Kur Floridoje krokodilas gali nukąsti koją?

Atsikėlus rytą laukia nemenkas galvosūkis – o kur toliau? Iš anksto buvome sutarę su sena bičiule, vis dar nenukarūnuota „Misis Lietuva“ Vaida Kursevičiene išgerti kavos, išklausyti jos įspūdžių apie naują gyvenamąją vietą, gal net apie tai padaryti mažą reportažą. Juo labiau, kad esame įsikūrę visai šalia, vos už keliolikos minučių kelio automobiliu. Tačiau šiandien ji mums neranda laiko, o pasilikti ilgiau negalime.  

Taigi pasirinkimas – Orlandas su atrakcionų parkais ar vakarinė pusiasalio pakrantė. Orlandas garsėja kaip labiausiai turistų lankomų pramogų objektų miestas JAV. Čia – ir Walto Disney parkas, ir „Universal“ studijos, o kur dar mažesnės atrakcijos. Tačiau vakarinėje pakrantėje įsikūrę bičiuliai.   Apsispręsti padeda „Youtube“. Pažiūrim vaizdelių iš minėtų atrakcionų ir nusprendžiam, kad tam mes bent dviem dešimtimis metų per seni. Plastmasiniai dinozaurai, žinoma, yra labai smagu, bet geriau kitą dieną pažiūrėsime gyvų jų palikuonių.   Jei sakyčiau, kad važiuoti skersai Floridą yra beprotiškai fantastiškai įdomu, galėtumėte mane užmėtyti senais batais. Vien tik krūmynai, pelkynai ir karštis.

Sustojame prie Okičobio ežero, tačiau net plieskiant kaitriai saulei išsimaudyti čia negalima. Ir ne todėl, kad vanduo labai purvinas – ten gyvena Genadijaus, vieno iš Kūlverstuko draugų, giminaičiai. Tik vietos gyventojai labiau atsidavę žaliavalgystei nei grojimui armonikomis ar kitais muzikiniais instrumentais. O jei rimčiau, tai, manau, specialiai prie šio ežero važiuoti išties neverta, nieko įdomaus ar įspūdingo. Yra gražesnių ir smagesnių vietų.   Beje, pakeliui įdomiausi pasirodo vietos lombardų skelbimai, kuriuose rašoma, kad pritrūkus pinigų susimokėti už šaldymą namie ar tiesiog pristigus dešimtinės stipresniems gėrimams čia galima atnešti ne tik aukso – priimami ir šaunamieji ginklai. Taip ir įsivaizduoju dialogą tarp lombardo darbuotojo ir interesanto: „Sveiki, kiek duotumėt už šį pusiau automatinį?“ – „Oi, daug pasiūlyti negalėsiu, geriau atneškite kokį granatsvaidį.“   Ginklų laikymo taisyklės ir įsigijimo tvarka čia palyginti liberalios. Bandau įsivaizduoti, kokią revoliuciją vietos gyventojai sukeltų, jei jų valdžia kaip Lietuvoje sugalvotų ir „pusginklius“ (na, kad ir dujinius pistoletus) apmokestinti bei registruoti grasindama baudžiamąja atsakomybe.   Per įspūdingo dydžio tiltą – beveik 7 kilometrų ilgio „Sunshine Skyway“ – pasukame link Sent Petersbergo. Naujasis tiltas pastatytas vietoje tokio paties pavadinimo senojo, smarkiai apgriauto 1980 metais, kai per audrą į jį įsirėžė krovininis laivas.

Per šią nelaimę į vandenį įkrito keleivinis autobusas ir keli automobiliai, paskendo 35 žmonės. Bičiuliai sakė, kad dabar per audras saugumo sumetimais eismas šiuo tiltu ribojamas, kaip ir laivų eismas įlankoje.  

