Ekvadoro Amazonijos pakraštyje įsitaisęs Makaso miestelis nuo aukštikalnių nutolęs tik per 100 kilometrų, tačiau automobiliu iš Riobambos iki jo dardėjome visą dieną. Dar tiek pat kelio sukorėm, kad iš Makaso patektume į šuarų genčių gyvenamas teritorijas.
Amazonija – siurprizų kupinas laukinis kraštas. Čia neveikia nei telefonas, nei internetas, o laiškai pasiekia adresatą vėžlio greičiu. Į šią nežinomybę skverbiamės trise.
Valčiai skrodžiant apgaulingai ramios upės vandenis, akylai stebiu abu krantus, kuriuose tarp lapų išnyra kaimeliai ir pavienės lūšnos. Prie jų įrengtos prieplaukos valtims ir kanojoms sustoti. Čiabuviai kasdien plaukioja iš vieno kaimo į kitą aplankyti tetulių, dėdžių ar vaikų bei mainyti savo gėrybių į svetimas.
Valties priekyje įsitaisęs šuarų genties indėnas Ju akimis bėgioja upės paviršiumi ir, pastebėjęs pavojingus rąstus, garsiai šūkčioja vairininkui. Pavojui praslinkus, mostu rodo Manueliui, bičiuliui iš Gvajakilio, kiekvieną virš vandens iškilusią kaimano akį.
San Karloso prieplaukoje sustojusi valtis atgabena šuarams nelauktų svečių, tad nespėjus nė kojos iškelti, krante pasirodo keli vyrai su šautuvu, apsupti būrio pusnuogių vaikų.
- Ko čia atplaukėt? Mes jūsų nekvietėm! – rėžia vyriausias, tikriausiai kaimo seniūnas, gimtąja šuarų kalba.
Žodžių nesuprantu, tačiau Ju išverčia piktoką vado frazę ir imasi derybų:
- Mes – draugai! Turim šuarų valdžios pasirašytą leidimą čia keliauti. Atvežėm maisto ir dovanų!
Vyrukai krante nepasiduoda. Iš balso tembro jaučiu, kad nenusiteikę mūsų draugiškai priimti.
- Šuaras gali išlipti, o gringos tegul plaukia sau! – vadas negailestingai beda pirštu mano ir Manuelio pusėn. – Niekas mums nepranešė apie jūsų atvykimą!
Gringais Pietų Amerikoje vadinami užsieniečiai. Manuelis – ekvadorietis, tačiau čiabuviams – vis vien. Jei ne šuaras ar nepakankamai nukepęs nuo saulės, vadinasi – gringas.
Ju veidu perbėga nerimo šešėlis. Šokęs iš valties, pakiša vadui po nosim išlankstytą popierių. Tai - Makaso miestelyje įsikūrusios šuarų valdybos pasirašytas oficialus dokumentas su Ju, Manuelio ir mano vardais, laiduojantis, kad mums leidžiama lankytis šuarų teritorijoje. Be jo čia geriau kojos nekelt.
Pasirodžius popieriui, kaimiečių balsai sušvelnėja – reikalas krypsta į gerąją pusę. Dar kiek, ir, iššokę iš valties, spaudžiam ranką seniūnui. Lengviau atsikvepiu. Tik Ju dėka, kuris nepatingėjo prieš kelionę pasirūpinti oficialiuoju raštu, pastatom koją šuarų žemėj.
Apčiupinėtas, apžiūrėtas ir galiausiai tvarkingai sulankstytas dokumentas dingsta vado kišenėje, visų veiduose įžiebdamas šypseną ir abipusę draugystę.
- Sukvailiojot čia vieni plaukioti? – netveria noru pasireikšti vado pusbrolis. – Pas mus neramumai, pašaliniais niekas nepasitiki. Žinot, kas gali atsitikti? Pykšt – ir viskas! Kas jūsų ieškos?
Džiunglių įstatymai kitokie. Čia net vaikai nešiojasi medžioklinį šautuvą arba mačetę – kardą primenantį didelį peilį. Šie įrankiai naudojami ne tik maisto pasirūpinti ir kelią lapų raizgalynėje prasikirsti, bet prireikus - ir apsiginti.
