Kodėl net japonai vyksta tuoktis į Santorino salą Graikijoje?

Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso  „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.

Oia turizmas vyksta net lapkričio mėnesį, jei sulaukiama kruizinių laivų, tuo tarpu Kamari spalio pradžioje turistų jau negausu. Pirmiausia išlipus iš autobuso Kamari miestelis labai primena Palangą. Gatvelė link jūros abiejose pusėse aplipusi kinų suvenyrais prekiaujančiomis pastogėmis, ir pagaunu save laukiant, iš kur pasklis rusiška muzika, viliojanti pinigingus turistus į niekuo neišskirtinę kavinę.

Tačiau graikai vis tik labiau mėgsta graikišką arba populiariąją muziką transliuojančias radijo stotis. Nors turistus rusus taip pat labai mėgsta. Viena graikė, užaugusi Atėnuose pasiturinčioje šeimoje, pasakojo, kad pirmąkart 500 eurų banknotą rankose laikė pradėjusi dirbti turizmo sektoriuje Santorino saloje. Tuo įsitikinau ir pati - jokia kita kalba bendraujantys turistai taip nemėgsta grynųjų pinigų, kaip rusakalbiai. Jų už suvenyrus susimokėti paduodami banknotai kelia nuostabą ir verčia šalia kasos laikyti įvairias banknotų originalumo patikros priemones.

Tačiau bet kokios lietuviui galinčios kilti asociacijos išgaruoja pasikeitus kraštovaizdžiui - kai pėsčiųjų gatvelė pasiekia paplūdimį ir pasisuka lygiagrečiai jo. Skaisčiai mėlyna Egėjo jūra skalauja akmenuotus Kamari krantus. Lyginant su Oia supančiais paplūdimiais, čionykščius akmenis gal ir galima vadinti smėliu. Tačiau lyginant su smėlėtais lietuviško pajūrio krantais - geriausiu atveju įvardinčiau juos kaip smulkų žvyrą. Nors būna ir smulkesnio. Bet nevarydama Dzeuso į medį galiu pasidžiaugti skaidriu, šiltu ir druskingu vandeniu, kuriame lengva plūduriuoti. Taip pat - kaitria saule, nuo kurios saugotis reikia net spalio mėnesį - per tris valandas ant gulto įgijau puikų vasaros pabaigos įdegį.

Tiesa, Santorino salos oro uostas nutolęs nuo Kamari vos kelis kilometrus, tad man virš galvos pakilo ir nusileido ne vienas lėktuvas. Kai kurie jau buvo taip žemai, kad mačiau nuleistas važiuokles ir vestuvinius makiažus. Juokas juokais, bet Santorinas - labai populiari vieta vestuvėms. Poros nutaria čia tuoktis, nors apie salą ir Graikiją skaitė tik internete.

Teko kalbėtis su viena jauna pora iš Japonijos, kurie, lydimi kelių gerų draugų, sukorė ilgą kelią tam, kad susituoktų Santorino saloje. O tada japonišku papročiu ieškojo dovanų visiems būsimos puotos Japonijoje svečiams. Suvenyrų pasirinkimas saloje platus, tačiau daugumoje parduotuvėlių - vienodas. Kaip ir bet kurie prekeiviai, graikai turi puikių pasakojimų apie savo prekių autentiškumą ir apie tai, kad jos yra rankų darbo ir unikalios, tačiau tik retsykiais tai yra tiesa. Dažniausiai tai - masinės gamybos prekės, kurios štampuojamos Rytų šalyse, o saloje tik pritaikomos - neretai ranka šalia graikiško vaizdelio ant keramikos dirbinio užrašant miesto arba salos pavadinimą. Nustebtumėte, kaip tai veikia.

Renkantis vietą pasistiprinti Kamari gali apsisukti galva. O jei pati neapsisuks, tuo pasirūpins kurios nors kavinės padavėjas, gerai nusmailintu per keletą sezonų liežuviu. Populiariausiomis valandomis dažnas restoranas iškalbingiausią arba daugiakalbiškiausią padavėją (beveik visada - vyrą) pastato į viliotojo poziciją. Šis savo ruožtu kalbina lėtai restoranų alėja pėdinančius turistus ir visokiomis gražbylystėmis kviečia užeiti. Kadangi mėgstu pabrėžti, kad reklama manęs neveikia, laikiausi labai stipriai ir nesileidau suviliojama tol, kol iš tiesų neketinau kažkur užeiti.

