Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Ar saugu keliauti šalyje, jei ji yra antroji didžiausia pasaulyje heroino gamintoja, jei kartais čia praūžia cunamiai ir nudunda žemės drebėjimai? Kur jūsų patogumui laukia iki 1970m. pagaminti automobiliai, beveik nėra bankomatų, o atsivežtos dolerių kupiūros turi būti nesulankstytos, švarios ir neįplėštos, kitaip nebus keičiamos į vietinę valiutą?
Tūlam keliautojui užtektų ir mažiau priežasčių aplenkti tokį kraštą. Man pačiam jokių dvejonių nekilo. Keliavau dar tik trečią mėnesį ir būdamas turistų siaubiamo Tailando salose, jau svajojau apie perspektyvą pamatyti vieną mistiškiausių ir labiausiai izoliuotų Pietryčių Azijos šalių. Neilgai trukus, dar viena mano mini avantiūra, vardu Birma, prasidėjo, o kartu su ja – ir 60 tonų aukso paieškos. Bet apie viską iš pradžių.
Aiškumo dėlei reikėtų iš karto susitarti, jog straipsnyje šią šalį ir toliau vadinsiu Birma. Nepaisant 1989 m. priimto sprendimo pervadinti ją Mianmaru, pastarojo vardo iki šiol nepripažįsta tokios šalys kaip JAV ar Didžioji Britanija. Net ir neapsisprendėlė Europos Sąjunga iki šiol ją vadina gremėzdišku dvigubu vardu – Birma/Mianmaras. Tikra painiava. Kai keliaujant tavęs šimtus kartų klausia, iš kur esi, o tada tiek pat kartų reikia angliškai išskiemenuoti žodį „Lithuania“, tada dar tiek pat kartų jį pakartoti, nes beveik niekas tokio keisto žodžio nėra gyvenime girdėjęs, trumpiau tampa aiškiau.
Taigi, 2011 metų pabaigoje dulkėti ir pavargę mano sandalai jau stovėjo dar labiau dulkėtoje Jangono – didžiausio Birmos miesto – gatvėje. Buvo naktis ir iš pažiūros labiau muziejaus eksponato nei taksi vardo vertas skardos gabalas su keturiais ratais ir kriokiančiu varikliu jau tolo, palikęs mane vieną. Nepaisant vėlyvo meto ir neapšviestų gatvių, gyvenimas čia virė.
Pirmas įspūdis buvo toks, kad patekau į naktinį kino seansą – būriai žmonių, patogiai suvirtę į primityvias plastmasines kėdes čia pat, gatvėje, žiūrėjo televizorių. Eidamas link viešbučio ir sutikdamas vis naujų tokio kino mylėtojų būrių, pagalvojau, kad galbūt smarkiai stebėtis ir nereikėtų. Birma – viena skurdžiausių pasaulio šalių, o televizorius yra šiokia tokia pramoga. Visgi per sekančias dienas supratau, kad čia žmonės ir dirba sunkiai, ir pramogauja atitinkamai. Ko gero didžiausia po „naktinio kino‘‘ pramoga Birmoje yra arekos riešuto ir betelio lapo mišrainės kramtymas. Tiksliau, netgi ne mišrainės.
Kad būtų paprasčiau suprasti, kas tai per daiktas, įsivaizduokite tokį mažą, žalią, į pailgą formą suvyniotą lapą, kurio vidus perteptas trupučiu gesintų kalkių ir prifarširuotas arekos riešuto skiedrų bei šiek tiek prieskonių. Atrodo kaip mažyčiai močiutės gaminami balandėliai, patogiai suvynioti ir, iš pažiūros, gan estetiški. Tačiau visas šis turinys pasižymi ganėtinai narkotizuojančiu poveikiu, todėl mėgstamas daugelio vietinių. Kramtant jį, sugeneruojami didžiuliai kiekiai sodriai raudonos su oranžiniu atspalviu spalvos seilių, kurių fontanais atsikratoma kur papuolė.
Be abejo, tie fontanai ant šaligatvių palieka savo spalvotas žymes ir kartais susidaro toks įspūdis, kad čia buvo stabtelėjęs ir gamtinius reikalus atliko į Afriką migruojančių paukščių būrys. O kita esminė betelio savybė yra ta, kad ilgainiui dantys nuo jo įgauna visiškai juodą arba bent jau sodriai rudą spalvą. Kadangi esu šioks toks estetas ir gailėjau savo dantų, viskuo gėrėjausi iš patolo. Kartą, dardėdamas vietiniu transportu, priešais save mačiau krūtimi kūdikį maitinančią ir tuo pat metu betelį kramtančią jauną moterį... Vaizdas liūdnokas, bet, matyt, tokios yra vietinės tradicijos.
