Dvi su puse savaitės atokioje saloje, kurioje nėra turistų

Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso  „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis. Kelionėje - beveik dvi paros

2013m. gruodžio 24 d. su šeima sėdėdamas prie Kūčių stalo  internetu nusipirkau lėktuvo bilietus : Vilnius - Varšuva – Paryžius –Los Andželas – Papeete (Taitis) – Los Andželas – Amsterdamas – Varšuva - Vilnius. Skrydžio pradžios data - 2014 m. sausio 21 d.

Tad jau sausio 22 d. ankstų rytą galingas aviakompanijos „Air France lėktuvas nusileido Taičio salos sostinėje Papeetėje. Skrydis iš Varšuvos iki pat Taičio truko beveik dvi paras, bet dėl datos keitimo linijos atskridau „į vakar dieną”, taip „sutaupiau” visa parą.

Kadangi dar būdamas Lietuvoje per tarptautinę viešbučių rezervavimo sistemą booking.com užsisakiau vienai parai mažą, jaukų šeimyninį 4 kambarių viešbutuką (tiksliau, tai privatus namas, kuriame gyvena ir pačios šeimininkės šeima), oro uoste mane su 34 kg bagažu pasitiko pati viešbutuko šeimininkė Anita. Džiaugiausi, kad turėjau proto dar Lietuvoje rezervuoti nors vienai nakčiai stogą virš galvos, nes su dviems kuprinėms būtų sunku ieškotis pastogės apsistoti Taityje.

Nusiprausęs, išgėręs puodelį kavos ir palikęs savo bagažą Anitos namuose susiruošiau į Taičio sostinę Papeetę, - ji už 8 km. Sužinojusi mano planus pėstute pasiekti miestą Anita mane sustabdė ir pasakė, jog tai labai bloga įdėja – pirmiausia dėl to, kad už jos namų vartų manęs lauktų palaidi pikti šunys, o antra -  yra maždaug 4 km kelio atkarpa, kur nėra pėščiųjų tako – automobilių kelias įsispraudžia tiesiog į vulkaninius kalnus. Tad teko užsakyti taksi, kurio vairuotojas už kelionę iki miesto paprašė 60 litų (2200 taičio frankų). Tiek pat kainavo ir kelionė atgalios. Brangu.

Pati Papeetė - šiuolaikiškas miestas su automobilių spūstimis, parduotuvių vitrinomis, barais, kavinėmis, bankais, biurais. Šokiravo kainos. Papietauti tvarkingoje bet vidutinio lygio užkandinėje - 300–500 litų, alus – nuo 16 litų, vidutinės kokybės vyno butelis, kuris Lietuvoje kainuoja apie 25 litus – nuo 150 litų, 1 kg jautienos mėsos – nuo 130 litų. Kainos sveiku protu nesuvokiamos.

O dar viešbučių kainos, kurios prasideda nuo 250 litų (tiek mokėsite už vieną naktį moteliuose, svečių namuose ir panašiose įstaigose be „žvaigždučių“), iki 650 litų už nakvynę 3 žvaigždučių viešbutyje. Kiek kainuoja nakvynė prabangesniuose viešbučiuose, net nesidomėjau.

Tad praleidęs mieste penkias valandas, išgėręs porą bokalų alaus, suvalgęs sumuštinį su neaiškaus skonio mėsa bei pabedravęs su aibę vietinių gyventojų, turistų ir šiaip visokių neaiškių avantiūristų, grįžau atgal į viešbutį. Tiesa, prieš tai dar užsukau į vietinių skrydžų bendrovės biurą, kuriame parduodami lėktuvo bilietai skrydžiams į daugybę Polinezijos salų. Turėjau planą nukakti iki Raroia salos (Kon-Tikio plausto sudužimo vietos), o ši sala - gana maža, joje yra tik 75 gyventojai, tai tiesioginių skrydžių į šią salą nėra. Rinkausi skrydį kuo arčiau šios salos.

Žvilgtelėjęs į Polinezijos žemėlapį radau Makemo salą, kurią nuo Taičio skiria maždaug 800 km,o nuo Raroia salos - apie 150 km. Nusipirkau lėktuvo bilietus į abi puses, tik su nenurodyta atgaline skrydžio data. Ir vėl nustebino kainos – skrydis vietiniu lėktuvėliu kainavo 1500 litų.

