Robbie pritupia prie krūmo violetiniais žiedais ir švelniai perbraukia storą šarvą. Tada pirštais perbėga žvynuotą kaklą ir vėl paglosto šimtamečio vėžlio kiautą.
Nuo vidudienio kaitros pakrūmėje atvangą radęs roplys aiškiai patenkintas šia procedūra. Ištiesia kaklą, kraipo galvą, bet drybso toliau.
Vyras numoja ranka: „Šiandien net jam per karšta, o vakar su manimi žaidė – kai pakutenau šarvą, pakilo nuo žemės. Vėžliams patinka, kai glosto šarvą, o štai nagu braižyti tarp plokščių nereikia, juos tai erzina.“
Pirmapradės gamtos džiaugsmas
R.Bressonas neskubėdamas veda per savo valdas – paukščių, roplių, krabų ir visokių jūrų gyvių karalystę, kurią valdo jau daugiau nei dešimtmetį.
Prieš tai buvo kitos karalystės ir kiti gyventojai, bet šita pakerėjo gamtininko širdį. Tolimiausia ir keisčiausia. Žinoma, pati gražiausia.
Seišelių kalbininkams nereikėjo ilgai sukti galvos ieškant pavadinimo šiai vietai. Reta Žemėje kampelių, kurių vardai šitaip paprastai ir tobulai atitinka esmę. Paukščių sala (Bird Island) – sparnuočių rojus ir tikra palaima tiems, kuriems pakanka atkaklumo iki jos nusigauti.
Žmonės čia atvyksta trims ar penkioms dienoms. Kai kurie netenka žado jau pirmomis akimirkomis.
Kitus euforija apima per pirmąjį saulėlydį arba iš smaragdinio vandenyno ištraukus purpurinę žuvį geltonomis akimis. Paskui jie vis grįžta į salą ieškodami to primityvaus pirmapradės gamtos džiaugsmo ir kaskart jį rasdami nė kiek nepasikeitusį.
Visus juos pasitinka ir išlydi Robbie, tapęs šios salos simboliu: geraširdis, plačiai besišypsantis ir nekantraujantis parodyti gražiausia, ką turi šis koralinės kilmės lopinėlis vandens apsuptyje.
Paukščių salą paplūdimiais gali apeiti per gerą valandą. Skristi iki jos nuo Mahė salos – apie 30 minučių mažu lėktuvu. Tai šiauriausia Seišelių sala, esanti vos 3 laipsniai žemiau pusiaujo.
Čia nėra kelių ir mašinų. Nei parduotuvių, nei barų. Mobilusis ryšys? Televizija? Internetas? Teks pamiršti. Netgi spynų ant vienintelio viešbučio „Bird Island Lodge“ namelių durų – ir tų nėra.
Jei ką atsivežei vertinga, dėk į seifą su kodiniu užraktu, persimesk per petį plaukmenis su nardymo akiniais ir – į paplūdimį. Robbie patars, kur ir kada geriau nerti, į kurią pusę plaukti.
Metas nardyti su vėžliais
Kaitrią lapkričio popietę, kai dvimotoris „Twin Otter“ po svaiginamai gražaus pusvalandžio virš Indijos vandenyno bumbsėdamas nutūpė ant ilgo žolės lauko, kuris salai atstoja aerodromą, visi vėžliai jau buvo prisiragavę sultingos jo žolės ir išsivaikščioję į pakrūmes.
Pirmąjį sutikome pakeliui į savo kotedžą – kaip kokia žalmargė šešėlyje pešiojo stiebelius ir įtariai sušnypštė palietus jo kiautą.
Ieškoti salos įžymybės – 170 metų vėžlio, vardu Esmeralda, nebuvo laiko: atskubėjęs Robbie sumosavo rankomis: „Dabar prasideda potvynis, puikus metas nardyti su žaliaisiais jūriniais vėžliais.“
Taip, tas vyras žino, ką sako, – vėžliai mosuoja plaukmenimis kaip plačiais sparnais ir sklendžia vandenyje tarp spalvingų koralų beveik nekreipdami dėmesio į mus, du nekviestus svečius.
Kai po geros valandos sugrįžtame į krantą, saulė, jau įgavusi zefyrų atspalvį, krypsta horizonto link.
Krakmolo baltumo smėliu ilgėjantys šešėliai tiesiog provokuoja: žingsnis, dar vienas – ir tu jau trauki paukščių takais aplink salą, kuri atrodo panaši į Mažojo princo planetą. Net rožių yra.
Tik kas ten per pagaliai styro iš kopų? Ar tik ne tos žymos, apie kurias įspėjo Robbie. Taip, žinoma, jis šitaip ženklina vietas, kuriose sudėti vėžlių kiaušiniai.
Jų tiek daug, o štai ir pėdsakai smėlyje lyg traktoriaus, lyg tanko. Tokią žymę palieka iš jūros į krantą iššliaužusi patelė.
Kitaip nei daugelyje atogrąžų paplūdimių, čia jos deda kiaušinius ne naktimis, o plieskiant saulei. Vieną užtikome besikapstančią įkaitusiame smėlyje – rausė įnirtingai, tarsi koks agregatas, o smiltys buvo matyti už kelių šimtų metrų.
Dieną su lazdomis ir vėžliais besitąsantis Robbie atrodo kaip koks Tarzanas, todėl vakare, kai vienintelio salos viešbučio svečiai susirenka vieninteliame jo restorane, keista matyti jį su elegantiškomis šviesaus audinio kelnėmis ir polo marškinėliais. Rankoje – taurė.
