Vėjas ant piliakalnio gali nuplėšti ausis, sudraskyti sijonus, nustumti nuo kalno ar slidžių, stačių medinių laiptų. Tačiau pamatyti žemės pakraštį geidžiantys žmonės tą be vargo gali padaryti, užsiropštę ant Panemunių regioniniame parke dunksančių piliakalnių.
„Paprastai žmonės žodį „piliakalnis“ kildina iš junginio „pilies kalnas“ ar „supiltas kalnas“. Ir vieni, ir kiti yra šiek tiek teisūs - ignoruoja legendas, kad piliakalnius supylė kepurėmis žemę sunešę milžinai ar iškratę savo pyples.
Vis dėlto lietuviai gynybai rinkdavosi gamtos supiltas kalvas ir jas dar labiau sutvirtindavo. Tad ir Paliamono kalnas paaukštėjo, kai, statant Pieštuvės pilį ir kasant gynybinį griovį, ant Nemuno šlaite esančios kalvos buvo supilta dar viena „kepurė“, - sakė Panemunių regioninio parko darbuotojas Aidas Mozūraitis.
Nuo Seredžiaus-Paliamono piliakalnio įsispoksojus į tolius, ties Nemuno ir Dubysos santaka įmanoma įžiūrėti ne vieną piliakalnį, ant kurių XIII-XIV a. buvo iškeltos ne tik lietuvių pilys. Netoli Veliuonos Marienburgo pilį buvo susirentę ir vokiečiai.
Užsieniečiams svarbiausia – vaizdas
Anot A.Mozūraičio, dažniausiai ekskursijas po Panemunių parką užsisako lietuviai. Tačiau užsienio turistai taip pat yra vis dažnesni svečiai. Ir žiemą, jei tik piliakalnių nenukloja gyvybei pavojų keliantis plikledis.
„Esu keletą kartų ekskursijas vedęs ir užsieniečiams. Bet jiems nepapasakosi, ką ir kada veikė mūsų kunigaikščiai. Apskritai tas žodis „kunigaikštis“ jiems – negirdėtas. Tad norėdamas pasakyti, kad Vytautas Didysis XV a. Veliuonoje įsteigė parapiją, turėčiau išaiškinti, kas jis apskritai buvo. Kas turės kantrybės tiek išklausyti?“ - sakė Aidas.
Todėl užsieniečiams žemiškosios grožybės – svarbiau nei istorija. Užlipę ant piliakalnių dešiniajame Nemuno krante, jie aikčioja ir „okčioja“ iš nuostabos. Ir spragsi fotoaparatais, Nemuno slėnio kraštovaizdžio grožį siurbdami iš Vytėnų, Raudonės, Veliuonos, Ilguvos, Seredžiaus, Panemunės regyklų.
Užsisėdėjus namie, ir patiems lietuvaičiams tokią keistą kaip ši žiemą pravartu pasimankštinti, kopiant ne tik į piliakalnių viršūnes, bet ir minant laipteliais į Veliuonos bažnyčios, Raudonės ar Panemunės pilių bokštus.
„Kairiajame Nemuno krante ekskursijos – retesnės, nes norint ten nuvažiuoti, reikia sukti keliais lanką po lanko, kol persikeliama per upę“, - sakė Aidas.
Vis dėlto ir lietuvius, ir svečius planuojama pavilioti į kairiąją Nemuno pusę, - į Šakių rajone esančius Plokščius, kuriuos garsina ne tik Šventaduobė - kalno šlaite išmūryta šventykla-koplytėlė. Bet ir Vaiguva – upelis-gatvė, kurią, sukant į savo namų kiemą, tenka kirsti ne vienos sodybos šeimininkams.
Pragaras – pilies rūsyje
Jurbarko rajone esančios restauruotos Panemunės pilies vartai lankytojams buvo atrakinti pernai. Tačiau plaktuku ne vienerius metus kaukšėję restauratoriai neišvaikė joje keletą šimtmečių sklandančių legendų.
Pilį statęs didikas vieną jos bokštų iškėlė ant pamatų, po kuriais įrengė mįslingą rūsį. Kiaurus metus jame tvyro vos +5 laipsnių temperatūra.
„XVII a. pradžioje statytą pilį 1759 metais nusipirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas. Kas ten žino, galbūt ši patalpa tais laikais ir buvo naudojama kaip karceris“, - pilies lankytojų vaizduotę kaskart mielai pakursto Aidas.