Beje, apie transportą. Jau minėjau, kad dauguma automobilių čia yra pagaminti gerokai prieš 1970m. Dar pasitaiko pigių japoniškų bolidų su vairu dešinėje. Todėl važiavimas mums įprasta kelio puse yra gerokai komplikuotesnis, kai vairuotojui reikia daryti lenkimą. Visgi, didesnių incidentų keliuose matyti neteko, o nesėkmingai ant žemės nusileidusius motorolerių ar kitokių birbiančių dviračių priemonių vairuotojus, matyt, saugojo nuo mano aprašyto betelio atsiradęs judesių laisvumas.
Esu iš tų biudžetinių bastūnų kategorijos, kuriems įdomiau yra išbandyti autentiškus vietinius transportavimosi būdus, nei ieškoti padoriausiai atrodančio taksi. Taigi, visur stengdavausi keliauti kaip vietinis. Štai čia ir prasideda kitos įdomybės! Maršrutinių autobusų vaidmenį Birmoje dažniausiai atlieka mažą sunkvežimį primenantys dengti furgonai su mediniais suolais viduje.
Važiuoti jais gal ir nepatogu, užtat be galo įdomu. Toks autobusiukas visada turi konduktorių – kaip taisyklė, tai garsiausiai rėkiantis ir būtinai drūtas vyras. Balso reikia, kad būtų galima perspėti vairuotoją apie gręsiantį sustojimą, o jėgos – kad išsilaikyti stovint ant gale įtaisytos metalinės pakopos. Turiu pridurt, kad per visą mano keliavimo laiką nebuvo pamestas nei vienas konduktorius, o tai jau šioks toks pasiekimas, nes nepaisant autobusiukų amžiaus ir būklės, vairuotojai čia iš jų išspaudžia tikrai padorius greičius.
Yra Birmoje ir dar viena įdomi transporto priemonė – triratė rikša, iš pažiūros primenanti dviračio ir motociklo su lopšeliu hibridą, varomą, savaime suprantama, dviejų šlaunų galios varikliu. Kitas įdomus momentas yra tas, kad autobusų stotys čia gerokai nutolę nuo miesto centro. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad iki jų reikia važiuoti taip toli kaip iki oro uostų. Kartą dėl tokio neapsižiūrėjimo vos nepraleidau kelionės – išgelbėjo taksi vairuotojo sugebėjimai skristi.
Birmoje gyvena apie 56 milijonai žmonių, ir nors etniškai šalis yra labai įvairi, daugumą sudaro budistų tikėjimo žmonės. Bent jau centrinėje šalies dalyje, kur yra didžiausia lankomų vietų koncentracija, visi tarpusavyje sutaria puikiai ir keliautojams dėl saugumo rūpintis tikrai neverta. Absoliuti dauguma moterų, vaikų, o ir nemažai vyrų čia vaikšto išsitepę veidą tanaka. Sakoma, kad ši sandalmedį savo kvapu šiek tiek primenanti aukso spalvos pasta čia naudojama jau daugiau nei 2000 metų ir be kosmetinio grožio veidui suteikia vėsumo jausmą bei apsaugo nuo kaitrių saulės spindulių.
Matyti tanaka ant veidų įvairius raštus išsitepusius žmones pirmomis dienomis buvo ir keista, ir linksma, ir egzotiška. Tai šiek tiek priminė europietes moteris su kosmetinėmis kaukėmis ant veidų. Tik pastarosios akis slepia po agurkų griežinėliais, lindi kur nors voniose ar bent jau kosmetikos salonuose ir nieku gyvu nedrįstų tokioje būklėje pasirodyti gatvėje. O čia kur bežiūrėtum, tokio grožio pilna. Dievinu keistenybes!
