Tie, kam Kristianijos pavadinimas ne svetimas – šyptels. Na, gal kas burbtels, negali žinoti. Tuo tarpu kiti pakels antakį tarsi klausdami, ką čia jau tokio svarbaus gyvenime praleido. Kaip ir nieko. Tiesiog iki šiol dar nespėjo susipažinti su spalvingu ir įdomiu Kristianijos gyvenimu. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Jeigu gyvenate Kopenhagoje, jeigu matote nuolat link Kristianijos traukiančias „tuos“ žmones, kurie populiariai vadinami menininkais, neformalais, nepritapėliais ar tiesiog išprotėjusiais žmonėmis, jeigu pats retsykiais užsukate į šį marihuanos kvapo persmelktą kvartalą, galbūt su manimi nesutiksite ir šis psichodelinis pasaulis jums pasirodys visiškai kitoks. Tačiau tai – asmeninis įspūdis.
Apie Kristianiją girdėjau daug, apie ją kalba visi, kurie bent kartą ten yra įkėlę koją. Tai tarsi kažkoks mistinis kraštas, linksma, įdomi ir intriguojanti vieta, kurioje verda atskiras gyvenimas. Anarchija – gal taip reiktų sakyti. Taisyklių čia nėra, taisykles visi kuria patys. Visi patys kuria pasaulį. Ryškiomis ir nuo standartų neretai nukrypstančiomis spalvomis.
Tai maždaug kilometro atstumu nuo Danijos karalienės rezidencijos įsikūrusi 34 hektarų teritorija, kurios karaliai čia – visuomenės nustatytoms normoms nepaklūstantys žmonės. Daugiau nei prieš 40 metų, maždaug 1971-aisiais, būrelis jaunų menininkų Kopenhagos centre aptiko apleistą kariuomenės bazę, nusprendė joje įsikurti ir palaipsniui čia ėmė formuoti atskirą bendruomenę.
Ne veltui sakoma, kad Kristianija – miestas mieste. Čia veikia maisto, suvenyrų parduotuvės, yra ne viena kavinukė, meno dirbtuvės, blusų turgus. Tačiau viena judriausių zonų – centrinė aikštė.
Paprastai dienomis čia veikia specialus baras, kur galima ir pavalgyti, ir išgerti, ir... laisvai parūkyti „žolės“. Klientai atsineša stalo žaidimų, savo magnetofonus, bendrauja, klausosi muzikos, ilsisi. Tai tarsi atskira zona su staliukais, parkeliu, scena, kurioje neretai vyksta koncertai.
Žalioji „žolės“ zona
Vieša paslaptis, kad čia jau daugelį metų kiekvienas gali laisvai įsigyti lengvųjų narkotikų. Ir nors oficialiai tai – nelegalu, Danijoje niekas per daug galvos dėl to nesuka. Policija kratas čia daro retai, o valdžia, rodos, sąmoningai šį faktą ignoruoja, nes Kristianija neva priklauso ne valstybei, o teritoriją užėmusiai bendruomenei.
„Mieli draugai, „žaliajame“ kvartale galioja trys taisyklės: smagiai praleisk laiką, nebėgiok, nefotografuok“, – maždaug toks užrašas puikuojasi prie vartelių į „pasilinksminimo“ zoną. Galbūt šis prašymas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana komiškai ir nekaltai, tačiau kiekvienas, įkėlęs koją į Kristianijos teritoriją, turi griežtai laikytis išvardytų punktų. Bent jau dviejų paskutinių.
„Žole“, hašišu ir kitais lengvaisiais narkotikai čia prekiaujama lyg kokiame daržovių turgelyje: visos „prekės“ gražiai išdėliotos, kai kurios jų – supakuotos į patrauklius spalvotus indelius, nurodytos kainos. Tačiau kone kiekvienas kvaišalų pardavėjas turi ir „pavyzdinį modelį“. Suprask, gali apžiūrėti, pauostyti ar kaip kitaip įsitikinti siūlomos prekės kokybe.
Žengi porą metrų arčiau ir jauti, kaip į tave sulenda pardavėjų akys. Jie tyrinėja – pradedantis tu ar pažengęs, (ne)tyčia užklydęs turistas ar nuolatinis lankytojas. Dažnai besilankančius atskirti nesunku – tai lyg atskira bičiulių bendruomenė, jie sveikinasi, spaudžia rankas, slapta sudera atskirą kainą.
Tiesa, primygtinai pirkti čia niekas nesiūlo. Nori – prašau, ne – tavo pasirinkimas. Tačiau jei parodei susidomėjimą, gali nusiteikti ekskursijai po atskirą pasaulį – pardavėjai atsakys į visus spėjusius ir nespėjusius iškilti klausimus.
