Vietos gyventojai juokauja, kad rugsėjį šalies ūkio augimas sustoja, mat užuot uoliai dirbę, izraeliečiai turi arba straksėti prie puodų rengiantis švenčių vakarienėms, arba sukti galvą, kuo užimti atostogaujančius vaikus, rašo "Lietuvos rytas".
Šiemet Naujieji Izraelyje išaušo rugsėjo 6-ąją. Jei manote, kad danguje tą naktį šaudė saliutai, miestas lūžo nuo šventinių girliandų, balkonuose ir languose žybčiojo lemputės, visi maukė šampaną centrinėje miesto aikštėje arba pusę nakties įkaušę šlitinėjo po prišiukšlintą miestą, labai klystate!
Jeigu nežinotum, kad rytoj prasidės naujieji 5774-ieji, pats tikrai nesusiprastum, kad artėja šventės.
Žydai Naujuosius metus švenčia prie tradiciniais valgiais nukrauto stalo, tik su savo šeimos nariais. Mums, užsieniečiams, tai buvo paprasčiausias savaitgalis su kiek tuštesniu nei įprasta paplūdimiu ir neveikiančiomis parduotuvėmis.
Po savaitės naujamečių švenčių maratoną tęsia Jom Kipuro diena, kai visa tauta švarina savo sielą: žydai prisimena, ko nespėjo padaryti praėjusiais metais, atsiprašo artimųjų už jiems padarytas skriaudas, nusibrėžia tikslus kitiems metams.
Tą susikaupimo, atgailos ir naujų įsipareigojimų dieną, kaip tikima, kiekvienas iš Dievo gauna parašą.
Net Jom Kipuro linkėjimas taip skamba: „Chatima tova“ – „gero parašo“.
Tą dieną sinagogose aidi garsiai pučiamas kalnų ožio ragas – šis garsas simbolizuoja viltį ir ateinančių metu sėkmę.
Simboliška, kad žmonės, švęsdami savotišką naują gyvenimo puslapį ir viso ko pradžią, tą dieną rengiasi baltai. Net ir saikingai religingi žydai per Jom Kipurą visą parą nieko neima į burną, net negeria vandens.
Jom Kipuro dieną šalyje visiškai sustoja gyvenimas: neveikia parduotuvės, barai, restoranai, gelbėjimo postai paplūdimiuose.
Visai parai išjungiamas radijas, netransliuoja joks Izraelio televizijos kanalas, neveikia oro uostas, nesileidžia lėktuvai, nedunda traukiniai, nevažinėja autobusai, uždaromi pasienio punktai.
Šią dieną keliuose nevažinėja nė vienas automobilis, todėl į gatves pasipila suaugusieji ir vaikai: dviračiai, riedučiai, vežimėliai kaipmat pripildo plačius prospektus ir net autostradas.
Gražu žiūrėti, kaip žmonės moka džiaugtis tokia paprastute smulkmena – galimybe važiuoti dviračiu ne kelkraščiu, o gatvės viduriu!
Jom Kipuras baigiasi saulei nusileidus: sutemus atgyja gatvės, atidaromos parduotuvės, gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Praėjus dar keturioms dienoms, šalyje prasideda kita naujamečio maratono šventė – Sukotas!
Sukotą Izraelis švenčia iš peties – ištisas 7 dienas! Dauguma įmonių, išskyrus valstybines, uždaromos visai savaitei, o darbuotojui norint ateiti į darbą tenka gauti atskirą įmonės vadovo leidimą.
Bankai, ministerijos ir kai kurios įstaigos šią šventinę savaitę dirba pusę dienos – tokiai pusiau darbinei būsenai žydai netgi turi savo pavadinimą – „Chol Hamoed“.
Tai metas, kai ortodoksams leidžiama keliauti po šalį ir lankyti religines vietas. Pasauliečiai Sukoto savaite naudojasi parduotuvėms šturmuoti: matydamas galybę maišelių iš prekybos centrų tempiančius žmones pasijunti tarsi pačiame kalėdinės prekybos įkarštyje kuriame nors Europos didmiesčių!
Sukotas – tai istorinė žydų tautos išvedimo iš Egipto šventė. Judėjus, ilgai buvusius egiptiečių vergais, į Pažadėtąją žemę pasiryžo parvesti Mozė.
Tauta po dykumas klajojo net 40 metų, kol pasiekė savo teritorijas. Kyla klausimas, kodėl net 40 metų?
Juk Egiptas nuo vakarinio Jordano kranto nėra taip toli, kad čia reikėtų keliauti dešimtmečius!
Esmė slypi kur kas giliau. Dievas nenorėjo, kad Izraelio tauta savo žemę pasiektų anksčiau: per 40 metų privalėjo išnykti ta karta, kuri buvo vergai. Naujoji karta į dabartines Izraelio žemes grįžo širdyje laisva nuo vergovės.
Švęsdami Sukotą ir prisimindami savo protėvių žygį žydai stato palapines – sukas. Keturių dešimtmečių klajones simbolizuojančios trisienės palapinės dygsta netikėčiausiose vietose – centrinėse miestų aikštėse, prie namų, parduotuvių, parkuose, netgi ankštuose daugiaaukščių kiemuose ir balkonuose.
Pagal tradicijas palapinės stogas būtinai turi būti uždengtas palmių lapais, tad rengiantis Sukotui keliuose zuja sunkvežimiai, gabenantys milžiniškus palmių lapus.
Žydai pasiryžę mokėti daugiau už tas palmių šakas, kurios atgabentos iš Egipto: juk būtent tokiomis savo palapines dengė Mozės sekėjai!
Sukos viduje pastatomas stalas, sienos išpuošiamos blizgučiais ir keturiais simbolinę reikšmę turinčiais augalais: citrono vaisiumi, palmės ir gluosnio šakelėmis bei mira – miramedžių sakais.
Taip paruoštoje palapinėje visą savaitę puotaujama, o besilaikantieji tradicijų sukose meldžiasi ir net nakvoja.
Sukoto šventei tradiciškai ruošiamas šventinių patiekalų valgiaraštis, tačiau džiaugiantis gausiu derliumi šiuo periodu garbingiausią vietą ant stalo užima vaisiai: obuoliai, persimonai, o ypač – granatai.
Bet pagal legendą paskui Mozę per dykumas keliavę jo sekėjai labiausiai ilgėjosi porų paplotėlių. Šie traškūs paplotėliai Izraelyje patiekiami kambario temperatūros, pašlakstyti citrinų sultimis.