Tada, užkalbinta man visai patikusio restorano padavėjo iškart ėmiausi derybų, mat turistų aplink nebuvo gausu, vadinasi - kiekvienas klientas svarbus. Visa gatvė, kiek teko pastebėti, nusėta specialiais pasiūlymais dviems, tad man, vienišai keliautojai po itin romantišką salą, kilo noras patraukti restoraną per dantį ir, kai buvau užkalbinta, nepraleidau progos paklausti, kodėl niekas nesiūlo specialaus pasiūlymo vienam. Padavėjas trumpai susimėtęs vos vos nepriėmė priekaišto rimtai, bet greitai sumojo, kad jis gali pateikti man specialų pasiūlymą.

Žuvis buvo išties puiki, vynas - taip pat, o padavėjas idealiai atliko savo darbą palaikyti svečiams kompaniją. Vėliau populiariame keliautojų puslapyje įsitikinau, kad šis restoranas Kamari - tarp geriausiai vertinamų. Neapsigaukite - absoliuti dauguma padavėjų restoranuose nors ir kalba graikiškai, nėra graikai. Mano atveju tai buvo keliolika metų Graikijoje gyvenantis albanas, kalbantis šešiomis kalbomis. Neteko sutikti graiko, mokančio tiek kalbų. Neretai sunku buvo su graikų turistais susikalbėti angliškai. O mano vasaros darbovietės - suvenyrų parduotuvės Oia - savininkas graikas tiesiog įkūnijo šios tautos požiūrį.

Su bet kokiu turistu, kuris į jį kreipdavosi ne angliškai, jis kalbėjosi graikiškai. Iš šalies juokingai atrodo, kai gyvenimo mačiusi rusė turistė jo klausia rusiškai, jis atsako graikiškai, o dar juokingiau, kad ji galiausiai vis tiek ką nors nusiperka. Joks kalbos barjeras negali sustabdyti noro pirkti suvenyrines smulkmenas.

Iš pelenų pakilusi gyvenvietė

Kamar

i miestelį nuo kito populiariaus paplūdimio - Perissa - skiria aukšta kalva, ant kurios užvažiavus galima rasti senovinę gyvenvietę Thira. Aš nutariau aplankyti kitą archeologinį objektą - 5000 metų senumo Akrotiri gyvenvietę, kuri įsikūrusi dar piečiau Santorino saloje. Penkis tūkstančius metų ji išsilaikė todėl, kad buvo užklota vulkaninių pelenų, kaip daug geriau žinoma gerokai "jaunesnė" Pompėja Italijoje.

Kad nusigautum iš Kamari į Akrotiri, reikia grįžti į salos sostinę Firą, kurioje susikerta visi autobusų maršrutai. Galiu pasveikinti salą su tuo, kad keliauti autobusais po ją tikrai patogu ir nebrangu, nepaisant to, kad visi keliai veda į sostinę, kurioje persėdama į kitą autobusą, vežantį į pasirinktą tašką. Akrotiri dengia stiklinis stogas ir medinės sienos, saugantys gyvenvietę nuo aplinkos poveikio. Turistai įleidžiami už kelis eurus ir gali vaikščioti takeliais palei kelis tūkstančius metų skaičiuojančius griuvėsius. Aiškumo dėlei galima paminėti, kad ši gyvenvietė - senesnė už Egipto piramides, kurios Akrotiri nusileidžia apie 500 metų.

Gyvenvietė gana didelė, taip pat gausu paaiškinimų. Be to, čia dirbantys prižiūrėtojai pasirodė malonūs ir paslaugūs. Jausmas einant pro miniatiūrinius kambariukus - lyg vaikščiotum po Hobito namus. Durų aukštis - apie pusantro metro. Lovų ilgis - dar mažesnis. Buvo kilęs įtarimas, kad jos - vaikiškos, tačiau abejones išsklaidžiau po kelių dienų apsilankiusi Atėnų nacionaliniame muziejuje.

Taip, žmonės išties buvo mažiukai. Šalia Akrotiri taip pat galima rasti paplūdimį. Jis vadinamas raudonuoju ir laikomas vienu įdomesnių, tačiau skirtumas turbūt tik tas, kad jis nėra urbanizuotas, o juodus Katharos arba balkšvus Kamari akmenukus keičia rausvi stamboki akmenukai, kurie pėdas greičiau raižo, nei glosto. Nekalbant jau apie ilgesnį prisėdimą ant jų. Tokiu atveju geriau rinktis mokamus gultus Kamari arba Perissa. 50 kilometrų per Atėnus pėsčiomis

Kelionė keltu iš Santorino į Atėnus truko apie 8 valandas ir buvo labai varginanti. Tiesa, galima rinktis patogesnį variantą ir už kelis kartus didesnę kainą plaukti patogiai miegant lovoje, tačiau aš tam neskyriau lėšų, o tai reiškia, kad neturėjau kelte priskirtos vietos. Kadangi Athinios uostas Santorine nebuvo pirma kelto stotelė Graikijos salyne, patogiausios „nemokamos“ vietos jau buvo užimtos. Laisvą minkštasuolį radau bufete. Man dar visai pasisekė, nes kitiems teko bandyti pasnausti ant sustumtų kėdžių.

