Dar niekada neteko apsilankyti Tolimuosiuose Rytuose, o girdėjau nemažai legendų apie juos. Nusprendusi pasinaudoti dar viena universiteto suteikta galimybe, padaviau paraišką į mainų programą Kinijoje. Sėkmingai praėjusi atranką ir susitvarkiusi reikalingus dokumentus, padirbėjusi dviejose darbovietėse bei sukaupusi reikiamą pinigų sumą, darkart atsisveikinau su Lietuva ir iškeliavau.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Pirmoji stotelė buvo Honkongas. Didelis dangoraižių miškas pasitiko įvairiausių kvapų mišiniu, karščio bangomis, it skruzdėlytės bėgiojančiais kiniečiais, turistų šypsenomis bei šviesų simfonija. Vos nuklydus į šoną, į kokią mažesnę gatvelę ar vidinį kiemą, draugiškai pasveikinti atvykus išlįsdavo tarakonai.
Po apsilankymo balto smėlio ir ažūrinio vandens paplūdimyje prabangiausių Honkongo gyvenamųjų namų kvartale, užkopus 240 laiptelių iki antros pagal dydį pasaulyje bronzinės Budos statulos ar užkilus seniausiu funikulieriumi Azijoje į Viktorijos viršūnę, atrodė, kad jau niekas daugiau nebenustebins. Atrodė, kad akis jau priprato prie čia pat gatvėje kepamų gardėsių, įkyriai laikrodžius ar rankines siūlančių prekeivių, smalsiai šnairuojančių praeivių, šventyklų, rytietiškų parkų, gėlių, paukščių ar žuvų turgelių. Bet tai tebuvo tik ilgos kelionės pradžia.
Po kelių dienų, praleistų Honkonge, atėjo metas važiuoti į tikrąją Kiniją. Universitetas, kuriame mokiausi, buvo įsikūręs mažame kaimelyje Kinijos pietuose su vos 5 milijonais gyventojų (Kinijos mastais tai tikrai mažas miestelis!). Užsieniečių čia buvo nedaug, tad išėjus pasivaikščioti į miestą ar prekybos centrą pradėdavau gyventi kitą – žvaigždės – gyvenimą. Mane slapta fotografuodavo nedrąsūs moksleiviai, kalbindavo praeiviai, smalsiais nustebusiais žvilgsniais nužiūrinėdavo vaikai; kartą teko ir autografą pasirašyti.
Gyvenimas čia buvo tiesiog kitoks: per vieną vakarienę galėdavai paragauti įvairiausių skirtingų patiekalų, vištieną, net ir smulkiausiai supjaustytą, patiekdavo su kaulais, jeigu vieną dieną negaudavai ryžių, jausdavaisi jau pasiilgęs, nusipirkus alaus ir patikrinus kamštelį dažniausiai laimėdavai antrą butelį, važiuojant viešuoju transportu nesijausdavai nustebęs, jei vairuotojas užsukdavo užsipilti degalų ar tiesiog sustodavo viduryje gatvės ko nusipirkti. Šį sąrašą galėčiau tęsti be galo be krašto. Gyvenant svečioje šalyje yra du keliai: arba šaltakraujiškai ignoruoti ir burbuliuoti arba susitaikyti su kitokia kultūra, stengtis ją kuo labiau pažinti ir suprasti. Aš pasirinkau antrąjį.
Per penkis mėnesius Kinijoje sutikau daug skirtingų asmenybių. Prieš patenkant į ją mintyse turėjau nusipiešusi pilkos (arba tiksliau juodos) masės vaizdinį, be skirtingų nuomonių ar prieštaravimų paklustančių galiojančioms tasyklėms. Tiesą sakant, tokią masę sutikau per nacionalines atostogas aplankiusi Didžiąją Kinų Sieną kartu su puse milijardo keliaujančių kinų (atkreipkite dėmesį į nuotraukas).
Tačiau taip pat buvau maloniai nustebinta sutikusi žmonių panašių į save, kurie norėjo pažinti, mokytis ir tobulėti kartu. Gyventojų svetingumas ir draugiškumas lydėjo visos viešnagės metu.
Kelionė pakeleivingomis mašinomis iš Pekino į Šanchajų daugiau nei 1000 km mokant vos keletą kiniškų žodžių buvo dar vienas iššūkis, padėjęs įrodyti sau ir aplinkiniams, kad gyvenime nėra nieko neįmanomo. 44 valandas trukusi kelionė, praleista bemiegė naktis KFC bei rytinis dviejų kelių valandų krosas iki greitkelio pareikalavo daug jėgų, tačiau džiaugsmas įveikus užsibrėžtą tikslą nuspalvino visą kelionę vaivorykštės spalvomis.
Aplankiusi Šanchajų, Guangdžou, Šenženą, Singapūrą, Bangkoką ir Makao jaučiausi pamačiusi užtektinai didmiesčių, įspūdingų dangoraižių, istorinių muziejų, žaliuojančių parkų, tviskančių kazino, smilkaluose paskendusių šventyklų, gigantiškų prekybos centrų, kvapnių kavinių ir t.t.
Tad sėkmingai pabaigusi mokslus leidausi į dar vieną nuotykį – kelionę naktiniu traukinių į šįkart tikrąją kaimietišką Kiniją. Kadangi išvažiavau beveik Kinų Naujųjų Metų išvakarėse, ir vėl teko dalintis kelionių džiaugsmais su puse milijardo keliaujančių kinų: traukiniai perpildyti, bilietų nebėra, eilės, spūstys ir grūstys. Išgyvenau ir grįžau dar laimingesnė, aplankiusi ryžių terasas, paplaukiojusi bambukine valtele, sutikusi dar daugiau svetingų ir draugiškų bendrakeleivių.
Apibendrinant praleistą laiką Kinijoje bei kaimyninėse šalyse galiu drąsiai teigti, kad tai buvo viena iš įspūdingiausių kelionių. Patirti nuotykiai ir aplankytos vietos, paragauti paitiekalai ir gėrimai, sutikti kolegos, dėstytojai, draugai ar tiesiog praeiviai, rytietiškas gyvenimo ritmas, kultūra bei tradicijos neprilygsta nei vienai vakarietiškai anksčiau aplankytai šaliai.
Galbūt ši kelionė nebuvo pati geriausia ar patogiausia, tačiau būtent dėl to ji ir yra įdomiausia. Šia istorija noriu paskatinti visus skaitytojus nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, nebijoti keliauti bei atrasti. Linkiu nenustoti svajoti, uoliai dirbti ir kovoti del savo svajonių išsipildymo. Kas žino, galbūt rytoj Jūs stebėsite tarakonų polką ar kvėpsite maloniai salsvą dangoraižių smogą. O mano galvoje dabar šmėkščioja tik vienas klausimas: kur toliau?
