Ekonomikos krizę patyrę sardai šiandien keikia ne tik šalies mafiją ir korumpuotus masonus. Vietos žmonės ypač stipriai išgyvena dėl to, kad jų vaizdingoje saloje, kur ant medžių sirpsta kekės citrusinių vaisių, o jūros gėybės – ranka pasiekiamos bei puikios sąlygos ūkininkauti, įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje NATO bazių, taip pat JAV bei Italijos karinės bazės.
Dalis nuostabaus grožio pakrančių buvo suniokota vandališkų karinių pratybų metu. Be to, kentėjo ilga gyvenimo trukme garsėjančio autonominio Italijos regiono žmonių sveikata.
Bet apie apnuodytą ir dėl to turizmo rojaus kaukę nusiplėšusį Sardinijos veidą – vėliau. Iš pradžių pasidalinsiu įspūdžiais su keliautojais, kurių noras aplankyti kurortinę salą pasinaudojus pigių skrydžių akcijomis, stipresnis už jos netolimos skausmingos praeities šešėlių baimę.
Raktažodis – „ne sezonas“
Aktyviausia ir karščiausia Sardinija būna liepą ir rugpjūtį. Kaisti įvairiomis prasmėmis ji pradeda birželį, o karštligė ima slūgti rugsėjį. Turistų antplūdžio metu istoriniai miestai ir kurortai šiame Italijos regione atrodo tokie pat tiršti kaip riebūs trofie makaronai, gausiai sumaišyti su jūros gėrybėmis ir apipilti šviežiu pomidorų padažu. Kainos šokteli be skrupulų.
Visiška priešingybė – vadinamasis ne sezonas. Tai raktažodis, kai kada įgyjantis privilegijos, o kai kada – ir keiksmažodžio reikšmę.
Iki gegužės ar birželio Sardiniją apėmęs žiemos miegas. Prekybinis ir kultūrinis sąstingis pasireiškia palaiminga ramybe, kai kada pereina į nuobodybę ir tuštumą. Užtat galima mėgautis prabanga, kai po vertas dėmesio vietoves vaikštinėji laisvai, o vietoj žmonių čiauškėjimo girdisi tik jūros ošimas ir vėjo kaukimas.
Paplūdimiai tušti it negyvenamoje saloje. Dar vėsokas Viduržemio jūros vanduo užsigrūdinusių Baltijoje atvykėlių neturėtų atbaidyti. Beje, kaip ir klimatas. Kovą, balandį Sardinijoje dar nėra kaitru.
Dieną po saule jau norisi nusimesti drabužius ilgomis rankovėmis, tačiau apsiniaukus ir atslinkus vakarui, prireikia ir šiltesnio megztinio, ir striukės. Vis dėlto žemė įšylusi, ir net ankstyvą pavasarį Viduržemio jūros saloje visada jaučiasi savo akimirkos tykanti vasara.
Pigus metas atostogoms
Tiems tautiečiams, kurie į Sardiniją sau gali leisti nuskristi tik pigiausiomis avialinijomis, greičiausiai rūpi kuo mažiau „išsitaškyti“ ir keliaujant viduje. Taupuoliams iš Baltijos šalių Sardinija balandžio mėnesį dar bus tinkama vieta poilsiui.
Keletas pavyzdžių. Nakvynė „Bed & Breakfast“ tipo svečių namuose vienam asmeniui – 20 eurų (apie 70 litų) Hosteliai čia nepopuliarūs. Puikiausia, sudedamosiomis dalimis dosni pica ar makaronai, pagaminti pagal geriausias italų virtuvės tradicijas, o gal žuvies patiekalas ar vietinis delikatesas – jūros ežiai atsieina nuo maždaug 5 iki 10 eurų (nuo 17 iki 35 litų) Kavinėje traški, saldi bandelė su kremu ar pyragaitis – 1–1,5 euro (apie 3,5 - 5,5 lito). Kavos puodelis kainuoja 80 euro centų (apie 2,7 lito), kai kur 1 eurą (3,4 lito), daugiausia – pusantro (apie 5,5 lito).
Tačiau ne sezono metu dėl restoranų gali kilti ir bėdų. Mat iki vasaros kai kurie išvis nedirba. Tie, kurie dirba, vis tiek įpratę padaryti pertrauką dienos metu ar atsidaro tik pavakary. Įprasta, kad restoranai Italijoje pagyvėja vakarais. Tačiau pirmadieniais jie gali ir išvis nedirbti. Esą sekmadienį visi su šeimomis ir draugais gastronominius įnorius patenkino iki soties ir savaitės pradžioje nuo susibūrimų prie stalo ilsisi.
Taigi jei gurgiant skrandžiui aptikote, tarkim, šaunią piceriją, kurią, jūsų požiūriu, verta išmėginti, per daug nesiblaškykite, ilgai nedelskite ir eikite ten. Nes vėliau gali tekti taip ir praklajoti miesto gatvėmis bergždžiai ieškant padorios vietos pasistiprinti ar džiaugtis radus bet kokią greitojo maisto užeigą ar kebabinę.