Miegas šaltame bufete be šiltų drabužių (jų neturėjau, nes vasarą Graikijoje jų nereikia) buvo visiškai prastas. Pasiekusi Atėnus šiek tiek po 9 valandos ryto jaučiausi daug labiau pavargusi, nei kelionės pradžioje beveik 2 valandą nakties. Atėnų uosto su Santorino uostu, kuriame telpa vos keli laivai, nepalyginsi. Jame kursuoja nemokami autobusai, kurie keleivius nugabena kelis kilometrus iki metro stoties. Greitai sulaukusi reikalingo traukinio prie iš anksto užsisakyto viešbučio buvau apie 11 valandą, bet pabandžiau pasiprašyti priimama anksčiau, nei numatytas įsiregistravimas nuo 12 valandos. Man pasisekė ir pagaliau galėjau gerai išsimiegoti.

Atsikėlusi jau sutemus išėjau paieškoti maisto. Parduotuvėlę radau nesunkiai, tačiau rajonas šalia Omono metro stoties, kur apsistojau, pasirodė nesaugus. Gatvės, kuriomis teko eiti, buvo labai menkai apšviestos ir visiškai nejudrios, kas dar sustiprino nesaugumo jausmą. Tačiau to ir buvo galima tikėtis, renkantis pigią nakvynę. Vienas iš Santorino salos pažįstamas graikas neslėpė, kad tame rajone daug narkomanų. Na, nutariau ateinančias dvi dienas užslinkus tamsai jau būti viešbutyje.

Tąkart nusipirkus užkandžių ir vandens parduotuvėje, užsukau į „burgerinę“ kitoje gatvės pusėje nuo viešbučio pasiimti maisto išsinešimui, kur dirbantis pusamžis graikas prieš mane laukusioms dviem turistėms guodėsi, kad bene 50 procentų Atėnų gyventojų neturi darbo.

Kitą dieną išsiruošiau lankyti miesto po negausių pusryčių viešbutyje. Registratūroje pasiėmiau žemėlapį, įsijungiau GPS bei programėlę, matuojančią nueitą atstumą savo išmaniąjame telefone ir pradėjau ekskursiją nuo nacionalinio muziejaus, palyginus netoli mano viešbučio.

Dieną miestas atrodė gerokai saugesnis, bet, kaip ir buvau perspėta jaukios ir švarios Santorino salos bendruomenės, purvinas. Tiesa, ne daugiau, nei bet koks kitas didmiestis. Ko tikrai daugiau, nei kituose miestuose, tai protestuotojų. Ką graikai moka, tai moka. Žinoma, čia ta bedarbių armija. Įvairaus amžiaus žmonės būriuojasi skveruose, daug rūko (nes Graikijoje visur rūkoma, netgi ten, kur kabo draudžiantys rūkyti ženklai) ir kalbasi šalia savo plakatų. O kartais plakatai tiesiog paliekami iškabinti „dirbti“ vieni, be protestuotojų pagalbos.

Nacionalinis muziejus, kaip ir kai kurie kiti objektai, Europos sąjungos studentų gali būti lankomas nemokamai. Jis talpina visą įspūdingą Graikijos istoriją ir turi Egipto bei jūrininkystės ekspozicijas.  Kitas objektas – Likbeto kalva. Ji – aukštesnė nei Akropolis, ant kurio riogso garsieji Panteono griuvėsiai, ir įkopti nėra lengva. Jau artėjant kalvos link, gatvės ženkliai statėja. Kalno apačioje veikia šaltinis, reguliuojamas kraneliu. Abejoju vandens kokybe, bet atsigaivinti apsišlakstant vandeniu – pats tas.

Į Likbetą kopiama serpantinais. Automobiliu galima užvažiuoti iki maždaug pusės kalno, o toliau – pėsčiomis, vis besigrožint atsiveriančiais Atėnų vaizdais. Atėnai su priemiesčiais talpina per 3 milijonus gyventojų, tad vaizdai – įspūdingi. Ant kalvos viršūnės stovi veikianti ikonų ir žvakių pilna koplytėlė bei keletas suvenyrų prekeivių. Taip pat įsikūręs restoranas. Kol pasiekiau viršūnę, buvo jau pavakarys, tad nusileidusi patraukiau atgal. Praėjau pro Parlamentą, tačiau jis buvo aptvertas, prie tvoros stoviniavo būrelis panašių į protestuotojus piliečių, o už tvoros – uniformuotų pareigūnų.

