Lietuviai ieškojo savo kunigaikščių
Didysis Naugardas vadinamas Rusijos širdimi. Tiesa, jį taip vadina patys miesto gyventojai. Šį titulą bando nuginčyti dar keli regionai, tarp jų Pskovas. Vis dėlto būtent čia stovi seniausia šiuolaikinės Rusijos cerkvė – Šventosios Sofijos Soboras, pastatytas 1045-1050 metais.
Čia pat stovi 1862 metais statytas Rusijos tūkstantmečiui paminėti skirtas paminklas. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau tai buvusi viena iš Lietuvos gyventojų gausiai lankomų vietų.
„Sovietmečiu saviems valdovams buvo draudžiama statyti paminklus, todėl lietuviai lankydavo šį paminklą, – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Ukrainos žurnalistų grupei pasakojo ekskursijų vadovas Andrejus. – Štai pažiūrėkite, ten tarp daugelio valstybės veikėjų stovi kunigaikštis Gediminas, šalia jo – kunigaikščiai Vytautas ir Algirdas. Tarp karvedžių matome kunigaikštį Daumantą ir kunigaikštį Kęstutį. Tai buvo vienintelės Lietuvos kunigaikščių skulptūros SSRS teritorijoje. Lietuvoje tokių nebuvo, todėl atvykstantys lietuviai prie šio paminklo pagerbdavo savo istoriją.“
Iš viso minėtą paminklą sudaro 128 figūros, jo bendras svoris – 10 tūkstančių tonų.
2009 m. Didysis Naugardas paminėjo savo 1150 metų sukaktį. Likus keletui metų iki miesto jubiliejaus visas regionas turizmo rinkoje pradėjo reklamuotis su šūkiu „Didysis Naugardas – Rusijos Tėvynė“. Taip Naugardas populiarina save tiek vidaus rinkoje, tiek tarptautiniu mastu. Mieste manoma, kad kiekvienas Rusijos gyventojas privalo čia apsilankyti, atsivežti savo vaikus, o šie vėliau – savo atžalas, nes kiekviena šalis turi savo miestų, susijusių su visa valstybės istorija. Rusijai toks miestas yra Naugardas, o Maskva ir kiti miestai atsirado vėliau. Taip kalba vietos gyventojai. Net žodis „Rusija“ atsirado būtent čia.
Tai ypač juntama vaikščiojant po srities administracijos koridorius. Pavyzdžiui, ant vienos sienos kabo visų regiono vadovų portretai. Paprasti žmonės kartais sutrinka pamatę, kad šis savotiškas metraštis prasideda Riuriko atvaizdu. Būtent čia jis buvo pakviestas, tačiau atėjo 862 metais, kai jau pats miestas egzistavo. Po to buvo ir Vladimiras, Sviatoslavo sūnus, kuris krikštijo Rusią, ir Jaroslavas Išmintingasis, Aleksandras Neviškis... Visus sunku net išvardyti.
Istoriniai klodai akivaizdžiai matomi Troicko kasinėjimuose. Čia nuo 1973 metų buvo aptikta dvidešimt X-XV amžių miesto sodybų. Čia kadaise buvo rasta per 400 tošinių raštų ir garsusis XI amžiaus Naugardo Psalmynas – seniausia slavų kalba parašyta knyga, aptikta kasinėjimų metu. Tiesa, kaip Rusijoje įprasta, šioje unikalioje vietoje neapsieita be valdžios šulų savivalės. Tiesiog virš archeologinių kasinėjimų vietos, vos už penkių metrų nuo istorinio paminklo, būstą surentė buvęs Boriso Jelcino patarėjas Genadijus Burbulis. Beje, jo tėvas – lietuvis.
Europos Sąjungos prototipas
Šiuolaikinis Naugardas akcentavo ne tik senovės saitus su Rusios atsiradimu. Miestas labiausiai didžiuojasi savo naryste mūsų laikmečio Hanzos sąjungoje.
Hanzos sąjunga – senovinis Europos Sąjungos prototipas. Galima sakyti, kad šioje prekybos bendrijoje pirmą kartą buvo įkurta bendroji Europos rinka, o Didysis Naugardas, kuris tai miestų sąjungai nepriklausė, buvo Viduramžių Europos ir Rusios jungiamoji grandis.
