pasakojo A.Dabravolskienė.
Europiečiai rapanujiečius atrado kaip visiškus vargšus. Negana to, atvykėliai atvežė europietiškų ligų. „Iš maždaug 15 tūkstančių gyventojų saloje tuomet buvo likę apie pusantro šimto žmonių“, – gidės pasakojimą prisimena keliauninkė.
Nors sala nuo Naujosios Zelandijos nutolusi per 4 tūkstančius kilometrų, rapanujiečiai galėtų susikalbėti su Naujosios Zelandijos gyventojais maoriais. „Ir tie, ir tie yra kilę iš polineziečių“, – aiškino moteris.
Apvažiavo visą salą
Didelį įspūdį paliko Ramiojo vandenyno galia. Į statų, uolėtą salos krantą dužusios bangos virpino žemę po kojomis. Saloje yra tik du nedideli smėlio paplūdimiai. Kitas krantas – stati uola.
Ant vandenyno kranto apsigyvenę turistai iš Lietuvos naktimis grožėjosi ryškiomis žvaigždėmis. Taip aiškiai dangaus šviesulių A.Dabravolskienė anksčiau nebuvo mačiusi.
Agnė mano, kad Velykų sala gali nepatikti dėl blogų orų arba keliaujant be gido. „Išvažinėjome visą salą, kaitinomės saulėje, lankėme ugnikalnių kraterius, požeminius urvus.
Kai kas plaukė žvejoti, parsivežė egzotiškų žuvų, kurias viešbučio virtuvės meistrai išdarinėjo ir paruošė“, – pasakojo kelionių organizatorė.
Kelionė iš Čilės sostinės Santjago ir šešių dienų viešnagė Velykų saloje kainavo apie 7 tūkstančius litų.
„Sala ūžia per festivalį. Kitu metu turbūt nebus taip įdomu. Viską reikia užsakyti labai iš anksto, kad gautum gerą viešbutį“, – aiškino A.Dabravolskienė.
Trečias kalbintas keliautojas – įmonės „Hanner“ generalinis direktorius Arvydas Avulis.
Velykų saloje jis lankėsi 2006 metais. „Čilėje savaitę lipome į kalnus ir trims dienoms užsukome į Velykų salą“, – prisimena verslininkas.
Jam teko daug pavažinėti po pasaulį, tačiau tokios salos kaip Velykų jis niekur nėra matęs. „Ji palieka stiprų įspūdį vien dėl savo mažumo ir kad yra vandenyno viduryje.
Vien skrydis į salą truko apie 5 valandas. Skridome dideliu lėktuvu. Įdomiausia – nusileidimas. Ką tik vandenynas buvo už nugaros ir staiga jis – vėl priekyje. Atrodo, kad leidžiamės į vandenį“, – pasakojo A.Avulis.
Tuometinis oro uosto pastatas turistui labiau priminė pašiūrę, o ne statinį. Didžiausią įspūdį vilniečiui padarė statulos.
„Jos mistiškai atrodo, sunku suvokti, kas, kodėl ir kam jas darė. Jų matyti abiejose pakrantėse ir salos centre. Jos visos iš vulkaninio tufo – čia randamo akmens. Meninio lygio neturi“, – sakė įmonės vadovas.
Velykų saloje tuo metu buvo pavasaris – oro temperatūra siekė apie 20 laipsnių šilumos.
„Mes išsinuomojome automobilį ir visą salą apvažiavome per valandą. Kelias vienas – eina išilgai salos.
Nuo jo galima nusukti į mažesnius“, – kad apibūdintų salos mažumą, aiškino A.Avulis.
Jam labai patiko vietos folkloras. „Mums pasisekė, kad matėme nacionalinius šokius ir dainas, kuriuos vieną vakarą demonstravo vietos žmonės, jaunimas. Nors visa sala nušiurusi, bet jų folkloras – įspūdingas“, – tradicijas gyrė verslininkas.
Trijų dienų Velykų saloje keliautojui buvo pakankamai. Jis neįsivaizdavo, ką ilgiau ten veikti. Antrą kartą vykti į Velykų salą jam reikėtų svarios priežasties.
„Velykų ten nevažiuočiau švęsti. Nors skamba įspūdingai, bet tik skamba. Mano įprotis – Velykas ir Kalėdas švęsti su šeima“, – tvirtino A.Avulis.