 Grįžęs į viešbutį papasakojau Anitai apie savo planus skristi į Makemo salą. Ji mano sprendimu labai nusistebėjo ir pasakė, kad Makemo sala tikrai graži, bet Polinezijoje yra daugybė gražesnių ir patogesnių salų, kaip Bora-Bora, Moorea, Raiatea, Rangiroa - jose išvystytas turizmas, yra aibė lankytinų vietų, pramogų, o atsitikus nelaimei pagalbą suteiks profesionalūs specialistai. O Makemo saloje nerasiu nei viešbučių, nei turistų iš Europos ar JAV, joje gyvena iki 800 gyventojų, kurie turbūt nešneka angliškai...

Pajutusi, kad mano nuomonės nepakeis ir jausdama atsakomybę už mano saugumą Anita pradėjo karšligiškai skambinėti savo pažįstamiems ir klausinėti, galbūt kas turi giminių ar draugų Makemo saloje, kurie galėtų mane „pašefuoti“. Po valandos moteris švytėdama pranešė, kad jos draugas gydytojas paskambino savo gerai bičiulei, vardu Ema, kuri gyvena Makemo saloje ir yra vienos didelės sodybos vyriausia prižiūrėtoja. Jis sutarė, kad ši moteris mane pasitiks vietiniame oro uoste ir suteiks nakvynę tiek laiko, kiek norėsiu. Bingo, svajonės pildosi.

Sala, kurioje nesilanko turistai

Vasario 23 dieną po pietų mano lėktuvėlis ATR- 72 nusileido Makemo saloje. Trumpai apie Makemo atolą (salą) - tai koralinis atolas  apie 70 km ilgio, iš kurio 40 km tinkamas gyventi. Čia gyvena virš 750 žmonių, iš kurių 600 - kaimelyje Pouheva. Pagrindinė gyventojų veikla – žvejyba, perlų auginimas, kopros (tai džiovinti kokoso riešutų branduoliai) rinkimas bei administracinis darbas vietiniame pašte ir net trijose mokyklose, kuriose mokosi apie 400 vaikų (Makemo sala yra vienas iš mokymosi centrų, į kurį renkasi  200 km spinduliu esančių salų gyventojų vaikai).

Taigi, saloje mane pasitiko Ema. Sveikindamasi ji pagal vietos tradiciją uždėjo man ant kaklo gyvų gėlių puokštę, palaukėme dar vienos pensininkų poros iš Taičio, kurie taip pat apsistojo toje pačioje sodyboje, sėdome į jos džipą ir išvažiavome į sodybą už  12 km nuo oro uosto, priešinga kryptimi kaimeliui. Dar neprivažiavęs nakvynės vietos apėme beviltiškumo jausmas – niekas nešneka angliškai, o aš prancūziškai, ir jų vietinės kalbos nesuprantu. Jausmas tikrai nemalonus – jaučiausi kaip paskutinis kvailys. Kalbėtis galėjome gestais.

Pagaliau atsidūrėme sodyboje. Ji prie pat lagūnos. Yra pastatyti 5 bungalai skirti svečiams, bendra didelė patalpa skirta valgyti bei porą namukų, kuriuose gyvena sodybos prižiūrėtoja Ema jos sūnus Danas bei retkarčiais atvykstantys jų giminaičiai. Kadangi turistų čia beveik neatvyksta, tai pagrindiniai klientai yra lakūnai, inžinieriai ir technikai, kurie atvyksta remontuoti palydovinės televizijos, interneto, radijo ir mobiliojo ryšio paslaugų. Turistų pasirodo vienas kitas ir tai dažniausia būna vietiniai Taičio gyventojai, kurie bando pažinti visas Polinezijos salas.

Po trijų dienų sužinojau, kad norint patekti į Raroia reikia laukti didelio laivo, kuris kursuoja po daugelį Polinezijos salų atplukdydamas maisto, kuro, įvairių statybinių medžiagų. Paaiškėjo, kad laivas atplauks tik po mėnesio – man tai visiškai netiko, nes mano skrydis į Europą  numatytas po 20 dienų. Tad pasilikau Makemo saloje.