San Karloso kaimelyje kiūpso penkios skylėtos, iš palmių stiebų suręstos trobelės ir medinė seniūno lūšna. Visi čia gyvenantys – viena didelė šeima. Valgiui gaminti ir bendrauti kaimo viduryje stovi dvi erdvios virtuvės.
Viena iš penkių palmių trobelių atitenka mums. Alpstu iš nuovargio. Išsitiesusi ant skylėtų grindų, nosimi įsibedu į ištrėkštą didžiulį tarakoną.
Pažadina iš virtuvės sklindantys balsai, kviečiantys prie stalo. Išsikrapščiusi iš trobelės, apsuku ratą aplink kaimą. Nameliai sustatyti ratu aplink aikštelę. Žolė visur kruopščiai nuskusta, o gal - ištrypta. Kaimo viduryje įrengta laužavietė, prie upės – prieplauka, kurioje moterėlės skalbia drabužius.
Žengus žingsnį iš trobelių rato, apsupa tanki lapija. Pro ją be mačetės neprasibrausi. Vietomis styro geltonais vaisiais apkibę aukšti, pliki papajų medžiai. Toliau – bananų laukelis. Tarp lapų matyti nusvirusios vaisių kekės. Bananus Amazonijos gyventojai valgo bene keturiskart per dieną.
Klajonę aplink kaimelį nutraukia dar kartą iš virtuvės atskriejęs raginimas pusryčiauti. Įėjusi randu vaikų apsuptus abu bičiulius, besišnekučiuojančius su jau matytais vyrais ir jų žmonomis.
Maistas maistu, bet pirmiausia – draugystės ritualas. Seniūno rankose geltonuoja išskaptuoto moliūgo pusė, iki kraštų sklidina tiršto balto skysčio. Čičia - tradicinis Amazonijos indėnų gėrimas, gaminamas iš jukos šakniavaisių. Kaimo vyrams čičia – tikras skanėstas, tinkamai rauginta ji turi 6 procentus alkoholio.
Šiuo gėrimu svečius vaišina visos Amazonijos indėnai. Jo receptas toks: susėdę aplink didelę statinę, moteriškės čiaumoja mėsingą jukos šaknį, ir sukramtytą spjaudo vidun. Prispjaudę trečdalį statinės, užpila vandeniu. Paveikta seilių, juka ima rūgti, o po savaitės gėrimas jau tinkamas vartoti.
Čičios kvapas ir išvaizda baugina, tačiau šuarų svetingumo atsisakyti nevalia. Tai veik tas pats kaip spjauti siūlančiajam ir visam kaimui į veidą. Moliūgui priartėjus, užsimerkusi sriūbteliu pusę gurkšnio. Apėjus ratui, dar ir dar...
Prie statinės įsitaisiusi mergaitė nesnaudžia – vos indui patekus į jos rankas, pripildo ir atiduoda vadui. Tada nulaižo baltais tirščiais aplipusius pirštus, ir viskas kartojasi iš pradžios...
„Šuarų žemė“
Pas šuarus buvau prieš trejus metus su dviem bičiuliais - šuarų genties indėnu Ju ir ekvadoriečiu Manueliu. Kas dieną leidomės gilyn į mišką, patirdami vis daugiau nuotykių ir atrasdami iki tol nematytų, nepatirtų ar tiesiog keistų dalykų. Šie nuotykiai aprašomi ką tik išleistoje knygoje “Šuarų žemė” (leidykla „Didakta“).
Amazonijos miškai užima maždaug pusę Ekvadoro teritorijos, tačiau čia pasklidę mažiau nei 5 procentai šalies gyventojų. Šuarai įsitaisę Peru ir Ekvadoro pasienyje, rytinėje Andų papėdėje tarp Pastazos, Upano, Pautės, Zamoros ir Maranjono upių.
Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šią Pietų Amerikos čiabuvių gentį vadino galvų medžiotojais, nes priešų galvų šuarams tereikėjo trofėjams gaminti. Šiandien likę tik keliasdešimt tūkstančių šuarų, dauguma jų gyvena Moronos-Santjago provincijoje (Ekvadore).
