Meksikiečiai tiki, kad mirusieji tądien sugrįžta. „Gyvieji su jais bendrauja, juos vaišina ir vėl palydi atgal. Kadangi aname pasaulyje mirusiesiems gerai, ši diena – šventė ir gyviesiems“, – pasakojo A.Soto.
Verslo konsultantu dirbantis vyras iš Meksikos apie savo šalies tradicijas pasakojo Lotynų Amerikos festivalyje „In Latino“.
„Meksikiečiai nuo mažens mokomi, kad mirtis – ne pabaiga. Mirus žmogui reikia džiaugtis, nes jo laukia kitas, geresnis, pasaulis, nors likusius šioje žemėje išsiskyrimas ir liūdina“, – sakė A.Soto.
Jis prisimena atvejį, kai mirus kūdikiui motina po mišių surengė kitiems savo vaikams šventę. Mažyliams buvo paaiškinta, jog dabar mažasis broliukas atsidūrė danguje.
„Nereikia suprasti, kad laidotuvės ar mirusiųjų diena Meksikoje yra triukšmingas vakarėlis.
Tai rimties ir susikaupimo metas – viskas daroma su pagarba.
Nėra didelio liūdesio ar tragizmo. Meksikiečiams liežuvis neapsiverstų pasakyti, jog po mirties žmogus išėjo į nebūtį“, – įsitikinęs Arturo.
Toks požiūris jo gimtinėje giliai įsišaknijęs, nes dar actekai tikėjo pomirtiniu gyvenimu.
Tiesa, koks jis bus, priklausė nuo socialinio sluoksnio ar net nuo to, kaip žmogus mirė.
„Iki krikščionybės buvo tikima likimu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nuskęsta, pakliūva į vandens dievo valdas, jei sudega – į ugnies.
Atskirą pomirtinio pasaulio vietą turėjo kunigai ir kariai, bet jei buvai neturtingas, nesitikėk nieko ypatinga“, – pasakojo A.Soto.
Actekai neturėjo kapų, nes mirusiųjų kūnus sudegindavo. Lietuvoje gyvenantis meksikietis įsitikinęs, kad kartu su ispanais į jo kraštą atkeliavusi krikščionybė darniai susiliejo su vietos tikėjimu.
„Kai ispanai mus užkariavo ir susijungė dvi kultūros, jos papildo viena kitą. Tarp jų nėra priešiškumo – jos harmoningos.
Actekai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, bet neturėjo vieno Dievo. Katalikybė papildė jų tikėjimą“, – sakė jis.
Pats A.Soto užaugo gausioje katalikiškoje šeimoje ir iki šiol yra praktikuojantis katalikas. Jis – septintas iš dvylikos vaikų šeimoje.
Mirusiųjų dienos rytą per pusryčius jų šeimoje visi būtinai valgydavo vadinamąją mirusiųjų duoną, forma primenančią kaulus.
„Seniau žmonės ją išsikepdavo patys, dabar tiesiog nusiperka turguje. Ji nėra kokios nors ypatingos sudėties ar kaip nors ypatingai valgoma.
Šios duonos būtinai dedama ant namuose suruošto altoriaus ir ragaujama per pusryčius“, – apie savo šalies tradicijas kalbėjo A.Soto. Pavalgiusi jo šeima keliaudavo į mišias. Grįždama aplankydavo kapus.
„Jie būna iš anksto papuošti gėlėmis, kartais kapinėse groja muzika, kviečianti vėles sugrįžti ir apsauganti nuo blogų dvasių“, – aiškino Arturo.
Paskui visi eidavo namo, kur melsdavosi, bendraudavo, prisimindavo savo šeimos mirusiuosius ir laukdavo susitikimo su dvasiomis.
Meksikietis įspėjo, kad nereikėtų to suprasti tiesiogiai – jis nėra girdėjęs, jog kam nors vėlės apsireikštų iš tiesų, žmonėms tai daugiau dvasinė patirtis.
„Po šventės jie jaučiasi patenkinti, kad atliko pareigą. Mirusiųjų diena – puiki proga atsiprašyti jau išėjusių artimųjų už praeities skriaudas.
Dar vaikystėje, kai vasarą mirė močiutė, lapkričio 2 diena man buvo ypatinga. Įsivaizduodavau, kad ji kažkur netoliese“, – prisiminė A.Soto.
Ko gero, mėgstamiausia tos dienos dalis kiekvienam vaikui – cukrinės kaukolės su mirusiųjų vardais. Jų ne tik būna padėta ant namų altoriaus, bet ir dovanojama vienas kitam kaip šios šventės simbolis.
„Jų galima nusipirkti ar įteikti kaip nedidelę dovanėlę draugui. Cukrinė kaukolė su tavo vardu ant kaktos primena, jog ir pats vieną dieną toks tapsi, bet daro tai su humoru.
Mūsų tėvas tą dieną iš turgaus būtinai parnešdavo 14 kaukolių – kiekvienam šeimos nariui po vieną. Man, vaikui, tai būdavo laukiamas skanėstas, tiesiog kaip saldainis“, – juokėsi Arturo.
Per mirusiųjų dieną Meksikoje netrūksta ir kitokių humoro elementų. Pavyzdžiui, vaikai mokykloje turi parašyti po linksmą trumpą eilėraštį apie mirtį ir kaukoles.
Linksmų eilių apie politiką ir mirtį tą dieną spausdinama ir laikraščiuose.
„Geriau linksmai apie tai galvoti. Juk humoras nereiškia nepagarbos. Lietuvoje nesistengiu šios dienos paminėti pagal savo šalies tradicijas – juk nei cukruotų kaukolių, nei specialių tai dienai auginamų gėlių nėra, duonos kepti nemoku.