Muzika skambėtų keistai
Terasoje su kietmedžio grindimis mezgasi vakaro pokalbiai. Plevena žvakių liepsna, žmonės dalijasi dienos įspūdžiais.
Muzikos nėra, ji skambėtų keistai, kai aplink toks nesibaigiantis sparnuočių koncertas.
Migruojantys paukščiai nemiega ir naktimis, todėl tam tikras triukšmas svečius palydi į ramių sapnų karalystę ir pasitinka dar nepramerkus akių.
Pasakoju elegantiškam gamtininkui apie kadaise Borneo saloje sutiktą vabzdžių specialistą, kuris panašiai kaip Robbie man aiškino apie tai, kad skarabėjams labai patinka glostymas.
Dar prisimename vieną Australijos reklamos akciją, kai buvo siūlomas svajonių darbas – prižiūrėti atogrąžų salą.
„Aš tokį darbą dirbu beveik visą savo gyvenimą ir man patinka taip gyventi. Nieko nekeisčiau, nieko geriau nerasčiau“, – vyras kalba nesigirdamas, bet ir nesikuklindamas.
Toks jau tas salos gyventojų išdidumas.
Jo viršininkas ir salos savininkas, įsigijęs ją praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, dabar sulaukia arabų šeichų pasiūlymų parduoti šitą vietą už kosmines sumas. Bet tai jo nedomina.
Ir tikrai, ką gali nusipirkti už milijardą dolerių?
Kitą salą su jachta Karibuose? Dangoraižį Dubajuje? „Ačiū, ponai, bet mes čia jau viską turime“, – maždaug tokio atsakymo sulaukia visi pirkėjai. Mėginti nusipirkti šią salą – tas pat, kaip geisti Monos Lizos portreto.
Ši vieta unikali, todėl kartu ir neįkainojama, ir bevertė.
Dvi pakrantės, dvi dangaus operos
Pietų ir Šiaurės pusrutuliuose, penkiuose žemynuose esu regėjęs įvairiausių saulėlydžių ir saulėtekių, tačiau ši sala nustelbė beveik viską.
Neįtikėtiną spalvų ir formų simfoniją danguje dar labiau sustiprina žinojimas, kad esi labai toli nuo visko – aplink plyti Indijos vandenynas.
O kai saulė nuvarva už horizonto ir išblėsta jos atšvaitai, stebėtoją užkloja juodas maišas su įspūdingo dydžio skylėmis.
Dėl tokių žvaigždžių verta apkeliauti pusę pasaulio. Aplink – nė žiburio, tobula tamsa, todėl Paukščių Takas, ūkai ir žvaigždynai apgaubia tokia didybe, kokią savo menkomis pastangomis mėgina mėgdžioti Manhatano, Singapūro, Honkongo, Tokijo, Londono švieselės.
Anksti rytą ta dangiška opera grojama jau kitoje scenoje ir iš jau kitų natų.
Tereikia pereiti per žolėtą kilimo taką, pasilabinti su žolę rupšnojančiais šarvuočiais ir susirasti patogią šaką: pamažu, po milimetrą dangus švinta, maišosi purpurinė, rausva, rožinė ir netgi žalia spalvos, besiveriančią absoliuto akį supa nerealių formų blakstienos – debesys.
Tai neaprašoma ir netgi nenufotografuojama, todėl tie keli ankstyvi svečiai, atėję pasigrožėti saulėtekiu, netrukus bejėgiškai nuleidžia fotoaparatus ir žiūri, žiūri, žiūri.
Per visas ankstesnes išvykas ir keliones apie paukščius sužinodavau šį bei tą, tačiau Robbie dėka supratau, kokios skurdžios buvo tos žinios.
Keistas žmogus keistoje saloje
Niekada anksčiau nebuvau matęs šalia žmonių takų lizdus sukančių sparnuočių. Nebuvau net girdėjęs, kad kai kurie jų net nesuka lizdų, o kiaušinius deda susiradę patogią Y formos šaką.
To, kad jauniklis, pradėtas ir padėtas ant tokios Y, pirmiausia iš kiaušinio iškiša kojas, sučiumpa šaką ir tik tada išsilukštena.
O paskui kelis mėnesius slampinėja po medį kaip koks benamis, tiesa, gausiai maitinamas tėvų... arba Robbie, jei tie kur nors pražūsta.
Kiti paukščiai atvirame vandenyje gali išbūti ištisus mėnesius, o gėlo vandens pasigamina tiesiog atsigėrę iš bangos ir išgarinę druską specialia liauka, esančia prie jų smegenų.
Šiam žmogui visa, ką jis mums, ko gero, pirmiems lietuviams, šioje saloje parodė ir papasakojo, – tiesiog savaime suprantami dalykai.
Kaip ir saulė, šviečianti 350 dienų per metus, grynas oras, žuvų knibždantis vandenynas.
Robbie nieko nežino nei apie globalų atšilimą, nei apie ledynų tirpimą: „Viskas gamtoje vyksta ciklais, ratu, o tos kalbos apie žmogaus poveikį planetai – grynas pramanas, dar viena verslo atmaina.“
Keistas žmogus – keistoje saloje. Kupinas paslapčių, gyvenimo išminties ir paprastos žmogiškos pilnatvės.
Kai mažas lėktuvas kildamas apsuka ratą virš šio magiško lopinėlio vandenų apsuptyje, dar kelias sekundes matome Robbie, draugiškai mojantį ranka mums, skraidinamiems atgal į patogų betono, asfalto ir plačiajuosčio interneto pasaulį.