Po ekskursijų pakrante ir saulės palydėtuvių keliaujame į svečius. Beje, jau vien dėl saulėlydžio vakarinis Floridos krantas „teisingesnis“ už Majamio pakrantę. Čia saulė leidžiasi į jūrą, o rytinėje pusėje geriausiu atveju gali stebėti saulėlydį kaimyno sode.   Mus priima lietuvė Rita su vyru Timu. Jų namuose mūsų laukia, ko gero, prabangiausia mano gyvenime valgyta vakarienė. Pats sau pavydžiu tos gausybės įvairiausių jūros gėrybių, kurias tenka paragauti. Mat Timas, būdamas labai rimtos profesijos atstovas, stresą mažina vakarais gamindamas delikatesus. Ir jam tai puikiai sekasi, todėl nedrąsi jo svajonė atsidaryti restoraną tiesiog pasmerkta būti sėkminga.   Gaila, bet tenka atsisakyti labai viliojančio pasiūlymo pasilikti čia dar kelioms dienoms ir pamedžioti laukines kiaules. Ir ne bet kaip, o iš kelių metrų atstumo nušaunant pistoletu. Įsivaizduoju, kaip tai pavojinga – ką gali sužeistas šernas, manau, papasakotų bet kuris medžiotojas. Vis dėlto, ko gero, pasiryžčiau, nors vienintelė mano patirtis – paauglystėje stebėta ančių medžioklės parodija Rusijoje.   Kaip vyksta medžioklė ten, pasakoti tikriausiai nereikia. Nepasakysi, kad tada išvis nebuvo šaudyta, – apšilę medžiokliai saliutu „papuošė“ puotos pelkėse pabaigą, nors namo ir neparsinešė jokio laimikio.  

Kadangi neturime laiko, praleidę naktį nuostabioje vietoje prie vandens išsiruošiame į kelią. Beje, neįsivaizdavau, kiek namų Floridoje yra prie pat vandens. Tai ne tik Atlanto ir Meksikos įlankos pakrantės, bet ir nesuskaičiuojama gausybė dirbtinių kanalų, prie kurių puikuojasi namai su nuosavomis prieplaukomis ir baltašoniais kateriais ar jachtomis.   Nepastebėjau, kad čia, kaip pas mus, pastatų nebūtų galima statyti arčiau nei 100 ar 50 metrų iki kranto linijos. Gal čia aplinkosaugininkai žmogiškesni?   Nusipirkti namą čia nėra taip košmariškai brangu, kaip galima įsivaizduoti. Kiek žiūrėjau skelbimuose, maždaug 140 kvadratinių metrų namuką prie vandens, kuriam reikia paprasto vidaus remonto, su didžiąja dalimi baldų galima nusipirkti už 250–300 tūkst. JAV dolerių (apie 625-750 tūkst. litų). Namai Vilniaus priemiesčiuose, paprastuose kvartaluose, kainuoja nedaug pigiau. O jei dar namas būtų ant Neries kranto...    Teisybės dėlei reikia paminėti, kad kas mėnesį dar po kelis šimtus litų tektų mokėti nekilnojamojo turto mokesčio. Būstas čia nebrangus, tačiau, kaip juokavo bičiulė iš Niujorko, tik todėl, kad vienintelis darbas, kurį čia gali gauti, – senukų priežiūra.   Kasmet vis daugiau pensinio amžiaus amerikiečių persikelia čia praleisti savo gyvenimo saulėlydžio. Nuo 2000 iki 2010 metų Floridoje registruotų gyventojų padaugėjo 17 procentų. Beveik tiek pat, kiek Lietuvoje sumažėjo. O jei rimčiau, tai algos Floridoje gerokai mažesnės nei, tarkim, kokiame Naujajame Džersyje, nusikalstamumas gan aukštas, o klimatas tik atrodo nuostabus.  