Panašiai ir su daržovių, vyno, sūrių krautuvėlėmis. Ta pati, kuri vakar dirbo, šiandien lygiai tokiu pačiu metu gali nerodyti jokių gyvybės ženklų. Kičinių suvenyrų ir dailiai įpakuotų itališkų skanėstų, skirtų lauktuvėms, prekybos taškai irgi paprastai skendi tamsoje.
Su drauge patyrusios restorano ar turgelio paieškų nuotykį, į dienos pabaigą jau juokavome, kad ne sezono metu Sardinijoje žmonės išvis nevalgo. Kiek vėliau krizendamos padarėme išvadą, kad ir taip rečiausiai apgyvendintoje Italijos saloje vietos žmonės ne sezono metu ne tik nevalgo, neapsipirkinėja, bet gal net ir negyvena! Sostinės Kaljario senamiestyje vakare sutiksite mažiau praeivių, nei Vilniuje Pilies gatvėje per darganoto lapkričio sutemas.
O po istorinį Alghero miestelį, kurio akmeninius šonus skalauja bangų mūša, dviese klajojome tarsi šmėklos, atsitiktinai išlikusios po atominio karo. Tą paprastą šiokiadienį neaptikome nė vienos veikiančios parduotuvės ir užkandinės. Laimė, radome vieną atsidariusią kavinę. Joje kavą gurkšnojęs senolis ir barista buvo vieninteliai žmonės, per tris valandas pastebėti garsiojo miestelio širdyje.
Tačiau jo pakraštyje netikėtai sutikome net turistų informacijos vadybininką. Šis mums pranešė pribloškiančią žinią: į Neptūno stalaktitų urvus, dėl kurių į Algherą ir vykome, nebepateksime. Paaiškėjo, kad į juos turistai įleidžiami tik iki 14 arba 15 valandos.
Tad trokštantiems išvysti šį įstabų gamtos kūrinį patariame kelionę planuotis taip, kad Alghere būtumėte pirmoje dienos dalyje.
Užtat didžiulė laimė nuskilo, kad Pulos miestelyje senuosius Noros griuvėsius galima aplankyti būtent nuo 15 valandos. Į bilieto už 7 eurus kainą įeina ir gido paslaugos. Mūsų pasirodymas gidę atplėšė nuo visiško nuobodulio ir ji bemat paguvėjo. Tą dieną buvome vienintelės dvi užklydėlės, panorusios išgirsti pasakojimų apie buvusią finikiečių ir romėnų gyvenvietę.
Tačiau gegužės 1-ąją tarp jos liekanų malsis šimtai žmonių. Kiekvienais metais tokiu metu Kaljaryje vyksta miesto globėjo Šv. Efisijo šventė. Persirengėliai artistai, pasipuošę tradiciniais sardų kostiumais, pėsčiomis arba ant arklių patraukia į už 30 km įsikūrusį Pulos miestelį. Festivalis trunka keturias dienas.
Keliauti viešuoju transportu ar automobiliu?
Jeigu reikėtų Sardiniją apibūdinti, remiantis viešojo transporto ypatumais, ją galima būtų pavadinti nenuspėjamų grafikų sala. Autobusų kursavimo laiko neperkanda nė patys vietiniai.
Staigmenų galima patirti naudojantis tarpmiestiniu transportu. Salą išvagoję geležinkelio bėgiai, tačiau traukiniai važinėja rečiau ir ne tiek daug krypčių kaip autobusai. Vis dėlto pastariesiems tvarkaraščiai, regis, neegzistuoja.
Vietiniai sako, kad Sardinija įjungusi taupymo režimą, be to, kaip jie įpratę kartoti, dar ne sezonas. Mes neatmetame, kad čia įsijungia ir pietietiškas požiūris į vadybą.
Prieš vykdamos iš Kaljario į Pulą, apsilankėme oro uosto informacijos centre ir ten mums konsultantė įteikė atspausdintą autobusų grafiką Pula-Kaljaris. Tačiau kai diena persirito į antrą dalį ir mums buvo metas grįžti į sostinę, joks autobusas nurodytoje stotelėje nurodytu laiku taip ir nepasirodė.
Veltui pralaukusios valandą, nuėjome grafikų pasitikslinti pas vietinius. Kavinėje dirbę jaunuoliai iš po stalo mums ištraukė autobusų tvarkaraštį. Keista – pastarasis nesutapo su pirmuoju. O įdomiausia, kad joks keturratis nepasirodė nei pagal antrąjį variantą!
Praradusios viltį įšokti į tarpmiestinį autobusą, prisiminėme ankstyvąją jaunystę – kol saulė nenusileido, sukome link automagistralės „tranzuoti“. Žinoma, automobilis, vairuojamas svetingo ir labai malonaus senuko, sustojo greičiau, nei iškėlėme ranką.