Viešbutį pasiekiau jau beveik sutemus. Pirma diena – 26,6 kilometro įveikta. Kitą rytą panagrinėjusi žemėlapį ekskursiją pradėjau kelione senųjų Atėnų miesto griuvėsių link. Juos pasiekiu eidama gatve, kuri savo gausybe mažyčių parduotuvėlių apgriuvusiuose pastatuose ir viena ant kitos „lipančiomis“ iškabomis man primena Kalvarijų gatvę Vilniuje. Įėjimo į senąjį miestą ieškome kartu su turistu iš Kinijos, kuris taip pat keliauja vienas. Nepaisant to, aš jam atrodau drąsi, nes esu viena keliaujanti mergina.

Atėnuose nėra daug turistams skirtų nuorodų ar informacinių lentų, bet turistiniai objektai puikiai sutvarkyti. Tiesa, į šį objektą verta eiti jau aplankius Akropolį, kurį aš pasilikau desertui, nes galioja tas pats bilietas. Bet čia įėjimas atsiėjo vos pora eurų, tad nesijaučiau labai nusivylusi savo neapdairumu. Senajame mieste turistų negausu – galima ramiai pasivaikščioti tais pačiais takeliais, kuriais prieš porą tūkstantmečių vaikščiojo Platonas bei Sokratas. Šiais laikais čia vaikšto vėžliai ir katės.

Iš čia pajudėjau Akropolio pusėn, pakeliui nuo gatvėje augančio apelsinmedžio nusiskyniau dar visiškai žalią vaisių, kuris sunoko ir buvo suvalgytas jau Lietuvoje. Labai skanus ir saldus. Sustojau kavinėje pasiimti kavos ir kokio sumuštinio. Pardavėja neturėjo grąžos, bet pažadėjo greitai jos suorganizuoti. Kol laukiame, yra laiko pasišnekėti. Mane, šiaurietiškos šalies gyventoją, Graikijoje stebino tai, kad paprašius arbatos yra galvojama apie šaltą arbatą, taip pat ir su kava. Jei norite karšto gėrimo, taip reikia ir prašyti.

Akropolio kalva supama parko ir aukštos tvoros. Čia vėl pasigendu nuorodų į įėjimą, tačiau, manau, einant aplink kalvą, anksčiau ar vėliau jį prieisiu. Juolab kad oras buvo puikus – ne per karšta ir labai malonu vaikščioti. Kasoje sužinau dvi naujienas – naujai atidarytas Akropolio muziejus šiandien neveikia, bet Akropolio kalną kaip studentė galiu lankyti nemokamai.

Gaunu informatyvų bukletą su kalno žemėlapiu ir objektų aprašymais. Čia turistų daugiau ir kates su vėžliais keičia nuobodžiaujantys šunys...su vėžliais. Labiau atsipalaidavusių ir aplinkai abejingų šunų nei Graikijoje man niekur neteko matyti. Reikia neblogai pasistengti, kad alyvmedžio pavėsyje snaudžiantis keturkojis bent atmerktų akis ir atkreiptų į kažką dėmesį. Turbūt todėl šunys laksto laisvi, nepririšti pavadžiais. Tam skirtose vietose jie yra šeriami ir nešioja apykakles, tad yra tik pusiau laukiniai.

Kopiant kalva į viršų praėjau Dioniso teatrą, mažas šventyklėles ir didžiulį amfiteatrą, vėl mėgavausi Atėnų panorama. Prieš pasiekdama viršūnę trumpam sustojau dar viename bilietų patikros poste. Tada jau visai netoli – vis restauruojamas Panteonas. Suprantama, tokiam objektui restauruoti reikia ne tik laiko, bet ir lėšų.

Kalvos viršūnėje turistai išsisklaido ir jų neatrodo daug. Visi gaudo gražesnius kadrus prie Panteono ir Nikės šventyklos. Vokiečių moksleivių grupelė ekskursijai puikiai pasiruošusi – prie skirtingų objektų vis kitas kinderis pasakoja kolegoms apie jų reikšmę.

Nuo Akropolio nusileidau kitu keliu – skirtu išeinantiems. Vėl nusileidau vakarėjant, bet beveik pakeliui į viešbutį dar aplankiau miesto centre esantį gražiai sutvarkytą parką su mini zoologijos sodu viduryje. Parkas – puikiai sutvarkytas, yra bent keletas ramiam poilsiui tinkamų erdvių. Grįžtu vėl pro Parlamentą, kurį šįkart galima apžiūrėti iš arčiau – budi tik simbolinė sargyba ir keli tinginiaujantys šunys. Prieblandoje grįžau į viešbutį. Antra diena – nueita 23,7 kilometro.  Paryčiais taksi važiuosiu į oro uostą, laukia skrydis į Lietuvą. Deja, Atėnai nėra lengvai pasiekiami oro keliu – skristi į tėvynę turėsiu per Stambulą ir Taliną.