Kaip vietos gyventojai sako – čia gera tik žiemos mėnesiais, likusiu laiku – nepakenčiama. O ištisas dienas sėdėti kondicionuojamose patalpose ir lauku mėgautis tik vakarais nėra pats maloniausias laiko leidimo būdas.   Šios dienos planas – pasiekti Evergleidso nacionalinį parką. Tai didžiulis, net 610 tūkst. hektarų ploto, draustinis, skirtas apsaugoti nykstančią ekosistemą. Evergleidso pelkynuose gyvena panteros, daugybė paukščių ir amerikietiškieji krokodilai.   Kol kas gyvena, tačiau jiems iškilęs didžiulis pavojus, ir ne tiek dėl nykstančių pelkynų, kiek dėl jų „pažeminimo pareigose“ mitybos piramidėje. Jei anksčiau jie buvo tie, kurie patys visus valgydavo, tai dabar valgo ir juos. O kadangi jie neturi instinkto saugotis, problema tampa pakankamai rimta.   Jau kuris laikas Floridoje veisiasi Birmos pitonai – tokios gyvatėlės, kurios užauga ilgesnės nei 5 metrai ir sveria beveik 100 kilogramų. Jos gali praryti ir nelabai užaugusį aligatorių. Patys pitonai natūralių priešų čia neturi, taigi jie sparčiai veisiasi keldami vis didesnę grėsmę vietinėms gyvūnų rūšims.   Per pastaruosius keletą metų gerokai sumažėjo meškėnų, oposumų ir kitų žinduolių. O pačių pitonų laisvėje, kai kurių specialistų manymu, yra beveik 200 tūkst. Netikintys internete gali susirasti nuotraukų, kuriose matyti, kaip gyvatės užkandžiauja krokodilais.   Įdomu, iš kur jie čia atsirado? Yra kelios versijos – pirmoji aiškina, kad žmonės paleisdavo į laisvę augintus roplius, kai šie tapdavo per dideli ar pabosdavo. Pagal kitą versiją, kurią pasakoja vietos gyventojai, šimtai gyvačių prieš kelias dešimtis metų paspruko iš mokslinių tyrimų laboratorijos, kai ją sugriovė stipri tropinė audra. Ko gero, tiesos yra abiejose versijose. Brr, kai tai sužinau, net nupurto, nes pirmąsias naktis miegojau lauke džiaugdamasis šiluma.   Pelkynus pasiekiame pavakare. Nesunkiai susirandame, kas mus pavežios po mangrovių krūmynus vandenyje. Manau, kad tai vienas populiariausių vietos gyventojų užsiėmimų. Mūsų „orinio“ – didžiuliu propeleriu varomo laivelio kapitonas pasakoja, kad anksčiau jie dar gaudydavo varles ir maišais jas priduodavo supirkėjams, kad žaliosios vėliau patektų į gurmanų lėkštes restoranuose. Tačiau dabar taip daryti saugodama gamtą uždraudė valdžia.   Taigi beplaukiodami aplankome keletą krokodilų. Tiksliau pasakius, pirmojo net nereikia lankyti, jis tingiai drybso prie vietinės turizmo firmelės biuro. Net kyla mintis, kad tai tik gera iškamša, bet galiausiai toji „iškamša“ sujuda ir nuplaukia tolyn.   Vėliau vieno būsimo lagamino išlipame pasižiūrėti iš arčiau. Prisėliname prie jo per keletą metrų, kad išeitų gražesnis portretas, tačiau kapitonas pataria prie pat nelįsti. Nesvarbu, kad dabar diena ir jis labai tingus, – bėgti jis gali greičiau už arklį. Tiesa, kapitonas priduria, kad jau keletą metų žmonių aukų šiame parke nebuvo, tik viena kita patrumpinta ranka ar koja.   Kojos dar pravers, taigi laimės nebebandome ir plaukiame toliau vildamiesi pamatyti ir didžiulį pitoną. Deja, nematyti nei jo, nei panteros, nei kokio kito egzotiško sutvėrimo.  

