„Dirbu modeliu, tad Kinijoje jau sykį buvau apsilankiusi. Dvi savaites šioje šalyje praleidau dalyvaudama grožio konkurse, bet žinojau, kad tai, ką kinai parodo per tokius renginius, gerokai skiriasi nuo realaus gyvenimo. Taigi nusprendžiau į šią šalį nuvykti dar kartą“,- pasakojo Roberta.
Gauti vizą Honkongo oro uoste jai užtruko bemaž visą dieną. Tuomet laukė maždaug trijų valandų skrydis ir mergina išlipo Pekine, rašo kelioniumanija.lt.
„Pekine mane pasitiko modelių agentūros vadovai ir iš karto nuvežė į agentūros modelių apartamentus. Kitą dieną jau turėjau išvykti į darbą. Dalyvavau madų šou, kuris vyko vadinamajame „pandų mieste“ Chengdu. Tai miestas, garsėjantis pandomis ir savo žaluma“, - savo trumpą atsiradimo Kinijoje, kur praleido metus, istoriją pasakojo mergina.
Kinais sužavėta neliko
Roberta galėtų ilgai kalbėti apie kinus ir jų požiūrį į atvykėlius, tačiau tai tikrai nebūtų vien liaupsės. Mergina turi savo tvirtą nuomonę apie vietinius žmones, kuriuos jai teko sutikti.
„Kad ir kaip jie mums besišypsotų parduotuvėse ar darytų nuolaidas įeinant į klubus (taip norėdami padaryti europietiškesnio klubo įvaizdį), jie man visada išliks žmonės, kurie nori tave apgauti. Be to, dažnai jie laiko save kur kas protingesniais už kitus, nors taip tikrai nėra. Kartu ir mano, kad gali tave išnaudoti darbo metu. Trumpai tariant, tai maži žmonės, kurie moka pykti labai stipriai“, - savo nuomonės apie kinus neslėpė mergina.
Anot jos, žiūrint į gana vaikiškai apsirengusį kiną, nuolat žaidžiantį mobiliuoju telefonu, tikrai nekyla pasitikėjimas juo, kaip verslininku. Su kinais sunku spręsti bet kokius reikalus. O jeigu kalba pasisuka apie pinigus, tai jie geriau šauks, meluos, slapstysis, bėgs ir ieškos bet kokių būdų jų negrąžinti.
„Žinoma, visur yra visokių žmonių, bet galvoti, kad Kinijoje visi mieli ir visur yra saugu, būtų mažų mažiausiai kvaila“, - patikino mergina.
Lietuvoje siūlomas kinų maistas – klastotė
Jos diena Kinijoje prasidėdavo nuo pusryčių. Tuomet mergina dažniausiai valgydavo vaisius, pirktus iš gatvės prekeivių. Likusią dienos dalį užimdavo kastingai (modelių ir fotomodelių atrankos) arba darbas, o vakare – vakarienė su vaikinu.
„Dažniausiai vakarieniaudavome itališkame restorane, nes aš, deja, nesu kinų maisto mėgėja. Beje, tas maistas, kuris Lietuvoje pristatomas kaip kinų, gerokai skiriasi nuo tikrojo, kurio gali paragauti Kinijoje. Lietuvoje jis daug švelnesnis. Be to, Kinijoje maistas, kuriame nėra mėsos, elementariai apibūdinamas kaip neskanus. O jeigu maistas be prieskonių, jis iš viso laikomas nuobodžiu. Kadangi esu vegetarė, šis požiūris man nebuvo didelis pliusas“, - šyptelėjo Roberta. Mergina nebent džiaugdavosi tofu (sojos varške) ir žemomis vaisių bei riešutų kainomis bei dideliu jų pasirinkimu.
Ji pasakojo, kad maisto kainos Kinijoje svyruoja nuo vieno dolerio (maždaug 2,5 Lt) iki 100 dolerių (250 Lt) už patiekalą. Kone populiariausias maistas, kurio privaloma paragauti Pekine – Beijing duck (patiekalas iš antienos).
„Kinams maistas užima didelę vietą gyvenime ir, manau, kad didžiąją dalį pinigų jie išleidžia būtent jam. O tie, kas mano, kad kinai – tai liekni, spindinčia skaisčia oda besididžiuojantys asmenys tik ir geriantis žalią arbatą ar valgantys ryžius, labai klysta. Dažnas kinas turi problemų su oda (turbūt nuo per didelio kiekio prieskonių ir oro užterštumo). Populiariausias pietų patiekalas – užpilami vandeniu makaronai, virtas kiaušinis ir būtinai dešrelės ar kas nors iš mėsos“, - vardijo mergina.
Nacionalinis ypatumas – ką nors parduoti
Per metus laiko Robertai pamatyti teko tikrai daug – nuo Didžiosios kinų sienos iki tapybos ant šilko pamokų ar garsiosios kinų operos. Savaitgaliais kartu su vaikinu ji dažniausiai važinėdavo dviračiais po tradicinių senovinių kinų namų rajoną ir šalia Beihai ežero, kur mėgaudavosi dažnai vykstančiais gyvo garso koncertais.
„Labiausiai man patikusi kinų savybė – verslumas. Jie niekada nesiskundžia, kad neturi pinigų, nuolat užsiima kokia nors veikla. Tai gali būti ir kepsnių kepimas tiesiog gatvėje, ir smulkmenų pardavinėjimas šalia metro. Nesvarbu, kas tai būtų, bet ko nors pardavinėjimas – jų nacionalinė savybė“, - šyptelėjo Roberta.
Anot jos, kinėms turėti vaikiną ne kiną – aukščiausias lygis. Jos lengvai pasiduoda išgėrusių užsienio studentų flirto bangai. Šioje vietoje kinams vyrams sekasi prasčiau. Juos Roberta apibūdino kaip nedrąsius, gana žemus ir mėgstančius vaidinti tokius, kokiais nėra.
„Dažnas reginys – kinai, miegantys ant sofų ar bet kur klube arba garsiai rėkiantys ir apsimetinėjantys, kad yra labai girti. Kadangi kinai visą gyvenimą gyvena pagal griežtas taisykles, jie mano, kad būdami girti gali daryti, ką nori. Labai keistas bruožas“, - šyptelėjo mergina.
Rekomenduoja apsilankyti ieškantiems nuotykių ir spalvų
Vakarėlių dienos Kinijoje – trečiadienis ir savaitgalio dienos. Kinai tiesiog dievina karaoke barus, kur dažnai švenčia gimtadienius, leidžia savaitgalius ar tiesiog... prisigeria.
„Na, kartais ir dainuoja“, - šmaikštavo Roberta.
Gyvendama Kinijoje ji tikino išmokusi pakantumo. Nes nemokant kinų kalbos ir norint kažką susitarti prireikdavo nemažai laiko ir pastangų.
„Kiniją rekomenduoju tiems, kam pabodo Europa, ir tiems, kas ieško nuotykių ir spalvų. Čia kaip niekur kitur galima rasti viską, ko tik užsigeidi“, - patikino mergina.