Kitokių keistenybių ir egzotikos Birmoje – apstu. Vyrai čia dėvi sijonus, vadinamus londži. Moterų putlumas laikomas sveikatos ženklu, o pasakyti ‘’tu atrodai tokia stora’’ yra vienas iš puikesnių komplimentų. Įmantrios jaunų vyrukų šukuosenos čia atrodo šviesmečiais pralenkę kitų sričių išsivystymą. Žirklės naudojamos absoliučiai visur – ir žuvies darinėjimui, ir vištienos smulkinimui, ir deserto atpjovimui. Viskas imama ir duodama dešine ranka, o kairė ranka tuomet dešinę prilaiko – matyt, tai yra savotiškas mandagumo ir pagarbos ženklas.
Žemės ūkis, maitinantis daugumą vietinių, čia vis dar nedaug pasikeitęs nuo akmens amžiaus laikų. Kalbu ne tik apie technikos amžių, mečetėmis kertamas cukrašvendres, bet ir apie buivolus, kurie pakinkyti į vežimus su dviem didžiuliais mediniais ratais baubdami tampo visokiausio plauko mantą. O kartą šalia atokaus budistų vienuolyno teko matyti moterį, suplukusią nuo sausos žolės pjovimo gerokai aprūdijusiu pjautuvu. Mačiau vyrus, kurie žvejoja primityviomis meškerėmis, iki kaklo įsibridę į vandenį. O galintys naudoti pažangesnes technologijas, iš senučių valčių į tą patį ežerą mėto kelių metrų skersmens tinklus, čia pat juos parsitempia kartu su dumblu ir padoriu kiekiu žuvies. Tegyvuoja progresas!
Smagu ir įdomu, kai tokios įdomybės kelionėje lydi tave kiekvieną dieną. Visgi tikroji daugumos atvykimo į Birmą priežastis yra unikalius religinius monumentus, laike užstrigusius kaimus bei nuostabią gamtą. Nepretenduoju į išsamų kelionių vadovą, bet negaliu nepaminėti kelių įspūdingiausių vietų, kurias turėjau laimės aplankyti ir pamatyti.
Švedagono pagoda (budistų šventykla) Jangono mieste. Rasti 60 tonų aukso vienoje vietoje – nedažnai gyvenime pasitaikanti proga. Būtent tiek jo yra Švedagono pagodoje, kuri laikoma ne tik Jangono simboliu, bet ir vienu įspūdingiausių religinių statinių pasaulyje. Birmos budistams tai yra švenčiausia šalies vieta, kurią jie tikisi aplankyti bent kartą gyvenime.
Tviskanti tikru auksu ir iškilusi į viršų beveik 100 metrų, pagoda lengvai matoma iš bet kurios miesto vietos. Turėjau laimės aplankyti ją du kartus, skirtingu paros metu. Vienareikšmiškai įspūdingiausia ji vakarėjant, kai saulės šviesa keičia aukso spalvą, kai būriai basų savanorių (batus įeinant reikia nusiauti visiems) iš pradžių šluotomis, tada – drėgnais skudurais valo praėjimus, išsirikiavę eilėmis kaip kareiviai. Tada uždegami didžiuliai kiekiai žvakučių, kurių kvapas čia pat persimaišo su ore visada tvyrojusiais smilkalais. Nusakyti žodžiais atmosferą, nuotaikos pakilumą, o ir vaizdus – neįmanoma.
Tačiau iki šiol tai yra vienas stipriausių mano kelionių po pasaulį patyrimų!
Bagano šventyklos. Kartu su Švedagono pagoda jos yra visos šalies simbolis. Bandymas jas suskaičiuoti prilygtų pastangoms padaryti inventorizaciją Kryžių kalne. Sakoma, kad nuo XIa. iki XIIIa. Bagano karaliai pastatė virš 10000 šventyklų ir vienuolynų. Žemės drebėjimai, erozija, blogiečių pagalba, šikšnosparnių mėšlas šventyklų populiaciją ženkliai sumažino, tačiau pamatyti vis dar yra ką - iki šių dienų išlikę daugiau nei 2200 autentiškų šventyklų. Turtingi Jangono rezidentai šį skaičių vis keičia, statydami savo šventyklas, mat tikima, kad tai padės užsitikrinti laimingesnį gyvenimą po mirties. Visos Bagano šventyklos išsidėstę plote, beveik prilygstančiame Alytaus miestui (42 kv.km.). Nors keliaujant kojos irgi laikomos transporto priemone, vien jomis pasitikėti neįmanoma – pėsčiomis Bagano šventyklų tikrai neapeisite.
