„Pamir Rally“ įveikusių lietuvių įspūdžiai: duobėti keliai, sustoję skrandžiai ir prašymai duoti kyšį

„Pamir Rally“ – kitoks nei įprasta manyti. Čia dalyviai nesivaržo. Ralio esmė – tikslą pasiekti savo pasirinktu maršrutu. Tas tikslas – iš Vilniaus atvykti į Tadžikijos sostinę Dušanbę ir paaukoti automobilį labdaros organizacijai. Dar viena sąlyga – Dušanbę jie turėjo pasiekti važiuodami per Pamyro kalnus.

Specialių reikalavimų dalyviams nėra, tačiau čia galioja kita, esminė taisyklė. Į žygį reikia leistis ne senesniu nei 10-15 metų automobiliu, kurį vėliau tenka „paaukoti“. Kitaip tariant, Tadžikijoje jis parduodamas, o už jį gauti pinigai atiduodami labdarai. Pasiryžti tokiai avantiūrai nusprendę lietuviai liepos pabaigoje nusipirko apysenį automobilį ir sėdę į jį patraukė Rytų link.

Apie savo įspūdžius su portalo lrytas.lt skaitytojais nusprendė pasidalyti Vadimas, kuriam ši kelionė paliko itin didelį įspūdį.

Susitvarkę vizas ir nusipirkę transporto priemonę draugai sėdo į mašiną ir giliai iškvėpę nusiteikė mėnesį truksiantiems nuotykiams. Tačiau anksti ryte iš Lietuvos pajudėję vyrai sustojo greičiau nei įsivaizdavo - vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus, prie Baltarusijos sienos. „Kai išsiruoši į tolimą kelionę, mažiausiai tikiesi, kad pirmosios kliūtys prasidės vos po pusvalandžio kelionės“, – pradėjęs pasakoti kelionės įspūdžius atsiduso Vadimas.

Keliautojai dar prieš išvykdami pasirūpino visais reikalingais daiktais, sukrovė juos ant automobilio stogo. Internete pasidomėję kitų keliautojų patirtimi dėl prastų kelių, su savimi jie pasiėmė tris papildomus ratus. Tačiau du iš jų turėjo palikti baltarusiams. „Pradžioje nesupratome, galvojome, kad jie juokauja. Deja, vežtis galėjome tik vieną atsarginį ratą – tokios taisyklės. Įdomu tai, kad negalėjome už juos net susimokėti, tiesiog negalima įsivežti ir viskas“, – sakė jis.

Lietuviai turėjo dvi alternatyvas: arba prašyti vietinių pervežimo paslaugos, arba grįžti atgal į Lietuvą ir palikti ratus ten. Kadangi geraširdžių rasti nebuvo taip paprasta, lietuviai pasirinko antrąjį variantą.

„Vietoje pusvalandžio sugaišome daugiau nei 3 valandas, tačiau smagumai tuo dar nesibaigė. Netrukus važiuodami išgirdome keistą garsą – prisiminė Vadimas. Sustoję apžiūrėti jie pamatė blogai prisuktą ratą, kurio, pravažiavus kone šimtą kilometrų, vos nepametėm. Viskas galėjo baigtis daug prasčiau, tačiau pirmieji kilometrai sėkmingai įveikti– keliautojai pasiekė Rusiją.

Rusijoje ekspedicijos dalyviai dviem dienom apsistojo Volgograde (buvusiame Stalingrade. – Red.). Kaip pasakojo Vadimas, su bičiuliais jie labai norėjo aplankyti miestą bei apžiūrėti vietines įžymybes. Iš Volgogrado lietuviai pajudėjo į Rusijos pietuose esančią Kalmukijos respubliką. Tai vienintelė vieta Europoje, kur tautinė tikyba – budizmas. Tačiau ilgai užsibūti čia keliautojai neturėjo kada ir netrukus jau buvo pakeliui į Kazachstaną. „Naktį kirtome sieną ir dvi valandas važiavome 40 kilometrų, kad pasiektume nakvynės vietą. Keliai čia, švelniai tariant, – tragiški“, – neslėpė Vadimas.

Jis pasakojo, kaip iš lėto riedėdami minėtu greičiu jie retsykiais pamatydavo dvigubai greičiau pro šalį praskriejantį automobilį. Negana to – kelkraštyje stovėjo ženklai, nurodantys, kad leistinas greitis čia – 90 kilometrų per valandą. „Nuoširdžiai nesuprantu, kaip įmanoma važiuoti tokiu greičiu. Dauždavomės į duobę kone kas metrą o vietiniai sugebėdavo viršyti greitį. Keliai tapo geresni tik įveikus 100 kilometrų atstumą“, – sakė jis.