Pradedant 1980 metais reanimuotos Hanzos sąjungos uždaviniai pasikeitė. Pirmiausia buvo keliami kultūriniai uždaviniai, ypač globalizavimo epochoje, kai daugelis šalių pradėjo ieškoti būdų išsaugoti savo kultūrą, folklorą ir etnografines tradicijas. Bet laikas nestovėjo vietoje, prisidėjo ekonominis aspektas. Kaunas, kuris priklausė senajai Hanzos sąjungai, palyginti neseniai surengė Hanzos dienas – svarbiausią kasmetinį festivalį, kuris tam tikra prasme primena mūsų Kaziuko mugę, tik Hanzos dienos – kur kas platesnio masto renginys.
Naugardas kaip politikos ir prekybos centras už slaviškojo pasaulio ribų buvo žinomas jau daugiau kaip prieš tūkstantį metų. Dar X amžiaus pabaigoje – XI amžiaus pradžioje čia buvo sutelktas nuolatinis Skandinavijos riterių ir pirklių, kurių dėka miestas klestėjo kaip tarptautinės prekybos centras, kontingentas.
Labai anksti kartu su mūrinėmis bažnyčiomis, krautuvėlėmis, prekių sandėliais ir Volchovo upės krante pastatytomis prieplaukomis, visai netoli Turgaus aikštės ir kunigaikščio rezidencijos – vadinamojo Jaroslavovo kiemo (Jaroslavovo Dvoriščė) Naugarde atsirado kitų šalių kiemai – Gotų ir Vokiečių.
Gotų kiemas kartu su šventojo Olafo bažnyčia buvo įkurtas XI-XII amžių sandūroje, o Vokiečių kiemas su šventojo Petro bažnyčia – maždaug 1192 metais. Šie kiemai anksti pastatyti todėl, kad svarbiausi Naugardo gyventojų prekybos su Vakarais partneriai buvo Gotlandas, Liubekas, Danija, Švedija, vėliau – Hanzos prekybos sąjunga.
Išliko 1192 metais rašytas Naugardo sutarties raštas su Gotų krantu, Liubeku ir Vokietijos miestais, pagal kurį galima spręsti apie Naugardo prekybos ryšius su Vakarų Europa. Šiame rašte išdėstytos tam tikros tarptautinės prekybos taisyklės.
XII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos imperatorius Frydrichas I Raudonbarzdis (Barbarosa) įteikė Liubeko miestui raštą, pagal kurį rusams, gotams, normanams ir kitoms Rytų tautoms buvo suteikta teisė prekiauti Liubeke nemokant muitų. Liubekas netrukus kartu su Vismaru, Rostoku, Štralzundu ir Greifsvaldu tapo vienu iš svarbiausių miestų, priklausiusių vokiškajai Hanzai. Naugardo ir Liubeko prekyba buvo intensyviai plėtojama ir XIII amžiaus pabaigoje tarp Vakarų partnerių jai nebuvo lygių.
Nuo didybės iki provincijos
XIV a. šeštojo dešimtmečio viduryje galutinai susiformuoja Hanzos sąjunga. Iki pat 1494 metų, kol Ivanas III uždarė Vokiečių kiemą Naugarde, svarbiausią vietą Naugardo ir Vokietijos miestų prekybos santykiuose užėmė Vidžemės (Lifliandijos) miestai Ryga, Derptas (Tartu) ir Revelis (Talinas). Šiuose miestuose buvo Rusijos prekybos kiemų, kurių įkūrėjai buvo Naugardo gyventojai. XIV-XV amžiais klestėjo Naugardo prekyba su dviem svarbiausiais partneriais – Hanza ir Livonijos ordinu. 1392 metais sudaryta Naugardo ir Hanzos „Niburo taika“ išsprendė ilgus metus trukusius Naugardo ir Hanzos ginčus abiejų šalių naudai ir išsaugojo jų glaudžius dalykiškus ryšius. „Niburo taika“ ilgam nulėmė Naugardo užsienio prekybos pobūdį ir ja buvo remiamasi sprendžiant Naugardo ir Vokietijos pirklių konfliktus.