Kokią pilies istoriją jis bepasakotų turistams, - apie 1831-ųjų sukilimą ar vėliau išsirikiavusius istorijos įvykius – vis tiek lankytojų žvilgsnis sminga ten, kur baisiausia - į tai, kad šiame rūsį-karcerį-kalėjimą slepiančiame pilies bokšte vaidenasi net nuo baudžiavos laikų.
„Aidai, ar tai teisybė? Vaikystėje mums buvo aiškinama, kad ponai šioje duobėje laikė liūtus ir juos šerdavo baudžiauninkais“, - prieš keletą metų Aidas sukluso, išgirdęs viešuosius darbus ties pilimi dirbusių žmonių klausimą.
Kas žino, ar baudžiauninkai buvo ne „per brangi mėsa“ liūtams? „Kita vertus, kiek tie Afrikos liūtai 5 laipsnių rūsio „karštyje“ galėtų išbūti gyvi?“ - darbininkų smalsumą tik dar labiau pakurstė A.Mozūraitis.
„Pats atsimenu, kaip vaikystėje, sovietmečiu Jurbarko rajono spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, kad Panemunės pilyje rasti didieji požemiai, o juose – brangenybės, kurias bus privalu išvežti į Maskvą. Bet prieš tai vietos žmonėms suteikiama galimybė apžiūrėti ekspoziciją“, - prisiminė Aidas.
Jo teigimu, žmonių pasižiūrėti ekspozicijos sugužėjo tiek, kad abi Panemunės kelio pusės buvo nutupdytos automobilių. Bet smalsuolius prie pilies pasitiko plakatas, sveikinantis „Su balandžio 1-ąja“. Ir visi, nenorėdami išsiduoti, kad yra apgauti, spruko į krūmus žibuokliauti.
Dar viena legenda pasakoja, kad iš Panemunės pilies į Gelgaudiškio dvarą veda požeminis, Nemuną kertantis tunelis.
Tai, kad ši legenda labai gaji, liudija ir karta iš kartos perduodami vietinių žmonių pasakojimai, kad per 1812-ųjų karą Napoleonas net buvo pasiuntęs kareivius ieškoti to tunelio. Juk kareiviams neprošal būtų buvę per Nemuną persikelt sausom kojom.
Perbristi Nemuną tam tikrose vietose ir dabar galima, kur jo gylis siekia vos 1,2 metro. Bandančių tai padaryti atsiranda kasmet. Ir kasmet stipri vandens srovė pasiima duoklę jos galia suabejojusių žmonių gyvybėmis.
Dvaro legendos
Kitapus Nemuno – Šakių rajone esantį Gelgaudiškio dvarą ir greta jo esantį parką taip pat supa legendos.
Klydinėjantys po parką žmones ir šiais laikais užtinka medžiotojus, bekūrenančius laužą ties „žvaigžde“ - aštuonių proskynų susibėgimo vieta. Ko gero, medžiotojai iki šiol išsaugojo pirmtakų tradicijas. Mat šioje vietoje kažkada per medžioklę pietaudavo ir dvarininkai. O ir medžioti čia jiems buvo patogu - proskynomis varovai į šią vietą suvarydavo išbaidytus žvėris.
Parke yra palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavęs griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai pats jas vykdydavęs. Ilgainiui žmonės pastebėjo, kad asesoriaus širdis suminkštėjo, mat jis įsimylėjo baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su baudžiauninke buvo neįmanoma. Sielvarto apimtas asesorius nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį.
Kadangi teisėjas buvęs labai turtingas, aukso ieškotojai ne kartą slapta jo kapo kasė duobes, ieškodami asesoriaus auksinės kardo makšties ir diržo sagties.
Parke styro ir Velnio kalnas - įspūdinga, stačiais šlaitais kalva. Šio kalno pavadinimo kilmę aiškina dvi legendos.
Viena – kad baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvusi dirbama dvaro žemė, kurią baudžiauninkai mediniais arklais sunkiai įdirbdavo. Kai baudžiauninkus siųsdavo arti šią žemę, jie sakydavę: „Ir vėl į tą velnio kalną.“
Kita – kad ir baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavę dvarininkai. Čia rengdavę iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus, sakydavę: „Ir vėl tie velniai puotauja.“ Vėliau ši vieta pradėta vadinti Velnio kalnu.