Laiko pakako, kad suprasčiau tenykštį gyvenimą, susipažinčiau artimiau su Makemo salos (tame tarpe ir Polinezijos) kultūra, jos žmonėmis, savo akimis pamatyčiau, kaip žmonės gyvena, kokie vargai ir džiaugsmai supa juos, kokia gamta juos supa. Šioje saloje praleidau 18 dienų. Ir tas laikas buvo ypatingas. Tad trumpai parašysiu, ką pamačiau ir patyriau šioje saloje, ir tai būtų galima prilyginti visam Tuamotu archipelagui (78 dideli atolai su tūkstančiai salų).

Salos gamta

Dar lėktuvui leidžiantis į Makemo salą pastebėjau: kur pažiūrėsi, visą sausumą dengia kokoso palmės. Manau, kad jos sudaro apie 95% viso derlingo žemės ploto ir tai yra vienas iš pagrindinių vietinių gyventojų gaunamų pajamų šaltinių - renkama kopra ir vėliau parduodama. Galima pasakyti, kad pinigai auga ant medžių. Kopra – tai džiovinti kokoso riešutų branduoliai, iš kurių spaudžiamas aliejus, gaminamas muilas, naudojama maisto ir chemijos pramonėje.

Dar vienas įdomus niuansas, kad patys kokosos riešutai skirstomi pagal prinokimo laipsnį ir vietiniai tiksliai žino, kada ir kokį riešutą reikia nuskinti.

Mane labai nustebino, kad saloje beveik neauginamos daržovės. Pasirodo , kad dirvožemis visiškai netikęs. O ir vaismedžių labai mažai – mačiau keletą citrinmedžių, papajos vaismedžių, bananų. Tai ir viskas. Laukinėje gamtoje  be kokoso palmių ir įvairių krūmų daug kur galima pamatyti nedidelį, bet vėšliai išsišakojusį medelį, kurį vietiniai vadina ngeongu.

Gyvūnija ir žuvys

Dar pirmą dieną atvykęs į sodybą nusprendžiau išsimaudyti už 5 metrų nuo mano bugalo esančioje lagūnoje. Norėdamas žengti pirmus žingsnius į vandenį pamačiau visiškai šalia plaukiojančius tris 1-1,5 metro ilgio ryklius. Suabejojau savo sumanymu.

Tai pamatęs sodybos šeiininkės sūnus Danas garsiai nusijuokė ir tarė, kad nėra pagrindo bijoti jų. Dar nėra buvę atvejo, kad  ryklys kam nors įkastų. Tuo labiau, kad jie žmonių bijo labiau, negu žmonės - jų.

Ir tikrai - įlipus į vandenį, rykliai pradėjo nuo manęs tolti, o juos pabaidžius rankos mostu, dingo visiškai iš akiračio.

Vėliau besimaudant ar nardant visada priplaukdavo koks rykliukas, tad tik trečią viešnagės dieną psichologiškai pripratau prie tokios draugijos ir visiškai nebekreipdavau jokio dėmesio. Tiesa, vėliau turėjau susitikimą su rimtesniu rykliu. Vieną rytą nuplaukęs su kanoja nuo kranto 3 km link vieno didesnio rifo ramiai sau nardžiau ir grožėjausi nepaliesta vandens fauna ir flora, kaip prieš savo akis pamačiau, kad tiesiai į mane atplaukia 3-4 metrų ryklys.

Nežinau kaip, bet kanojoje atsidūriau lygiai per porą sekundžių. Laimei, nieko tragiško neįvyko, bet išgąstis buvo didžiulis. Parplaukęs į sodybą paklusiau Dano, ar pavojingas mano sutikras ryklys. Jis paklausė, kokios spalvos buvo jo nugara – jeigu juodos, tai visiškai nepavojingas, o jeigu mėlynos, tai geriau su tokiu rykliu nesusidurti, tuo labiau jį erzinti. Deja, buvau taip išsigandęs, kad nebeprisiminiau, kokios spalvos ta nugara.

Kadangi esu žvejys,  šiuo malonumu mėgavausi kiekvieną dieną. Viena iš įsimintiniausių pagautų žuvų, kuri pasižymėjo ne dydžiu o gyvybingumu, tai į didelį ešerį (tik tamsi) panaši žuvis. Polinezietiškai ji vadinima  Tarao A` Au (lot. Epiuephelus hexagonatus). Ji būna nuo 30 iki 75 cm ilgio, 400 g - 4 kg svorio. Jos gyvybingumas bei plėšrumas mane stebino visą laiką. Tokią žuvį pagavus ir pralaikius be vandens pusvalandį, ji kuo ramiausiai gali nuplaukti ją vėl paleidus į vandenį.