Užtat nueinu į mišias, mėgstu aplankyti kapus ir pajusti tą dvasią kapinėse.
Gerbiu jūsų šalies tradicijas. Būtų keista čia matyti kapuose grojančius žmones“, – svarstė A.Soto.
Mirusiųjų dienos tradicijos šiek tiek skiriasi skirtingose Meksikos vietovėse, tačiau beveik nėra žmonių, kurie šios datos neminėtų. Jai pradedama ruoštis prieš kelias savaites.
„Turguose atsiranda specialiai auginamų gėlių, kuriomis yra puošiami altoriai, kad vėlės apsilankytų namuose. Keletą savaičių gyvenimas keičiasi ir bažnyčioje, bendruomenėje, šeimoje – visi ruošiasi šiai šventei“, – sakė meksikietis.
Kapai puošiami spalvingai – su daug gėlių. Namuose įrengiamas altorius. Ant jo sukraunama maisto ir gėrimų, kuriuos mėgo mirę šeimos nariai.
Taip pat sudedamos šeimos mirusiųjų nuotraukos, kartais – šventųjų, kuriems jie melsdavosi, paveikslai. Svarbi altoriaus detalė – nedidelis indelis su druska. Tai simboliška apsauga nuo puvimo.
„Kai kuriose indėnų gentyse įprasta, kad lapkričio 1 dieną pagerbiami mirę vaikai, tad ant altoriaus sudedami ir vaiko žaislai. Antroji diena skiriama prisiminti išėjusius suaugusiuosius. Ši tradicija atkeliavusi iš actekų“, – pasakojo A.Soto.
Meksikiečio šalyje tikima, kad sugrįžusios vėlės ragauja maisto nuo altoriaus, todėl kitą dieną jis tiesiog išmetamas.
Arturo į gimtinę vyksta maždaug kas porą metų – į tolimą kraštą brangu keliauti, be to, reikia suplanuoti ilgesnes atostogas.
Su kitais Vilniuje gyvenančiais meksikiečiais jis mini savo šalies nepriklausomybės dieną, pagal tradicijas švenčia Kalėdas. Tačiau mirusiųjų dienos altorių specialiai Lotynų Amerikos dienoms puošė pirmą kartą.
„Tikrai nesigailiu atvažiavęs į Lietuvą – man patinka ir mano darbas, ir čia gyvenantys žmonės.
Vasarą čia apskritai geriausia vieta gyventi.
Tiesa, maistas Lietuvoje man kartais beskonis. Pats gaminu retai, tad ieškau meksikietiškų restoranų.
Prašau pažįstamų atvežti man pipirų ar kitokių prieskonių iš Meksikos, nes Lietuvoje egzotiški produktai kur kas brangesni“, – prisipažino A.Soto.
Prieš 16 metų Arturo į Lietuvą atvyko dirbti jaunimo ugdymo organizacijoje. Jis – vienintelis iš savo brolių ir seserų yra išvykęs iš Meksikos.
Ir vienintelis iš gausios šeimynos, neturintis nei žmonos, nei vaikų.
„Mano tėvai turi jau 41 anūką. Per Kalėdas pas mano tėvus susirenka 97 žmonės“, – stebino meksikietis.
„Mano tėvas visada jaučiasi laimingas. Jis sakydavo, jog kiekvienas vaikas yra dovana – todėl kuo daugiau, tuo geriau.
Toks požiūris skiriasi nuo troškimo viską matuoti, užčiuopti. Kai norime viską kontroliuoti, gyvenimas darosi nuobodus.
Mums nebuvo lengva, bet džiaugsmo visada buvo“, – šypsodamasis prisiminė A.Soto.
Žmogus negali nuolat liūdėti
Dainius Razauskas
Etnologas, mitologas, religijotyrininkas
„Metų ratas simboliškai prilygsta paros ratui. Šviesa auga, vėliau mąžta, ją keičia tamsa. Visas žemės ūkis priklauso nuo metų laiko. Tai buitinis, ūkiškas santykis su pasauliu. Bet gali būti ir simbolinis. Sakome: žmogaus gyvenimo pavasaris – jaunystė arba gyvenimo ruduo – senatvė.
Rudenį nukrinta medžių lapai, nuimamas derlius, gyvuliai uždaromi į tvartus. Iki pat saulėgrįžos tai yra laukimo laikas, lydimas mirties nuojautos.
Šis laikotarpis pažymimas visose kultūrose, galbūt šiek tiek skiriasi data. Su šiuo laikotarpiu susiję papročiai nebūtinai liūdni ir ašaroti. Žmogus negali nuolat liūdėti: liūdesys tai užplūsta, tai atslūgsta.
Tai būdinga ir laidotuvių papročiams – seniau atsisveikinant su mirusiuoju būdavo ir puotaujama ar net šokama. Taip pabrėžiama gyvųjų teisė gyventi, susigrąžinti gyvybines jėgas, nes liūdesys jas atima.
Ir dabar lankydami kapus žmonės dirbtinai nekūkčioja. Kartais tai tampa išvyka – kad aplankytume artimųjų kapus, kartais tenka nukakti nemažą atstumą.
Kai lyginame savo ir kitų kultūrų papročius, verta atsiminti: tai, kas mums atrodo egzotiška, nebūtinai yra archajiškiau nei tai, kas mums įprasta. Pavyzdžiui, žvakių uždegimas ant kapų – tai senųjų papročių kapuose kūrenti ugnį palikimas, o žvakės siekia ikikrikščioniškus laikus.“