Todėl auštant čia dažnai į dangų kyla oro balionai, o kartu su jais – ir nemaži kiekiai keliautojų. Gražesnio ir mistiškesnio vaizdo, nei iš aukštai matomos ankstaus ryto saulės švelniai apšviestos šventyklos, turbūt, reikėtų paieškoti daug ir toli. Tačiau net ir su dviračiu galima dienų dienas irstytis nuo vienos šventyklos prie kitos – aplink esančius laukus, prastokus keliukus ir pievas tokia transporto priemonė nesunkiai įveikia. Šis keliavimo būdas turi ir savų privalumų – pats renkiesi, kur nuvažiuoti, kiek laiko praleisti, į kurią šventyklą įsiropšti, o kuria – pasigrožėti iš tolėliau.
Dėl didelio ploto ir sąlyginai mažo keliautojų kiekio visą dieną Bagane gali jaustis vienui vienas. Tačiau vakarais, kaip mašalai į šviesą, į geriausią panoraminį vaizdą suteikiančias šventyklas atsargiai sulipa iš visur staiga atsiradę būriai žmonių. Visus juos išvaiko tik nusileidusi saulė ir laikinai užgesę vaizdai.
Inlės ežeras ir jo apylinkės. 22km ilgio ir maždaug 11km pločio, 875m virš jūros lygio iškilęs ežeras yra dar viena unikali vieta Birmoje, kurią pamatyti privaloma. Aplink jį įsikūrę 17 kaimų su namais ant „kojūkų“, kurie padeda atlaikyti neišvengiamus vandens lygio svyravimus. Inlės ežero unikalumas yra tas, kad čia viskas....plaukioja! Ne, ne tik valtys, kurios vietinių Intha genties žvejų čia irkluojamos vienos kojos mostais, atsistojus valties gale (vienas originaliausių matytų vaizdų iš bet kurios kelionės). Norite plaukiojančio turgaus? Prašom! Plaukiojančių sodų ir daržų? Yra! Apie plaukiojančias žuvis ir keliautojus valtyse kalbėti, matyt, neverta. Užtat tikrai verta viską pamatyti. Kaip ir tą Švedagono pagodą – bent kartą gyvenime.
Mandalėjaus apylinkės. Pats Mandalėjaus miestas – didelis, gan chaotiškas ir ne pats įdomiausias. Užtat jame patogu apsistoti, jei norite per keletą dienų aplankyti įdomias jo apylinkes, o būtent toks ir buvo mano planas. Netoli Mandalėjaus esantis Amarapuros kaimas man padarė didžiausią įspūdį. Būtent čia jau 200 metų stovi ilgiausias pasaulyje (1.2km ilgio) tikmedžio tiltas.
Pastatytas ant maždaug 1000 polių, savo būkle šiek tiek primenančių vargšą Stelmužės ąžuolą, tiltas vis dar puikiai atlaiko didelį kiekį juo kasdien pirmyn ir atgal marširuojančių žmonių – daugiausiai vietinių žvejų ir jaunų budistų. Atlaikė ir mane. Aplink tiltą virte verda gyvenimas: vieni valtimis plukdo pramogautojus, kiti visai šalia žvejoja, žemę dirba, suvenyrus ir kitokį gėrį pardavinėja. Visa šie vaizdai ir garsai kažkokiu magišku būdu įtraukia ir nenori paleisti. Gali tupėti kur nors ant tilto, stebėti saulėlydį arba lėtai į kitą ežero krantą plaukiančią buivolų bandą, ir mėgautis!
Autentiška, egzotiška, skurdi, tačiau kartu ir labai turtinga šalis. Radau čia ir aukso, ir auksinių šypsenų, ir daug nuoširdumo. Gali būti, kad Birma yra netgi laimingesnė šalis už daugelį kitų. Laimingas buvau ir aš, o iš tos laimės vis primiršdavau, kuri savaitės diena yra ir aktualu būdavo tik tai, kurią dieną ir kur toliau reikės važiuoti. Na ir kas, kad to aukso negalėjau parsivežti; bala nematė! Džiaugiuosi, kad mačiau šalį tokią, kokia ji yra. Nuo tada, kai joje lankiausi, daug kas jau pasikeitė ir kai kurie aprašyti čia dalykai amžiams išnyks, užleisdami vietą neišvengiamam progresui.
Taigi, ar verta nukeliauti į tokią šalį? Kad ir ką nuspręstumėt, kelionių linkiu visiems. O tiems, kurie negali, linkiu turtingesnės vaizduotės – jos pagalba pabuvosite visur, kur tik įmanoma!