Uzbekistanas. Septynias nuobodžias valandas lietuviai turėjo praleisti Uzbekijos pasienio poste. „Chaosas čia kaip turguje: eilės laukiančių automobilių, per tvorą daiktus mėtantys žmonės ir sudėtingos patikrinimo procedūros. Į posto teritoriją įvažiavome pirmi, tačiau išvažiavome paskutiniai“, – pasakojo Vadimas.

Atvykus į Uzbekiją turi laikytis vietinių taisyklių ir kone kiekvieną šalyje praleistą dieną registruotis: rinkti registracijos lapelius iš vietų, kuriose buvai apsistojęs. Priešingu atveju paliekant šalį tau gali grėsti bauda.

Lietuviai Uzbekistane sulėtino tempą ir skyrė net dešimt dienų apžiūrėti šalį. Vadimui šis kraštas buvo ne naujiena – jis prieš tai čia buvo lankęsis dviem savaitėm. Uzbekistane lietuviai sutiko ir kito „ralio“ dalyvius. Tai „Mongolijos ralis“, kuriame dalyvaujančių tikslas iš Londono mažais automobiliais pasiekti Mongolijos sostinę Ulan Batorą. „Mongolijos ralyje“ dalyvaujančius keliautojus nesunku pažinti. Vietinių gyventojų mašinos beveik visos vienodos, be to – beveik visos baltos spalvos. Pamatę neįprastą ir dar specialiais lipdukais apklijuotą mašiną nė nesuabejodavome, kur link ji keliauja. Pabendraudavome, susipažindavome, pasidalydavome įspūdžiais“, – sakė jis.

Uzbekistanas yra Šilko kelio sankryžoje, ten – nemažai lankytinų objektų, todėl nenuostabu, kad pasižvalgyti po vaizdingas teritorijas plūsta turistai iš viso pasaulio. Lietuviai taip pat nenuobodžiavo – aplankė išdžiuvusią Aralo jūrą, dykumoje paliktus laivus, pagrindinius miestus: Chivą, Bucharą bei Samarkandą.

Kelionei įpusėjus neretai keliautojai susiskirsto į dvi stovyklas: vieniems atrodo, kad kelio įveikta „dar tik pusė“, kitiems – kad „jau pusė“. Iš Uzbekistano lietuviai ir vėl grižo į Kazachstaną ir patraukė į Almą Atą, buvusios Kazachstano sostinės link. „Čia mums vietiniai gyventojai pripasakojo visokių istorijų apie įvairius teroro išpuolius, žudynes miškuose, skerdynes. Apie tai ne kartą buvau skaitęs, tačiau dar kartą išgirsti visai nesinorėjo“, – portalui lrytas.lt sakė Vadimas.

Turbūt niekas nepasiginčys, kad gamta šiuose kraštuose – įspūdinga. Lietuviai čia aplankė Nacionalinį parką, didžiulę smėlio kopą jame. Ir nors medžių čia beveik nėra, stepės, kanjonai, kalnai – visa tai džiugina akį. Kazachstane teko pabendrauti ir su vietine policija, su kuria susitarti nebuvo taip paprasta. „Ten stabdo visus iš eilės. Viskas vyksta lyg kokiame konvejeryje: sustoji, lipi iš mašinos, susimoki ir važiuoji toliau. Niekas net nediskutuoja, baudos už kelių taisyklių pažeidimus čia – įprasta procedūra. Už 13 kilometrų viršytą greitį oficialiai mums priklausė susimokėti 60 dolerių, tačiau davėme kelis dolerius ir viskas, važiavome toliau“, – pasakojo pašnekovas.

Pinigų prašymas ir sustoję skrandžiai

Linksmybių netrūko ir įvažiavus į Kirgizijos teritoriją. „Dar prie sienos mūsų paprašė į pasus įdėti pinigų. Kai paklausėme kodėl, atsakymas buvo maždaug – „taip reikia“. Kodėl? Nesupratome, tiesiog jie norėjo, kad pasidalytume, taip kartais elgiasi su turistais. Kadangi taip lengvai nedavėme, sienos kirtimo procesas šiek tiek užtruko“, – juokdamasis prisiminė Vadimas.

Pasak jo, Kirgizija, palyginti su Kazachstanu, – visai kitokia šalis. Daugiau kaip pusė teritorijos yra 2500 metrų virš jūros lygio ar aukščiau. Čia kalnai, daug žolės, medžių, ganyklų. Pasiekę sostinę Biškeką lietuviai susipažino su svetingais vietiniais gyventojais. „Jie mus vaišino visokiais patiekalais. Aš nelabai susižavėjau, tačiau kolega norėjo paragauti visko, ką siūlė kirgizai. Ir nors vėliau jo geriausias draugas buvo tualetas, jis nesiskundė“, – juokėsi Vadimas. Pasak Vadimo, Kirgizija buvo viena iš tų šalių, kurioje norėjosi stabtelėti ilgesniam laikui, tačiau vėlgi – dėl laiko trūkumo teko judėti toliau.