Kartą sugalvojau ją panaudoti kaip masalą kitoms žuvims gaudyti. Kad žuvis nesikankintų, perpjoviau stuburą ir išpjovęs gabaliuką jos mėsos ramiai sau žvejojau, o ši žuvelė, nutaikiusi momentą, iššoko iš kanojos ir nuplaukė! Nors buvo išpjautas didelis gabalas jos mėsos!

Taip pat mane labai sužavėjo žuvis – patrulis. Tai apie pusės metro melsva žuvis, kuri pasižymi draugiškumu. Kol nardydavau, šios žuvies atstovai mane visada lydėdavo, nepriklausomai ar plaukioju 10 minučių ar porą valandų. Jos visada šalia ir leidžiasi paliečiamos.

Porą kartų turėjau ir kitų nemalonių susitikimų vandenyje. Benardant tarp koralų mane bandė atakuoti murena. Pradžioje iškišo tik galvą, o vėliau pradėjo plaukti link manęs. Jei matėtė mureną nors televizijos ekranuose, suprasite, koks jausmas matyti ir jausti ją šalia savęs.

Pačioje salos sausumoje nuodingų gyvačių ar skorpionų nėra. Pagrindiniai gyventojai, -  krabai. Įvairaus dydžio, formų, spalvų. Kur tik apsisuksi, visur knibžda šių krabų. Randi gražią kriauklę, lenkiesi ją paiimti, o ji pabėga tikrąja to žodžio prasme.

Įsimintiniausi krabai – vadinamieji coconut crab. Jie turi dideles žnyples, aštrias tarsi peilis. Tokiam krabui nugnybti žmogui pirštą - vieni juokai. Jie minta tik kokoso riešutų minkštimu. Man būnant saloje, buvau pakviestas į šių krabų medžioklę. Dienos metu buvo pririšinėjami prie krūmų perskelti kokoso riešutai, o naktį ėjome tikrinti šiuos spastus. Sugavome tris krabus, kurių užteko sočiai pavalgyti keturiems žmonėms. Krabai tikrai labai dideli ir, žinoma, skanūs.

Dar būtina paminėti uodus. Tiksliau, mažas muses, kurios yra vos matomos, nes jų kūnelis permatomas. Nors jos ir nykštukės, bet kanda skaudžiai. O svarbiausia, kad po įkandimo praėjus porai dienų prasideda nenumaldomas niežėjimas, kuris palieka didelius randus. Vietiniai šias muses vadina „Nu-Nu“. Ema (sodybos prižiūrėtoja) vis juokaudavo, kad tai suvenyras iš Makemo .

Makemo saloje sutikau daug įvairaus amžiaus, pažiūrų, tikėjimo žmonių. Bet visi jie turėjo bendrą bruožą – tai draugiškumas. Neapsimestinis, tikrai nuoširdus. Makemo saloje tokios sąvokos kaip turistas nėra. Visiems tu esi svečias,  ir visi su tavimi elgiasi labai pagarbiai, kiekvienas stengiasi tave pašnekinti, pasikviesti į svečius, o sutikus apsilankyti jų namuose, būtinai yra pakviečiama visa plati giminė, kad kiekvienas galėtų su tavimi susipažinti, paklausinėti apie Europą, apie religiją, kultūrą. Jaunimui labiausiai rūpi, kokią šiuolaikišką muziką klausausi, kokie atlikėjai man patinka, kokiame koncerte buvau.

Prieš atskrisdamas į Polineziją buvau skaitęs, kad vykstant į atokias salas būtina vežtis dovanų, tokių, kaip kvepalai, cigaretės, nagų lakas, saldainiai ir panašūs niekučiai. Tad šių dovanų turėjau apsčiai, vien saldainių "Chupa-Chups" buvau nusivežęs virš 100 vnt. Mano nuostabai, vietiniai visų tų gėrybių turėjo sočiai, bet mano dovanas jie priimdavo nuoširdžiai.