Tą patį vakarą spėti parsigauti iš kur kas toliau įsikūrusio miesto būtų buvę sudėtinga. Todėl norint įveikti ilgesnius atstumus ir per trumpesnį laiko tarpą apžioti kuo daugiau, vien nuo tarpmiestinio transporto verčiau nepriklausyti.
Nepasigailėjome išsinuomavusios automobilį. Jis mums ypač pravertė kelionėje į Alghero ir atgal. Mat pakeliui yra nuragų. Ties jais būtina stabtelėti tiems, kas kelionių metu ieško praeities slėpinių. Nuragai Sardiniją išskiria iš kitų pasaulio kraštų. Tai akmeniniai kūginiai dariniai, neaptinkami daugiau jokiose kitose šalyse.
Jų amžius tiksliai nėra nusakomas. Manoma, kad nuragų civilizacija gyvavo prieš 4 tūkstančius metų. Esą tuo metu Sardinijoje gyveno žmonės milžinai – žymiai aukštesni ir stambesni už šiuolaikinės kartos dvikojus planetos gyventojus.
Nuragai buvo išplitę po visą salą. Šiandien tyrinėtojai tik mėgina nuspėti jų paskirtį ir reikšmę. Gynybinė? O gal – religinė-mistinė? Dėl daugybės neatsakytų klausimų šios kūginės akmens krūvos mokslininkų ir kultūros romantikų akivaizdoje išlieka tokios pat paslaptingos kaip Stounhendžas.
Bene garsiausi, visos Sardinijos nuragus reprezentuojantys mįslingieji dariniai stūkso Baruminio miestelio apylinkėse. Tačiau mažesnių ir ne taip gerai išsilaikiusių nuragų liekanų – daugybė. Ne visi net pažymėti turistams skirtuose žemėlapiuose. Todėl kai kada važiuojant automobiliu verta sumažinti greitį ir tiesiog pasidairyti į laukus.
Beje, Sardinijoje keliai puikūs, daugybė aiškių nuorodų. Kelių mokesčių nėra. O automobilį galima išsinuomoti vos nusileidus lėktuvui. Daugybė automobilių nuomos punktų yra pačiame Kaljario oro uoste, taip pat miesto centre, kuris pasiekiamas traukiniu per 6 minutes.
Svarbu prisiminti, kad nuomai reikalinga kreditinė kortelė – užstatui grynieji netinka. Be benzino išlaidų, mažiausia automobilio nuomos kaina (kartu su draudimu) dienai – nuo 40 iki 60 eurų. Pigiau galima išsinuomoti nebent užsisakius internetu akcijos metu. O kelionių viešuoju transportu kainos mažai tesiskiria nuo Lietuvos.
Gamtos ir istorijos apsupty – karinės bazės
Sostinėje Kaljaryje, Viduržemio jūros pakrantėje, turškiasi rausvieji flamingai. Žvelgiant nuo miestą aprietusių uolų viršūnių, atsiveria vaizdas į smaragdinį vandenį. Idealios sąlygos būriuoti kone ištisus metus. Gamtos gėrybes nuo žemės, medžių ir iš jūros dugno galima semti saujomis.
Reklaminius Sardinijos bukletus puošia prabangių vilų ir UNESCO saugomų paplūdimių nuotraukos.
Lipšnų poilsį baltuose pliažuose galima atskiesti archeologinių radinių, milžinų kapaviečių ir amžius atlaikiusių griuvėsių apžvalga. Regis, rekreacijos verslo ambicijos ir ramus vietinių gyvenimo būdas čia visiškai nesiderina su salos tarnyste karinei pramonei.
Maždaug pusšimčiui metų Sardinija buvo tapusi karinių pratybų oaze. Dar visai neseniai Decimonannu srityje, didžiausioje NATO oro pajėgų bazėje, griaudėdavo bombų sprogimai. Sardai prablaivėjo, kai pamatė, kaip stipriai tai nuskurdino ir sužalojo laukines pakrantes.
Maža to, kai pietų Sardinijoje ėmė gimti dvigalvės avys ir veršiai deformuotomis kojomis, o kūdikių apsigimimų ir susirgimų vėžiu skaičius drastiškai išaugo, paaiškėjo, kad srityje ypač padidėjęs radioaktyvumo lygis, bent dalis salos smarkiai užteršta kenksmingomis dalelėmis.
Regione buvo aktyviai testuojamos karinės technologijos. Santo Stefano ir La Maddalena salos buvo paverstos atominių laivų saugyklomis. Po vietinių gyventojų protesto akcijų tik 2008 m. uždarytas JAV karinis jūrų laivynas. Maddalena archipelagas atgijo turizmui.
Vis dėlto Sardinija nėra vienintelis planetos lopinėlis, išgyvenantis užterštumo problemas ir nusikaltimus prieš gamtą. Beje, nereikėtų stebėtis, jei panašus likimas ištiktų ir gražiausių sodybų, skaidriausių Lietuvos ežerų kraštą – Ignaliną. Ruošiantis nuožmiam karui su Rusija, beliko nuodingų atliekų kapinynu paversti ir testuojamomis bombomis užmėtyti Nidos kopas.