Dar viena nauja diena ir vėl nauji nuotykiai. Artėjantis tikslas keliautojams įpūtė naują kvėpavimą. Artėjant link Tadžikijos lietuviams teko naujas išbandymas – prie jų prisijungė dar vienas keleivis. Lenką Tomeką jie jau buvo sutikę Uzbekijoje, jis keliavo savarankiškai, neturėjo jokio transporto. „Vienam keliauti po šiuos kraštus nėra lengva, todėl po ilgų diskusijų vis dėlto pagailėjome ir priėmėme drauge. Svarstėme ne todėl, kad būtume beširdžiai – tiesiog pasiekėme kalnus, į kuriuos sudėtingais keliais pakilti su pilna mašina nėra lengva“, – atviravo Vadimas.

Įprastai Pamyro kalnus turistai įveikia visureigiais. Keliaujančių dviračiais čia taip pat nemažai. Pasakojimai apie pamestus ratus ir gendančias mašinas taip pat daug optimizmo nekėlė, tačiau be didelių sunkumų įveikę atkarpą lietuviai patikėjo sėkme ir dėkojo likimui. „Daugelis turistų važiuodami kalnais pakeičia po penkias padangas. Mes keitėme tik kartą“, – džiaugėsi ekspedicijos dalyvis.

„Pamyro ralyje“ pasiektas tikslas nežymimas šachmatinėmis finišo vėliavėlėmis – užtenka atvykti į Dušanbę. Kadangi čia nematuojamas dalyvių važiavimo greitis, nesivaržoma, kuriame posūkyje viena mašina aplenks kitą – emocijos pasiekus tikslą buvo kitokios. „Nešokinėjome iš laimės, tiesiog džiaugėmės ir tuo pačiu suvokėme, kad kelionė praktiškai baigėsi. Pasiekę tikslą susisiekėme su labdaros organizacija, per dieną sutvarkėme dokumentus, palikome mašiną ir sėdome į lėktuvą, trumpam stabtelėjome Maskvoje ir kitu lėktuvu grįžome į Vilnių“, – pasakojo Vadimas.

Nors po mėnesį trukusios išvykos praėjo jau nemažai laiko, Vadimas pasiryžęs dar kartą keliauti „Pamir Rally“ keliais , ir vis dažniau pasvarsto ką jis darytų kitaip. Viena, dėl ko neabejoja – kelionei skirtų daugiau laiko. Pasak jo, važiuojant tokiais egzotiškais kraštais norisi nukrypti nuo maršruto, kažką pamatyti iš arčiau, susipažinti. „Reiktų pasiimti kanistrą, tačiau nepersistengti su didele įrankių dėže – visose šalyse galima rasti autoservisus, kuriuose tvarkyti mašiną daug paprasčiau“, – kalbėjo jis.

Nors specialaus fizinio ar emocinio pasiruošimo tokiai kelionei lyg ir nereikia, vis tik pravartu žinoti, kad gali būti dienų, kai teks miegoti automobilyje ar palapinėje, o dėl nuolatinio nuovargio ims viskas erzinti.

Galbūt todėl besiruošiantiems į tolimesnius žygius Vadimas pataria geriau pagalvoti, su kuo norite keliauti. Pasak jo, neretai dėl nuolatinės trinties iškyla konfliktinės situacijos, nesutarimai. Todėl čia verta prisiminti seną kaip pasaulis taisyklę, kad norėdamas pažinti žmogų – pasiimk jį į kelionę. Būtent ekstremaliose situacijose pasimato tikrasis žmogaus veidas.

Paklaustas, kiek tokiai misijai reikia pinigų, Vadimas konkrečios sumos neįvardijo, tačiau patikino, kad ši kelionė – ne pati pigiausia, todėl nusprendusiems pasiekti Tadžikiją, reikėtų pataupyti ne vieną tūkstantį litų. „Reikia pirkti automobilį, lėktuvo bilietus atgal į Lietuvą, o kur dar pati kelionė – išlaidų tikrai nemažai susidaro“, – šyptelėjo Vadimas.

Nepaisant to, jis su bičiuliais jau planuoja naują žygį. Susižavėjęs ekspedicija jis ketina pasiekti tą patį tikslą pietinių maršrutu. Šįkart per Turkiją, Iraną, Turkmėniją. Tiesa, nusprendusiems keliauti Vadimas pataria suskubti apsispręsti iki kovo mėnesio ir jau tuomet imti tvarkytis vizas. Jų reikia beveik visose šalyse, o dokumentų tvarkymas – užtrunka.