Svarbiausias Hanzos prekybos ir Hanzos kontoros istorijos šaltinis – Vokiečių kiemo nuostatai, vadinamoji skra. Skra – tai Vokietijos pirklių elgesio taisyklių sąvadas. Be to, jame išsamiai aprašyti kiemų sandara ir Naugarde gyvenančių užsienio pirklių buitis.
Hanzos pirkliai vienas nuo kito skyrėsi ne tik pagal priklausymą vienai ar kitai Hanzos sąjungos bendrijai, bet ir pagal socialinę padėtį. Pagrindinę grupę sudarė pirklių, turėjusių nuosavybę, kapitalą ir prekių, grupė. Kiekvienas šios grupės narys į Naugardą galėjo atsivežti du pagalbininkų pareigas atlikdavusius tarnus. Dažniausiai tai buvo prekybos amato besimokantys jaunuoliai.
Dviejuose užsienio kiemuose Naugarde dažniausiai gyvendavo nuo 150 iki 200 prekeivių. Kiemus valdydavo seniūnai, renkami iš Hanzos pirklių aplinkos. Vienas – kiemo seniūnas, o kitas šventojo Petro bažnyčios seniūnas.
Svarbiausios į Vakarus vežamos prekės buvo kailiai, vaškas ir oda. Kailiai buvo svarbiausios XIV-XV amžiuje eksportuojamos prekės, o jų rūšys gana ilgai nesikeitė. Dažniausiai buvo prekiaujama voverių kailiukais, vadintais grynosiomis voverėmis, gerosiomis voverėmis. Antroji kailių grupė buvo brangesnių žvėrelių kailiukai: bebrų kailiukai ir pilveliai, šermuonėlių, žebenkščių, kiaunių, audinių ir ūdrų kailiukai. Sabalų, šermuonėlių, kiaunių, šeškų kailiai būdavo parduodami po keturiasdešimt, voverių – po keturiasdešimt ir tūkstantį vienetų.
Naugardo vaškas Vakaruose būdavo parduodamas iš pradžių maždaug 80 kg cilindro formos gabalais, o XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje vieno gabalo svoris jau siekė 160 kg. Vaškas būdavo griežtai skirstomas pagal kokybę. Pirmoji rūšis – baltas, antroji – tamsiai geltonas arba šviesiai rudas, be priemaišų, ir pagaliau trečiarūšis vaškas buvo rusvas arba pilkas. Vaško gabalai būdavo antspauduojami, ir be šio kokybės ženklo vašką buvo draudžiama pardavinėti, nes grėsė baudos ir prekių konfiskavimas.
Naugardo amatininkų pardavinėjama oda ir odos gaminiai buvo nebrangūs, bet labai geros kokybės, todėl XV amžiuje šių prekių į užsienį išvežta itin daug. Daugiausia eksportuota briedžių, karvių, arklių odų, mažiau – avių ir jaučių. Taigi Naugardo eksportas labiausiai buvo susijęs su amatais ir gamtos gėrybėmis. Daugiausia buvo importuojama audinių, druskos, tauriųjų ir spalvotųjų metalų, ginklų, gintaro, stiklo, duonos, galanterijos prekių, vyno bei arklių. Druska būdavo perkama ne tik maistui, bet ir techniniams tikslams bei perparduoti kitiems Rusijos valstybės regionams. Ji dažniausiai būdavo gabenama iš Liuneburgo (Liuneno) miesto, esančio į pietvakarius nuo Liubeko, turinčio vienus iš didžiausių druskos šaltinių Europoje. Sidabrą gabendavo monetomis ir luitais, auksą – monetomis.
Prie Naugardo miesto pavadinimo ne visada būdavo pridedamas žodis „Didysis“, taip jis buvo pavadintas būtent Hanzos klestėjimo laikotarpiu. Tada už glaudžius ryšius ir prabangą miestas buvo vadinamas Ponu Didžiuoju Naugardu. Vėliau, praradus įtaką, „Pono“ nebereikėjo, o „Didysis“ tarsi duoklė istorijai išliko iki mūsų dienų. Dabar tai nedidelis miestas, turintis vos daugiau kaip 200 tūkstančių gyventojų. Jo reikšmingumą ir vertę užgožė Sankt Peterburgas, kuris traukia turistus, o Naugardą lanko tik smalsiausieji.
