Dabar jis stovėjo mažo vandens telkinio krante, po iš sulfito sudarytu kupolu. M.Gala būdamas taip giliai po žeme svarstė ar suras kelią atgal. Šis skambutis buvo jo paskutinis šansas išgirsti žmonos ir dukros balsus.
„Baze, baze, baze, tai Ketvirta Stovykla. Baigiau,“ – ištarė jis. Balsas keliavo teflonu dengtu laidu, kurį jis tvirtino palei sieną, visą savo kelionę urve. Galos balsas skambėjo ramiai ir prislopintai. Jis paklausė savo septynmetės dukros, ar jai patiko „Pepė ilgakojinė“, teiravosi, koks oras yra paviršiuje. Tuo metu įsiterpė ekspedicijos vadovas Billas Stone'as: „Mes pasitikime jumis. Ši diena yra didi. Darykite ką galite, tačiau nedarykite nieko rizikingo. Būkite drąsūs.“
Tokiame giliame urve Gala jau buvęs 2009 metais, tačiau iki šiol dar niekada - po vandens telkiniu. Lenkas atrado urvų tyrinėjimą visai jaunas, Tatruose. Būdamas septyniolikos, Gala su kitu uolų tyrinėtoju pirmieji leidosi į tuo metu giliausią urvą – Reseau Jen Bernard Alpėse. Dabar, būdamas 38 metų jis yra ištyręs urvus visoje Europoje, Ukrainoje, Havajuose, centrinėje Amerikoje ir Naujojoje Gvinėjoje. Ne sezono metu jis buvo Norvegijos naftos platformos technikas, kabančios Šiaurės jūroje.
Urvai- tai kaip gyvi organizmai, Jamesas Taboras rašė savo knygoje „Aklas nusileidimas“, kuri buvo paremta ankstesne B.Stone'o ekspedicija. Jie turi kraujotakos, kvėpavimo sistemas, infekcijas bei infestacijas. Jie paima organines medžiagas ir virškina jas, lėtai leisdami per savo sistemą.
Bet Čėvės urvynas atrodo žymiai gyvesnis nei visi kiti. Per pirmąją savo kelionė į Meksiką 2001 metais, Gala vos nemirė nuo hidtoplazmozės, grybelinės infekcijos nuo šikšnosparnių mėšlo, kuris buvo susidaręs netoliese esančiame urve. Tačiau vietiniai kaimo gyventojai išmoko tokias vietas išvalyti. Kai vakarų tyrinėtojai atrado šį urvyną 1986 metais, jame rado trapius kaulus netoli įėjimo, jie buvo vaikų, kuriuos tikriausiai paaukojo deivei Kuikatekai šimtus metų atgal.
Pasibaigus pokalbiui su baze, Gala su savo partneriu britu Philu Shortu užsivilko nardymo kostiumus, kvėpavimo aparatus, kaukes ir plaukmenis. Pastarąsias dvi dienas jie praleido ant platformos virš karterio, taisydami savo įrankius. Daug dalių įskilo ir užsikrėtė leidžiantis urvu, taigi keliautojai kruopščiai valė ir tvarkė kiekvieną dalelę. Vanduo buvo maždaug 10 laipsnių, taigi visai greitai jame galima sušalti. Gala nežinojo kur šis telkinys nuves, ar į kitą šachtą, ar tai bus begalinis labirintas.
Jų kvėpavimo aparatai buvo tinkami naudoti tik 4 valandas, ir nė minutės ilgiau. Nors Gala ir Shortas turi patirties pasirenkant tinkamiausia nardymui laiką, tačiau ne viskas jų valioje.
Ekspedicija atvyko vasari - likus trims mėnesiams iki lietingojo sezono pradžios. Vis dėlto kovo viduryje orai čia yra nenuspėjami. 2009 metais staigus potvynis įkalino du Gala grupes narius šiuose urvuose penkioms dienoms, palikdamas juos nežinioje ar vanduo kada atslūgs.
Gala matė senus nusileidimo i urvą pėdsakus: nusidėvėjusias virves bei nusilupusius telefono linijos laidus. Prasidėjęs stiprus lietus gali visiškai užtvindyti urvą. Tada išsigelbėjimo nebus - vien iškopti į paviršių užtrunka keturias dienas. Ilgiau nei astronautams reikėjo grįžti iš mėnulio į žemę, kuriems ši kelionė užtruko diena trumpiau.