Jausmas – keistas, gal net dviprasmiškas. Suvoki, kad stovi ant slenksčio ir tik nuo tavęs paties priklauso, į kurią pusę pakrypsi. Baisu.
Senoji karta subtilesnė
Vietiniai gyventojai čia kuriasi, randa pastogę senuose namuose, meniškai juos renovuoja arba susirengia savo būstą, jame gyvena.
Įprastas kiemo vaizdelis – spalvingais psichodeliniais piešiniais dekoruotos sienos, gausiai augalais apsodinta teritorija ir... begalės visokiausių daiktų. Rodos, jie į savo namus tempiasi visą, ką kur nors randa: senus baldus, indus, žaislus ir visokį kitokį šlamštą. Skirtumas tas, kad vieni iš jo sukuria ką nors gražaus, o kiti tiesiog suformuoja sąvartyną.
Pati Kristianija – labai skirtinga, todėl apie teritoriją galima susidaryti labai skirtingą vaizdą. Arčiau pagrindinio įėjimo bazuojasi vadinamieji senieji hipiai. Jiems priklausančios teritorijos labiau prižiūrėtos, namai – tvarkingesni, o ir patys žmonės draugiškiau nusiteikę, į viską žiūri paprasčiau. Šioje zonoje laksto daugiau vaikų, šunų, renkasi brandesnė publika, jie kieme geria kavą, o ne alų.
Visoje gyvenvietėje gausu ženklų, nurodančių, kad fotografuoti ar filmuoti čia – griežtai draudžiama. Turistus šis apribojimas neretai liūdina, nes įamžinti čia tikrai yra ką. Žinoma, yra rizikuojančių ir slepiančių kameras švarko atlapuose, tačiau pasiklausius pamokymų, kad toks taisyklių nepaisymas gali baigtis technikos sudaužymu, tai daryti atbaido ne vieną.
Nepaisant to, kai kur, ypač atokesnėse vietose, vietiniai gyventojai prie itin spalvingų namukų pasistatę lenteles su šypsenėlėmis ir užrašais „Čia fotografuoti galima“.
Vienas lankomiausių objektų
Per keturis dešimtmečius savo dvasią išsaugojęs miestas iki šiol stengiasi plėtoti kūrybines idėjas, ragina gyventojus savaip išreikšti save. Galbūt todėl tapyba, skulptūra, taikomieji menai ir muzika iki šiol yra neatskiriama gyvenvietės kultūros dalis.
Kristianijoje vasarą kasmet organizuojamas ir specialus muzikos festivalis. Jis niekuo nesiskiria nuo įprastų festivalių – yra vietos ir palapinėms statyti, ežeras, pasirodymus čia rengia žinomos Danijos grupės, atvyksta užsienio atlikėjai.
Šiandien kai kurie Kristianiją vadina tiesiog socialiniu eksperimentu, kuris dėl savo laisvų nuostatų palaipsniui pritraukė daugybę menininkų ir šiaip laisvai mąstančių žmonių ne tik iš Danijos, bet ir iš visos Europos.
Savitas rajonas vienas iš lankomiausių objektų visoje Kopenhagoje, čia kasmet suplūsta apie pusę milijono turistų. Viena iš lankomumo priežasčių – galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų.
Ir nors Danijos valdžia į laisvą Kristianijos gyvenimą žiūri pro pirštus, vis dažniau pasirodo pranešimų, kuriuose pabrėžiama, kad rajonas vis dėlto priklauso valstybei, o ne jį užėmusiai bendruomenei.
Vietos gyventojai tikina, kad dar seniau jiems buvo suteikta išskirtinė teisė tvarkyti rajoną savo nuožiūra, ir baiminasi, kad Kristianijos „išvalymas“ sunaikins rajono dvasią ir autentiškumą. Tačiau Danijos vyriausybė šių kalbų klausyti nenori ir vis dažniau pradeda imtis priemonių bandydami kažką keisti.
Akyliau turistus stebi ir kaimynystėje gyvenantys švedai. Nuolat iš Kopenhagos į trečią pagal dydį Švedijos miestą Malmę Oresudo tiltu-tuneliu marširuojančius autobusus ir traukinius tikrina muitinės pareigūnai, neretai keleivių paprašantys ne tik parodyti pasus, bet liepiantys juos apuostyti tarnybiniams šunims. Kontrolė – griežta. Ir viskas dėl narkotikų.
Dėl laisvų pažiūrų vieni Kristianiją vadina menininkų rojumi, kiti – tiesiog valkatų buveine. Kaip yra išties – pasakyti sunku. Tačiau viena aišku – tai muziejus po atviru dangumi. Kurį bent kartą gyvenime būtina aplankyti.