Kas keisčiausia ir nuostabiausia - žmonės tokie nesugadinti ir neišlepinti turistų, jog net tik iš manęs nieko neprašė ir nesitikėjo, bet ieškodavo galimybės ir būdavo labai laimingi teikdami man dovanas - nuo marškinėlių iki tikrų perlų. Tai buvo labai netikėta -  iš pradžių toks nuoširdumas atrodė įtartinas, bet iki pat išvykimo dienos nė vienas žmogus nepaprašė iš manęs jokios dovanos. Tokio nuoširdumo nebvau matęs jokioje aplankytoje šalyje - nei Tailande, nei Egipte, Turkijoje, Kenijoje ar kitur.

Buitis - labai civilizuota. Kiekvienuose namuose - televizorius, radijas, virtuvės ir svetainės baldų komplektai. Padariau išvadą, kad technologiniu požiūriu jie nuo Lietuvos atsilieka tik pora metų, o informacija apie politinius reikalus vėluoja tik parą. Interneto skvarba lėta, bet mobilųjį telefoną turi beveik kiekvienas salos gyventojas.

Vietiniams labai svarbi yra šeima. Nors kartą per savaitę turi susitikti visa giminė bendrai vakarienei ar pietums. Yra labai daug šnekama, pasakojama, bendraujama. Jeigu vakarienė, tai dažnai prie stalo dainuojama ir grojama gitara. Aplink zuja vaikai, šalia laksto šunys.

Makemo saloje gyvena apie 750 nuolatinių gyventojų, iš kurių apie 30 - grynakraujų prancūzų. Religiniu požiūriu katalikai sudaro apie 75%, mormonai – 20% ir likę – protestantai. Kaimelyje yra trys bažnyčios.

Vidutinė mėnesinė alga (pajamos)- apie 5200 litų. Paprasta pardavėja kaimo parduotuvėje uždirba apie 2400 litų. 

Nors ir nesu didelis gurmanas ar patiekalų žinovas, bet apie maistą būtina parašyti. Kiekvienas patiekalas išsiskiria savo skoniu, maistas labai įvairus ir skanus. Didžiają dalį raciono sudaro žuvis. Labai daug suvalgoma žalios žuvies. Galiu paliudyti, kad man labai patiko. Šviežia, nevirta ir nekepta žuvimi, apibarstyta česnako granulėmis, mėgavausi kiekvieną dieną.   Vienas iš išsimintiniausių šviežios žuvies receptų- supjaustyta žuvies file, kuri sudedama į maišą ir įmetama į vandenyną porai dienų, kad parūgtų ir įgautų specifinį skonį. Po to žuvies gabaliukai nuplaunami, apibarstomi česnakais, svogūnais ir patiekiami su kokoso pienu. Kvapas specifinis, bet skanu.

Vištiena ar galvijų mėsa - labai didelė retenybė. Vieną vakarą sugalvojo mane vietiniai pradžiuginti hamburgeriais. Ant grilio iškepė  gamykloje paruošto mėsos faršo gabalus. Padarė mėsainius, ir visi su didžiausiu apetitu puolė valgyti. Gerai, kad neėmiau viso mėsainio, o atsignybiau gabaliuko tos keptos mėsos. Neslėpsiu – teko spjauti lauk, nes mėsa - tarsi iš plastiko, su degėsio kvapu.

Šioje saloje praleidau 18 dienų. Kiekviena diena būdavo atradimų diena. Laikas visiškai neprailgo. Čia atradau, kad gali būti visiškai kitoks gyvenimas – be streso ir įtampos. Žmonės čia gyvena harmonijoje su gamta ir savimi, turi ypatingai stiprius ryšius su šeima, gimine. Labai daug laiko leidžia kartu. Ir nori nenori, bet pats priimi jų diktuojamą ritmą, atsipalaiduoji, ir pradedi gyventi jų gyvenimu.

Kai teko atsisveikinti su vietiniais gyventojais, jie nuoširdžiai verkė ir prašė, kad kuo greičiau dar kartą atskrisčiau. Saloje yra paprotys  - atsisveikinant ir norint palinkėti geros ir saugios kelionės, ant kaklo užkabinamas kriauklių vėrinys. Patikėkite, mano kaklas vos atlaikė šių papuošalų svorį. Sau pasižadėjau, kad būtinai dar sugrįšiu  į šią atokią salą.  Čia iš tiesų viskas iš širdies, tokio nuoširdumo niekur neteko matyti.

Esu labai dėkingas savo žmonai, kad ji mane paskatino šiai kelionei ir padėjo atrasti visiškai kitokį pasaulį.