Iš tikrųjų, tyrinėtojams nebuvo daugiau kur keliauti. Visos malonios vietos jau buvo atrastos. Saulėtos laukymės ir izoliuotos įlankos, fosforescuojančios lagūnos ir šlamančios giraitės jau buvo sužymėtos, išliaupsintos turistų vadovuose ir pavadintos lotyniškais vardais. Atrasti išties kažką naujo šioje planetoje, to, ko žmogus dar nėra matęs, reikia tyrinėti giliai po žeme ir po vandeniu. Tyrinėtojai tai ir darė.
Urvų tyrinėjimas - vienas seniausių laisvalaikio užsiėmimas, taip pat labiausiai nepatikimas. Šis žaidimas žaidžiamas tamsoje ir nematomame lauke. Kol laipiojimo įrankiai nebuvo išrasti, devyniolikto amžiaus pabaigoje, status šlaitas galėjo nutraukti ekspediciją, kaip ir užtvindyti tuneliai, kuriuos tyrinėtojai vadina terminuotais šuliniais. Jeigu įėjimas nebuvo per mažas, tunelis per siauras, pats urvas galėjo būti per gilus, kad jį būtų įmanoma apžvelgti vien su deglais arba žvakių šviesa.
Metams bėgant įranga gerėjo, sujungus degtuvą, kopimo įrangą su nardymo cilindrais, urvų tyrinėtojai keliavo vis giliau ir giliau į žemę. Rekordas buvo pasiektas Galos komandos 1998 metais, jie nusileido 5300 pėdų po žeme, jis priklausė Prancūzijai, Ispanijai ir Austrijai, tačiau 2004 metais buvo įtvirtintas naujas Gruzijos rekordas.
Urvo gylis yra matuojamas nuo įėjimo gilyn, nesvarbu kiek jis yra aukščiau jūros lygio. Kai yra žvalgomasi urvynų, tyrinėtojai pradeda paiešką kalnuose, tirdami storus kalkakmenius deponuotus senovės jūromis. Toliau yra ieškoma požeminių srovių ir karstinių daubų, kur lietaus vanduo nuteka ant akmenų. Kai vanduo įsiskverbia, anglies dioksidas, kuris yra surinktas iš dirvos ir atmosferos, suskaido kalcio karbonatą į akmenis.
Gruzijoje, Voronjos urve, vakarų Kaukaze, dideli tarpekliai pasineria iki 500 pėdų, su nedidelėmis erdvėmis ir užtvindytais tuneliais tarp jų. Paskutinis gylio rekordas buvo pasiektas ten 2012 metais, kai tyrinėtojas iš Ukrainos Genadijus Samokinas nusileido daugiu nei 7200 pėdų po žeme – tai yra beveik 1,5 mylios.
Čėvės urvynas - žymiai gilesnis. Daugiau nėra įrodyta, jog yra tokio gylio urvų (nors geologai įtaria, jog urvai Kinijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Turkijoje yra netgi gilesni). Bet to negana, kad būtų pasiektas rekordas: urvų gyliai, kitaip nei kalnų viršūnės, yra iš prigimties subjektyvūs. Everestas buvo aukščiausia viršūnė dar iki tol, kol ją išmatavo Edmundas Hillary ir Tenzingas Norgay'us. Tačiau urvas, oficialiai laikomas urvu yra tik tada, kai žmonės yra jį ištyrinėję. Iki to laiko, tai vis labo dar viena skylė žemėje.
Gilūs urvai retai atkreipia į save dėmesį, jie dažniausiai slepiasi už apleistų įėjimų. Purvina properša išsiplečia į šachtas, nedidelės erdvės į skliautus. Voronjos urvas prasideda kapo dydžio skyle, pilna samanų ir varnų lizdų.
Kai pirmieji tyrinėtojai leidosi urvu 1960 metais, jie pasiekė vos 300 pėdų gylį, ir sustojo ties nepraeinamomis vietomis. Tai buvo apie 20 metų iki tol, kai tolimesnis praėjimas buvo iškastas, o dar po 17 metų buvo atrasta visa urvo sistema po žeme.