Majamis – gražus miestas? Man tikrai ne. Cente – daugybė išblizgintų dangoraižių, kurie iš toli atrodo išties dailiai, tačiau vaikštant tarp jų atsibosta per pusvalandį. Buvome nuvažiavę į „mažąją Havaną“ aštuntosios gatvės rajone. Apgailėtina tikrosios Havanos parodija. Negaiškite. Kiti rajonai aplink centrą irgi nėra įspūdingi. Na, žinoma, išskyrus pusiau uždaras turtingųjų teritorijas.   Vakarą praleidžiame viename iš pajūrio mikrorajonų – Majami Byče. Tai, ko gero, vienintelė jauki šio miesto vieta. Mažaaukščiai art deco stiliaus namai su kavinėmis ir barais pirmuosiuose aukštuose, smėlėtas paplūdimys, šypseną keliantys turistai, kurie, kaip ir mes, suka ratus išsinuomoję bestoges mašinas.     Beje, apie automobilių nuomą. Labai norint, galima suvaidinti ir multimilijonierių – nustebinti praeivius prabanga, naiviai viliantis, kad pastarieji patikės. Tarkim, lambordžinį galima išsinuomoti vos už 1,4 tūkst. JAV dolerių (apie 3,5 tūkst litų) dienai, neskaičiuojant draudimo. Jei kam nors tai yra gyvenimo svajonė – kodėl gi ne?   Naktį draudžiama į paplūdimį

Majami Byče galioja griežtos, tiesiog iš proto varančios amerikietiškos taisyklės. Pasirodo, pliaže draudžiama būti nuo vidurnakčio iki ryto. Negi jiems gaila?

 Suprantu, kad Nidoje sovietų kareiviai prieš naktį suardavo smėlį, kad matytų, ar koks drąsuolis nesugalvojo naktį su baidare išplaukti į Švediją. Bet čia? Ir kur iš čia bėgsi? Atgal į Europą? Nesuvokiama. Jei tai dėl kriminalinio pasaulio – irgi keista, juk narkotikais prekiauti galima bet kur, girtuokliauti taip pat.   Tos taisyklės, žinoma, parašytos ne mums, taigi vakarą praleidžiame prie gelbėtojų būdelės besigrožėdami naktiniu vandenynu. Vis tyliai pasislepiame nuo prožektoriais pasišviečiančių žmogystų, vaikštinėjančių pakrante, ar praskrendančio galingu žibintu šviečiančio sraigtasparnio.   Na taip, Majamis, anot kažkokio žmonių laimės indeksus nustatančio žurnalo, – ir vienas nelaimingiausių, ir vienas nesaugiausių miestų JAV. Sakoma, todėl, kad čia apie 60 proc. gyventojų kalba ispaniškai. O Centrinės Amerikos kultūra tokia savotiška, dainos jų gražios, bet gyvenimo būdas nelabai. Kas netiki, lai pasiskaito nužudymų statistiką Meksikoje ar Salvadore.   Tačiau vis tiek nesuvokiama – kam uždaryti centrinį paplūdimį?

Pamatyti verta net Naująją Akmenę

Rytą grožimės lietuviams neįprastu vaizdu – iš jūros kylančia saule. Ir tokių pat besigėrinčių žmonių išties apstu.   Paskutinę dieną, tiksliau, gerą pusdienį praleidžiame besivažinėdami po priemiesčius ir apylinkes, besigrožėdami meškėnais Ki Biskeino saloje, žinodami, kad neaplankysime Ki Vesto – salų virtinės, besidriekiančios link Kubos, į kurią galima patekti greitkeliu virš vandens, nerizikuodami nespėti į lėktuvą. Kitą kartą. Jei dar kada grįšime pažvejoti ir aplankyti bičiulių.   Ar Floridą rekomenduočiau kitiems? Nežinau. Man asmeniškai JAV pietvakariai (Kalifornija, Juta, Arizona, Nevada) paliko žymiai didesnį ir geresnį įspūdį. Bet pamatyti verta viską, net ir Naująją Akmenę.